Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Kai Elė pasakė, jog jaučiasi truputį geriau, Reičelė nuvedė dukterį prie kriauklių ir nuprausė jai veidą. Elė buvo labai išblyškusi, po akimis tamsavo ratilai.

— Ele, kas tau atsitiko? Ar gali man pasakyti?

— Aš nežinau, kas man atsitiko, — atsakė mergaitė. — Bet aš supratau, kad kažkas negerai, kai tėvelis pranešė man apie šitą kelionę. Nes kažkas atsitiko tėveliui.

Luisai, ką tu slepi? Tu kažką slepi. Aš pastebėjau tai; netgi Elė pastebėjo.

Reičelė tik dabar suvokė, kad ji taip pat nervinasi visą dieną tarsi laukdama kažkokios nelaimės. Ji jautėsi taip, kaip paprastai jausdavosi dvi ar tris dienas iki mėnesinių — įsitempusi, suirzusi, pasiruošusi pravirkti ar nusikvatoti, pasiruošusi galvos skausmui, kuris įsiverš į smegenis kaip kulka, o po trijų valandų dings kaip nebuvęs.

— Ką? — dabar paklausė Reičelė Elės atvaizdo veidrodyje. — Dukrele, kas gali atsitikti tėčiui?

— Nežinau, — atsakė Elė. — Tai buvo sapnas. Apie Geidžą. O gal apie Čerčą. Nebeprisimenu. Nežinau.

— Ele, ką tu sapnavai?

— Aš sapnavau, kad buvau Naminių Gyvulėlių Kapynėse, — ėmė pasakoti mergaitė. — Paksou nuvedė mane į Naminių Gyvulėlių Kapynes ir pasakė, kad tėvelis ketina ateiti čionai, ir tada atsitiks kažkas baisaus.

— Paksou? — Neapibrėžta, bet aštri baimė persmelkė Reičelę. Kas tai per pavardė, ir kodėl ji atrodo pažįstama? Reičelei atrodė, kad ji jau girdėjo tą pavardę ar kažkokią panašią, bet negalėjo prisiminti kur. — Tu sapnavai, kad kažkoks žmogus, pavarde Paksou, nusivedė tave į Naminių Gyvulėlių Kapynes?

— Taip, jis sakė, kad tokia jo pavardė. Ir... — Elės akys staiga išsiplėtė.

— Prisimeni dar ką nors ?

— Jis sakė, kad yra atsiųstas perspėti, bet pats negali kištis. Paksou sakė, kad buvo... nežinau... kad buvo šalia tėvelio, nes jie buvo kartu, kai jo siela atsi... atsi... Aš neprisimenu! — sudejavo Elė.

— Širdele, — tarė Reičelė, — aš manau, tu sapnavai Naminių Gyvulėlių Kapynes todėl, kad vis dar galvoji apie Geidžą. Aš esu tikra, kad tėveliui nieko neatsitiko. Ar dabar jautiesi geriau?

— Ne, — sušnibždėjo Elė. — Mama, aš bijau. O tu nebijai?

— Ne-a, — atsakė Reičelė, purtydama galvą ir šypsodamasi. Bet ji bijojo, bijojo. Ją gąsdino ta pavardė Paksou, kažkodėl tokia pažįstama. Reičelei atrodė, kad ji girdėjo tą pavardę kažkokiomis baisiomis aplinkybėmis prieš porą mėnesių, o gal ir metų, ir slegianti nuojauta niekaip nepaliko jos.

Reičelė juto kažką — kažką bręstant, pučiantis ir tuoj sprogsiant. Kažką kraupaus, ko reikėjo žūtbūt išvengti. Bet kas tai? Kas?

— Aš įsitikinusi, kad viskas gerai, — pakartojo ji dukteriai. — Grįžkime pas močiutę ir senelį, gerai?

— Taip, — apatiškai atsakė mergaitė.

Kažkokia puertorikietė bardama įtempė į tualetą savo mažą sūnelį. Berniuko šortų tarpkojis buvo šlapias. Ir Reičelė paralyžiuojančiai gyvai prisiminė Geidžą. Nauja skausmo banga paveikė kaip novokainas. Reičelė tučtuojau susitvardė.

— Eime, — tarė ji. — Paskambinsime tėveliui iš senelio namų.

— Jis mūvėjo šortus, — netikėtai tarė Elė, žiūrėdama į berniuką.

— Kas, dukrele?

— Paksou, — paaiškino mergaitė. — Sapne jis mūvėjo raudonus šortus.

Ir tada Reičelė pajuto, kad tuoj prisimins, kur girdėjo šią pavardę, bet baimė pakirto jai kelius... ir viskas išsisklaidė.

Jos negalėjo prasibrauti prie bagažo išdavimo punkto. Reičelė matė tik savo tėvo skrybėlę su plunksna. Dora Goldmen buvo užėmusi joms vietas prie sienos ir dabar mojavo ateiti. Reičelė nusivedė dukterį tenai.

— Ar tau jau geriau, brangioji? — paklausė Dora.

