Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Ir iš tiesų, tuo metu, kai Luisas buvo bebaigiąs obuolių pyragą ir antrą puodelį kavos, įėjo pažįstama pora — Robas Grinelas, Bangoro gydytojas, ir jo gražutė žmona Barbara. Luisas laukė, kol Grinelai pastebės jį, sėdintį kampe prie atskiro staliuko, tačiau restorano šeimininkas nuvedė juos į kitą salės galą prie kabinų. Luisas pametė juos iš akių ir tik retsykiais išvysdavo šmėkštelint anksti pražilusius Grinelo plaukus.

Padavėja atnešė Luisui sąskaitą. Luisas pasirašė, po parašu nurodydamas kambario numerį, ir paliko lapelį prie šoninių durų.

Lauke per tą laiką pakilo beveik tikra vėtra. Vėjas ūžė, elektros laidai monotoniškai gaudė. Žvaigždžių nesimatė, tačiau Luisui susidarė įspūdis, kad debesys greitai lekia dangumi virš jo galvos. Jis akimirką pastovėjo ant šaligatvio, susigrūdęs rankas į kišenes, atkišęs veidą vėjui. Tada apsisuko, grįžo į savo kambarį ir įsijungė televizorių. Buvo dar anksti užsiimti rimtesniu darbu, o tas nakties vėjas buvo pernelyg daug žadantis. Jis nervino Luisą.

Jis žiūrėjo televizorių keturias valandas — aštuonias pusvalandines programas iš eilės. Jau seniai Luisas taip ilgai nesėdėjo prie televizoriaus, nė minutei neatsitraukdamas nuo ekrano. Jam dingtelėjo mintis, kad visos pagrindinių vaidmenų atlikėjos serialuose yra, kaip sakydavo Luisas ir jo draugai vidurinėje mokykloje, paprasčiausios subinkraipės.

Tuo metu Čikagoje Dora Goldmen aimanavo:

— Skrisi atgal? Brangioji, kodėl tu nori skristi atgal? Mes juk ką tik atvykome!

O Ladlou Džadas Krendolas sustingęs sėdėjo prie lango, rūkydamas ir siurbčiodamas alų, mintyse vartydamas praeities iškarpų albumą ir laukdamas, kol Luisas grįš namo. Anksčiau ar vėliau Luisas vis tiek grįš, kaip Lesė tame sename filme. Buvo ir kitų kelių į Naminių Gyvulėlių Kapynes ir vietą anapus jų, tačiau Luisas žinojo tik vieną kelią. Jeigu jis tikrai ketino ten eiti, jis pradės nuo savo namo.

Nieko nenujausdamas nei apie Džado, nei apie žmonos sumanymą, tarsi lėtai judantys prožektoriai buvo nukreipti ne į ten, kur jis buvo, bet, sekant geriausiomis balistinėmis tradicijomis, į ten, kur jis turėjo būti, Luisas sėdėjo „Hovardo Džonsono“ motelyje ir žiūrėjo televizorių. Jis niekada anksčiau nežiūrėjo šių „muilo operų“, bet girdėjo neaiškius gandus apie jas: juodųjų šeima, baltųjų šeima, mažas vaikas, kur kas protingesnis už turtuolius suaugusius, pas kuriuos gyvena, vieniša moteris, ištekėjusi moteris, išsiskyrusi moteris. Luisas stebėjo visa tai, sėdėdamas viešbučio krėsle ir retsykiais dirsčiodamas į vėjuotą naktį.

Kai prasidėjo vienuoliktos valandos žinios, Luisas išjungė televizorių ir išėjo daryti to, ką nusprendė padaryti galbūt jau pačią pirmą akimirką, kai išvydo ant kelio Geidžo kepuraitę, pilną kraujo. Marška, apgaubusi Luisą, tapo dar šaltesnė, bet po ja atsirado dar kažkas — įkarštis, aistra, o gal net geismas. Nesvarbu. Tas jausmas šildė jį, saugojo nuo šalčio ir vėjo. Užvesdamas „Hondos“ variklį, Luisas pagalvojo, kad Džadas neklydo, kalbėdamas apie senųjų indėnų kapinių galios augimą. Dabar ir pats Luisas aiškiai juto jėgą, vedančią jį pirmyn (o gal stumiančią). Ir jis paklausė savęs:

Ar aš galėčiau dabar sustoti? Ar galėčiau sustoti, jei panorėčiau?

48

— Ko tu nori? — vėl prabilo Dora. — Reičele... tu pervargusi... miegas...

Reičelė tik purtė galvą. Ji negalėjo paaiškinti motinai, kodėl turi grįžti namo. Nuojauta pabudo joje, kaip bunda vėjas: iš pradžių vos pastebimai sušnara žolė; paskui oras pradeda judėti greičiau ir staigiau, kol nebelieka jokios ramybės; tada gūsiai taip įsismarkauja, kad pradeda girgždėti ir spygauti pakraigės; o kai galiausiai ima drebėti namas, tu supranti, kad tai jau panašu į viesulą, ir jeigu vėjas dar labiau įsišėls, viskas išlėks į orą.

