Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Pasiekęs Meisono gatvę, kuria važinėjo daugiau automobilių, Luisas visą laiką ėjo toliau nuo tvoros, kol atsidūrė priešais „Hondą“. Jis jau norėjo bėgte pulti pirmyn ir išsitraukti iš krūmų savo ryšulį, kai išgirdo žingsnius šaligatvyje ir tylų moters juoką. Luisas prisėdo už didelio antkapio — pernelyg skaudėjo kelį, kad galėtų atsitūpti — ir netrukus pamatė porelę, atžingsniuojančią kita Meisono gatvės puse. Vyras ir moteris ėjo apsikabinę vienas kitą per juosmenį, judėdami nuo vieno balto šviesos rato prie kito. Jie priminė Luisui seną šou programą, matytą per televizorių: „Džimio Diuranto valanda“. Kažin, ką jie darytų, jei Luisas dabar atsistotų tarsi atgijęs šešėlis tyliame mirusiųjų miške ir skardžiai sušuktų: „Labas vakaras, misteri Kalabašai, kur jūs bebūtumėte!“

Porelė sustojo šviesos rate kaip tik už Luiso automobilio ir apsikabino. Luisas jautėsi nesmagiai ir net šlykščiai, stebėdamas tuos žmones. Štai jis, gūžiasi už antkapio lyg koks antgamtiškas veikėjas iš pigios komiksų knygelės ir seka įsimylėjėlius. Nejaugi riba tokia siaura, pagalvojo Luisas, ir ši mintis taip pat pasirodė jam kažkur girdėta. Tokia siaura, kad galima peržengti ją be didelių rūpesčių ir vargo? Įlipi į medį, pasisupi ant šakos, nušoki į kapines, paspoksai į įsimylėjėlius... iškasi duobę... Taip paprasta? Argi tai ne lunatizmas? Aš aštuonerius metus išdirbau gydytoju, bet žengęs vieną vienintelį žingsnį tapau kapų plėšiku — vampyru, kaip pasakytų žmonės.

Luisas prisispaudė kumščius prie burnos, kad sulaikytų besiveržiančią dejonę ir puolė ieškoti to vidinio šaltumo, to atsietumo jausmo. Jis niekur nedingo, ir Luisas dėkingas vėl susisupo į šaltą abejingumo maršką.

Porelė pagaliau nuėjo. Luisas nekantriai stebėjo ją. Įsimylėjėliai užkopė vieno iš daugiabučių laipteliais. Vyras paieškojo kišenėje rakto, ir po minutėlės abu dingo namo viduje. Gatvėje vėl stojo tyla, kurią trikdė tik pastovus vėjas, šiurenantis medžių lapus ir plaikstantis sulipusius nuo prakaito Luiso plaukus.

Luisas pasilenkęs nubėgo prie tvoros ir ėmė apgraibomis ieškoti krūmuose savo ryšulio. Pirštai užčiuopė šiurkščią medžiagą. Luisas ištraukė ryšulį. Viduje tyliai žvangtelėjo įrankiai. Luisas nužingsniavo link plačios žvyru nubertos alėjos, prasidedančios nuo vartų, ir ten sustojo. Dabar tiesiai ir į kairę. Jokių problemų.

Luisas ėjo pačiu alėjos pakraščiu, kad galėtų sprukti į guobų šešėlį, jeigu pastebės naktinį sargą — aišku, jeigu šiose kapinėse toks yra.

Kryžkelėje jis pasuko į kairę. Nuo čia iki Geidžo kapo buvo jau nebetoli. Staiga Luisas baisėdamasis suvokė, kad nebeprisimena, kaip atrodė jo sūnus. Jis stabtelėjo, įsmeigęs akis į kapų eiles, atšiaurius paminklus, ir pamėgino prisiminti. Tačiau atmintis atgamino tik atskirus sūnaus bruožus — šviesius plaukus, vis dar purius ir plonyčius, kiek įkypas akis, smulkius baltus dantukus, vos pastebimą randelį ant smakro, likusį iš Čikagos laikų, kai Geidžas nukrito nuo užpakalinių laiptų. Luisas matė atskiras žymes, bet niekaip neįstengė sulipdyti iš jų bendro vaizdo. Jis matė Geidžą, bėgantį link kelio, link tos vietos, kur susidurs su „Orinko“ sunkvežimiu, tačiau Geidžo veidas buvo nusuktas. Tada Luisas pabandė prisiminti Geidžą tokį, koks jis užmigo savo lovelėje tą vakarą, kai jiedu leido aitvarą. Tačiau akyse iškilo tik tamsa.

Kur tu, Geidžai?

Ar tu pagalvojai, Luisai, kad tavo sumanymas neatneš nieko gero Geidžui? Galbūt tavo sūnus laimingas ten, kur dabar yra... Galbūt kalbos apie rojų nėra tušti tauškalai, kaip tu visada manei. Gal jis dabar su angelais, o gal tiesiog miega. Jeigu miega, ar tu žinai, ką gali prižadinti?