— Truputį, — atsakė Elė. — Mama...

Ji pasisuko į Reičelę ir užsikirto. Reičelė sėdėjo tiesi, išblyškusi, užsispaudusi delnu burną. Ji prisiminė. Prisiminimas užgriuvo kaip smūgis. Ji turėjo suprasti iš karto, bet buvo išstūmusi šį įvykį iš galvos.

— Mama?

Reičelė lėtai pasisuko į dukterį, ir Elė išgirdo, kaip trakštelėjo mamos kaklo slanksteliai. Reičelė atitraukė delną nuo burnos.

— Ar tas žmogus sapne sakė tau savo vardą, Eilina?

— Mama, tau...

— Ar tas žmogus sapne sakė tau savo vardą?

Dora žiūrėjo į savo dukterį ir anūkę taip, tarsi jos abi būtų išprotėjusios.

— Taip, bet aš negaliu prisiminti... Mama, man skauda!

Reičelė žvilgtelėjo žemyn ir pamatė, kad laisvąja ranka laiko suspaudusi Elės dilbį.

— Ar ne Viktoras?

Elė aiktelėjo.

— Taip, Viktoras! Jis sakė, kad jo vardas Viktoras! Mamyte, ar tu taip pat jį sapnavai?

— Jis ne Paksou, — tarė Reičelė, — o Paskou.

— Aš taip ir sakiau. Paskou.

— Reičele, kas atsitiko? — paklausė Dora. Ji paėmė dukterį už rankos ir susiraukė — ranka buvo ledinė. — Kas atsitiko Eilinai?

— Ne Eilinai, — atsakė Reičelė. — Luisui. Arba atsitiks. Pabūk su Ele, mama. Aš noriu paskambinti namo.

Ji atsistojo ir nuėjo prie telefono būdelių, naršydama rankinuke monetos. Surinko namų numerį, bet niekas neatsiliepė. Ragelyje girdėjosi tik pypsėjimas.

— Ar bandysite paskambinti vėliau? — paklausė operatorė.

— Taip, — atsakė Reičelė ir pakabino ragelį.

Jis sakė, kad yra atsiųstas perspėti, bet pats negali kištis. Jis sakė, kad jis buvo... kad buvo šalia tėvelio, nes jie buvo kartu, kai jo siela atsi... atsi... aš neprisimenu!

— Atsiskyrė nuo kūno, — sušnibždėjo Reičelė ir mėšlungiškai sugniaužė kelioninio krepšio medžiagą. — O Dieve, ar jis tai norėjo pasakyti?

Reičelė pabandė sugaudyti ir surikiuoti savo mintis. Ar iš tiesų čia vyko kažkas, kažkas dar be jų natūralaus sielvarto dėl Geidžo mirties ir šios nesuprantamos kelionės į kitą šalies kraštą, labai primenančios bėgimą? Ką žinojo Elė apie vaikiną, mirusį pačią pirmą Luiso darbo dieną?

Nieko, negailestingai atsakė Reičelės protas. Tu nuslėpei nuo dukters šitą įvykį, kaip bandei slėpti viską, kas susiję su mirtimi — net galimą jos katino mirtį. Prisimeni tą kvailą, beprasmišką ginčą virtuvėje? Tu nieko nepasakojai Elei. Nes bijojai tada ir dabar bijai. Tas vaikinas vadinosi Paskou, Viktoras Paskou. Argi tai ne siaubinga istorija? Kas jums gresia, Reičele? Kas, dėl Dievo, čia vyksta?

Reičelės rankos taip drebėjo, kad jai tik iš antro karto pavyko įdėti atgal monetą. Šįsyk ji paskambino į universiteto ligoninę. Atsiliepė Čarlton. Ne, ji nematė Luiso ir labai nustebtų, jei daktaras šiandien ateitų į darbą. Ji vėl išreiškė Reičelei užuojautą. Reičelė padėkojo ir paprašė perduoti Luisui, jeigu jis vis tik pasirodys, kad paskambintų jai į tėvų namus. Taip, jis žino telefoną, užtikrino Reičelė medicinos seserį, nenorėdama jai sakyti (bet ji tikriausiai ir taip žinojo; Reičelei susidarė įspūdis, kad Čarlton žinojo viską apie visus), kad jos tėvų namai yra kitame žemyno pakraštyje.

Reičelė pakabino ragelį. Jai buvo karšta ir silpna.

Elė kažkur kitur girdėjo Paskou pavardę, štai ir viskas. Viešpatie, juk jūs neauginate vaiko stiklinėje dėžėje kaip... kaip žiurkėno. Ji girdėjo pranešimą per radiją. Arba koks nors vaikas pasakojo mokykloje, ir vaikino pavardė įstrigo Elės atmintyje. Net frazė, kurios ji negalėjo prisiminti, — „atsiskyrė nuo kūno“ ar panašiai, — nieko neįrodo, išskyrus tai, kad žmogaus pasąmonė iš tiesų primena lipnų musgaudį, kaip tvirtina sekmadieniniai laikraščių priedai.