Čikagoje buvo šešios valandos. Bangore Luisas kaip tik sėdo valgyti sočių beskonių pietų. Reičelė ir Elė tik paknebeno savo pietus. Reičelė vis kilnojo akis nuo lėkštės, ieškodama niūraus dukters žvilgsnio, klausiančio, ką mama ketina daryti, kad išgelbėtų tėvelį, ką ji ketina daryti.

Reičelė laukė, kol suskambės telefonas ir Džadas praneš, kad Luisas grįžo namo. Ir iš tiesų sykį telefonas sučirškė — Reičelė pašoko, o Elė vos neapvertė pieno stiklinės. Bet skambino ponia iš Doros bridžo klubo, norėdama pasiteirauti, ar Dora sėkmingai parvyko.

Jie gėrė kavą, kai Reičelė staiga numetė savo servetėlę ir pareiškė:

— Tėte... mama... aš labai atsiprašau, bet turiu grįžti namo. Jei gausiu bilietą į lėktuvą, išvyksiu dar šįvakar.

Reičelės tėvai išsižiojo, o Elė tik užsimerkė, kaip tai daro suaugusieji, norėdami išreikšti palengvėjimą — tai būtų buvę juokinga, jei ne vaškinė, įsitempusi mergaitės veido oda.

Goldmenai nesuprato, o Raičelė negalėjo paaiškinti nieko daugiau, negu būtų paaiškinusi apie vėją — kaip silpnas dvelksmas, vos krutinantis žolių viršūnes, palaipsniui įgauna tokią galią, jog verčia plieninius pastatus. Ji netikėjo, kad Elė paprasčiausiai girdėjo pranešimą apie Viktoro Paskou mirtį, ir tas vardas užstrigo mergaitės atmintyje.

— Reičele. Brangioji. — Tėvas prabilo lėtai, geraširdiškai, tarsi su žmogumi, puolusiu į trumpalaikę, bet pavojingą isteriją. — Visi tavo būgštavimai — tik reakcija į sūnaus mirtį. Judvi su Ele giliai sukrėstos, ir kas gali jus už tai smerkti? Bet tu susigadinsi sveikatą, jei bandysi...

Reičelė neatsakė tėvui. Ji nuėjo prie telefono, stovinčio prieškambaryje, susirado telefonų knygoje skyrių „Aviakompanijos“ ir surinko „Deltos“ numerį. Tuo metu Dora stovėjo šalia dukters ir aiškino, kad ji privalanti galvoti apie tą, ar ji nemananti, kad reikia pasikalbėti apie aną, galbūt sudaryti sąrašą... O už močiutės stovėjo Elė vis dar rūškanu veidu. Tačiau dabar mergaitės akyse švietė viltis, kuri suteikė Reičelei drąsos.

— “Deltos avialinijos“ klauso, — skambiai atsiliepė balsas kitame linijos gale. — Aš esu Kim, ar galiu jums padėti?

— Tikiuosi, — tarė Reičelė. — Man nepaprastai svarbu šiandien išskristi iš Čikagos į Bangorą. Tai... tai būtina. Gal galite pažiūrėti, ar tai įmanoma pagal tvarkaraščius?

— Galiu, mem, — abejodama atsakė mergina. — Bet tikimybė labai maža.

— Prašau, pažiūrėkite, — paprašė Reičelė užlūžusiu balsu. — Man tiks atsarginė vieta, bet kas.

— Gerai, mem. Nepadėkite ragelio. — Stojo spengianti tyla.

Reičelė užmerkė akis, o po akimirkos pajuto šaltos rankos prisilietimą. Ji atsimerkė ir išvydo, kad šalia stovi Elė. Irvinas ir Dora suėję tyliai kalbėjosi ir žvilgčiojo į jas. Taip, kaip žiūrima į žmones, įtariamus sergant lunatizmu, abejingai pagalvojo Reičelė ir prisivertė nusišypsoti dukteriai.

— Neleisk jiems sulaikyti tave, mama, — tyliai tarė Elė. — Prašau.

— Jokiu būdu, didžioji sesute, — atsakė Reičelė ir susiraukė — taip jie vadino dukterį, kai gimė Geidžas. Tačiau dabar ji jau nebebuvo didžioji sesutė, juk taip?

— Ačiū, — padėkojo Elė.

— Tai labai svarbu, ar ne?

Elė linktelėjo.

— Dukrele, aš tikiu, kad svarbu. Bet tu galėtum padėti man, jei papasakotum daugiau. Ar tai tik sapnas?

— Ne, — atsakė mergaitė. — Tai... dabar tai viskas. Aš jaučiu tai visu kūnu. Argi tu nejauti, mama? Tai panašu į...

— Panašu į vėją.

Elė trūkčiojančiai atsiduso.

— Bet tu nežinai, kas tai yra? Nieko daugiau neprisimeni iš ano sapno?