O Geidžai, kur tu? Aš noriu, kad tu grįžtum namo.

Bet ar galėjo Luisas pats kontroliuoti savo veiksmus? Kodėl jis neįstengė prisiminti Geidžo veido ir kodėl neklausė niekieno perspėjimų — Džado, Paskou, savo paties sunerimusios širdies?

Luisas pagalvojo apie antkapėlis Naminių Gyvulėlių Kapynėse, nelygius apskritimus, vis siaurėjančius link centro, link Paslapties, ir šaltoji marška vėl uždengė jo protą. Ko gi jis stovi čia, bandymas prisiminti Geidžo veidą?

Juk netrukus pamatys patį Geidžą.

***

Dabar kapo galvūgalyje jau stovėjo antkapinė plokštė. Joje buvo paprastas užrašas „GEIDŽAS VILJAMAS KRIDAS“ ir dvi datos. Šiandien kažkas čia pabuvojo, pastebėjo Luisas: ant kapo gulėjo šviežios gėlės. Kas galėjo jas atnešti? Misė Dandridž?

Krūtinėje smarkiai, bet lėtai tvanksėjo širdis. Na, jeigu jis nori įvykdyti savo sumanymą, pats metas pradėti. Iki aušros liko ne tiek jau daug laiko.

Luisas paskutinį sykį atsiklausė savo širdies, ir toji patvirtino: taip, jis to nori. Luisas nežymiai linktelėjo galva ir išsitraukė iš kišenės sulankstomą peiliuką. Perpjovęs lipnią juostą, kuria buvo sutvirtinęs ryšulį, išvyniojo brezentą Geidžo kapo galvūgalyje. Tada paeiliui išsidėliojo įrankius — taip, kaip išsidėliodavo instrumentus pjūviui susiūti ar nesudėtingai operacijai atlikti.

Štai žibintas. Stiklas uždengtas veltinio rutuliuku, kaip ir patarė ūkinių prekių parduotuvės tarnautojas. Uždėjęs ant centro monetą ir apipjovęs aplink ją aštriu skalpeliu, Luisas padarė rutuliuke mažą skylutę, paskui pritvirtino jį prie žibinto stiklo. Štai kirtiklis trumpu kotu. Jį Luisas atsinešė tik dėl viso pikto. Vargu ar jam dabar prireiks kirtiklio — juk kapas neužbetonuotas, o ką tik užpiltoje duobėje nepasitaikys akmenų. Štai kastuvas, semtuvas, virvės ritė, darbinės pirštinės. Luisas užsimovė pirštines, čiupo kastuvą ir pradėjo.

Žemė buvo puri, kasti nesunku. Kapas taisyklingo stačiakampio formos, ir žemė, kurią Luisas metė lauk, buvo puresnė už žemę duobės pakrašty. Luiso protas automatiškai sulygino ją su akmenuota, nepasiduodančia dirva ten, kur jis netrukus perlaidos savo sūnų, jei viskas klostysis sėkmingai. Štai ten tikrai prireiks kirtiklio. Paskui Luisas pamėgino visai apie nieką negalvoti. Taip buvo lengviau dirbti.

Jis metė žemes į kairę nuo kapo, lankstydamasis vienodu ritmu. Duobei pagilėjus, laikytis ritmo tapo sunkiau. Luisas nulipo į duobę. Čia dar labiau kvepėjo drėgna žeme. Jos kvapas priminė vasaras, praleistas su dėde Karlu.

Rausėjas, pagalvojo jis ir stabtelėjo nusišluostyti nuo kaktos prakaitą. Dėdė Karlas sakė, kad taip draugai pravardžiuoja kapinių duobkasius visoje Amerikoje — rausėjais.

Luisas dirbo toliau.

Ir nuo tada sustojo tik vieną kartą — žvilgtelėti į laikrodį. Buvo dvidešimt minučių po dvylikos. Laikas sprūdo iš jo kumščio lyg pateptas taukais.

Po keturiasdešimties minučių kastuvas į kažką barkštelėjo, ir Luisas iki kraujo prasikando viršutinę lūpą. Jis pašvietė į duobę žibintu. Pro ploną žemių sluoksnį matėsi pilkšvas ruožas. Tai buvo betoninė plokštė iš dviejų dalių. Luisas nubraukė nuo jos žemes kiek drįso — jis bijojo kelti triukšmą. Juk nieko nėra garsiau už brūžinimą kastuvu per betoną vidury nakties.

Tada išlipo iš duobės ir paėmė virvę. Galą prakišo pro metalinį žiedą vienoje plokštės pusėje. Tai padaręs, patiesė ant žemės brezentą, atsigulė ant jo ir suėmė už virvės galų.

Štai jis, Luisai. Tavo paskutinis šansas.

Tikra tiesa. Tai mano paskutinis šansas, ir aš juo pasinaudosiu, velniai rautų.

Luisas apsivyniojo virvę apie delnus ir truktelėjo. Betoninis stačiakampis lengvai pakilo ir atsistojo stačias, iš horizontalios kapo plokštės virsdamas vertikaliu antkapiu.