Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Šįvakar, apie vienuoliktą valandą, jis atkas savo sūnaus kapą, ištrauks kūną iš karsto, suvynios į brezentą ir padės „Civiko“ užpakalyje. Karstą vėl nuleis, kapą užbers žeme. Tada grįš į Ladlou, paims Geidžo kūną iš automobilio... ir eis pėsčiomis. Taip, eis pėsčiomis.

Geidžui grįžus, galimi du variantai. Pirmasis: Geidžas grįš kaip Geidžas, galbūt kiek apkvaišęs, lėtas ar net silpnaprotis (tik pačiame giliausiame proto kampelyje Luisas leido sau tikėtis, kad Geidžas grįš toks, koks buvo, nė kiek nepasikeitęs — bet juk ir tai buvo įmanoma, ar ne?), bet vis tik Luiso sūnus, Reičelės sūnus, Elės brolis.

Antroji galimybė: iš miško anapus namo pasirodys kažkokia pabaisa. Luisas jau tiek daug patyrė, kad nebesibaimino minčių apie siaubūnus ar net demonus, bekūnius blogio sutvėrimus, kurie gali įlįsti į atgijusį kūną, paliktą tikrosios sielos.

Tiek vienu, tiek kitu atveju Luisas ir jo sūnus bus vieni. Ir Luisas galės...

Aš nustatysiu diagnozę.

Taip. Būtent taip jis ir padarys.

Aš nustatysiu diagnozę — tiek kūno, tiek sielos. Atsižvelgsiu į patirtą traumą, kurią jis gali prisiminti, bet gali ir neprisiminti. Turėdamas Čerčo pavyzdį, aš tikėsiuos silpnaprotystės, galbūt nežymios, galbūt visiškos. Per maždaug dvidešimt keturių — septyniasdešimt dviejų valandų laikotarpį aš išsiaiškinsiu, ar mes pajėgsime susigrąžinti Geidžą į savo šeimą. O jeigu matysiu, kad tai bus neįmanoma, arba jeigu Geidžas grįš toks, koks grįžo Timis Batermenas, — įsikūnijęs demonas, — aš jį nužudysiu.

Luisas jautė, kad, kaip gydytojas, visai lengvai galės nužudyti Geidžą, jei Geidžas bus tik dėklas, kuriame tūnos kažkoks kitas padaras. Luiso širdies nesuminkštins to padaro klyksmai ir maldavimai. Luisas nužudys jį, kaip nužudytų žiurkę, užsikrėtusią buboniniu maru. Jokių melodramų. Ištirpdys tabletę, gal dvi ar net tris. Jei reikės, pasinaudos švirkštu. Luisas turėjo morfijaus savo lagaminėlyje. O kitą naktį jis nuveš kūną į Plezantvju ir vėl užkas tikėdamasis, kad sėkmė nepaliks jo ir antrą kartą. Tu dar nežinai, kaip bus pirmą kartą, priminė sau Luisas. Aišku, daug paprasčiau ir saugiau būtų nunešti kūną į Naminių Gyvulėlių Kapynes, bet Luisas nenorėjo ten laidoti savo sūnaus. Dėl kelių priežasčių. Po penkių, dešimties ar net dvidešimties metų koks nors vaikas, kasdamas duobę savo gyvūnėliui, gali aptikti Geidžo liekanas — tai buvo viena iš priežasčių. Tačiau Luiso apsisprendimą nulėmė paprasčiausioji: Naminių Gyvulėlių Kapynės galėjo būti... pernelyg arti.

Užkasęs lavoną, Luisas išskris į Čikagą pas savo šeimą. Nei Reičelė, nei Elė niekada nesužinos apie jo nepavykusį bandymą.

Paskui Luiso mintys grįžo prie pirmosios galimybės — prie tos, kurios labiau tikėjosi, apakintas meilės sūnui. Bandomajam laikotarpiui pasibaigus, jiedu su Geidžu išvyks iš namų, išvyks naktį. Luisas pasiims su savimi visus dokumentus ir niekuomet daugiau nebegrįš į Ladlou. Jiedu apsistos motelyje — galbūt net šitame pačiame, kur jis dabar apsistojęs.

Kitą rytą Luisas apsimokės grynais visas sąskaitas ir pavers visą turimą turtą „Ameriken ekspres“ čekiais ( neužmiršk pasiimti čekius, palikdamas namus su savo prisikėlusiu sūnumi). Jiedu su Geidžu išskris kur nors, veikiausiai į Floridą. Iš ten jis paskambins žmonai, praneš jai, kur esąs, ir lieps Reičelei ir Elei sėsti į pirmą lėktuvą, nė žodžio nepasakius tėvams. Luisas tikėjosi, kad sugebės įtikinti žmoną taip padaryti. Neklausinėk, Reičele. Tiesiog atvažiuok. Išvyk dabar pat. Šią minutę. Jis pasakys žmonai, kur jis (jie) apsistoję. Kokiame viešbutyje. Reičelė ir Elė atvažiuos išsinuomota mašina. Kai jos pasibels, Luisas atves prie durų Geidžą. Galbūt Geidžas vilkės maudymosi kostiumėlį.

Ir tada...

Toliau šios ribos Luisas nedrįso planuoti. Jis grįžo prie savo plano pradžios ir ėmė svarstyti jį iš naujo. Luisas vylėsi, kad jeigu viskas klostysis sėkmingai, jie spės taip sumėtyti pėdsakus, kad Irvinas Goldmenas nesuseks jų net su visagalės čekių knygelės pagalba. Tai buvo visai įmanoma.

Luisas prisiminė atsikraustymą į Ladlou, nuovargį, susierzinimą, baimę ir kažkokias fantazijas apie sprukimą į Orlandą ir įsidarbinimą gydytoju Disneilende. Galbūt tos fantazijos ir nebuvo tokios jau kvailos.

Luisas išvydo save su baltu chalatu, gaivinantį nėščią moterį, kuri kvailai nusprendė pasivažinėti „Stebuklų kalnais“ ir nualpo. Pasitraukite, pasitraukite, duokite jai daugiau oro, išgirdo jis savo balsą, o moteris atsimerkė ir dėkingai nusišypsojo jam.

Regėdamas šias malonias svajas, jis ir užmigo. Luisas miegojo, kai kažkur virš Niagaros krioklio jo duktė klykdama pabudo lėktuve, susapnavusi į ją ištiestas rankas ir kvailas, bet negailestingas akis; Luisas miegojo, kai lėktuvo palydovė atbėgo pažiūrėti, kas atsitiko; Luisas miegojo, kai galutinai nusikamavusi Reičelė bandė nuraminti dukterį; jis miegojo, kai Elė be perstojo šaukė: Tai Geidžas, mamyte! Tai Geidžas! Tai Geidžas! Geidžas gyvas! Geidžas paėmė peilį iš tėtės lagaminėlio! Neprileisk jo prie manęs! Neprileisk jo prie tėvelio!

Luisas miegojo, kai Elė pagaliau nutilo ir drebėdama prigludo prie mamos krūtinės, išplėtusi akis, kuriose nebuvo ašarų. O Dora Goldmen galvojo apie tai, kaip baisiai brolio mirtis sukrėtė Eiliną ir kad Reičelė po Zeldos mirties elgėsi labai panašiai.

Luisas miegojo ir pabudo tik penkiolika po penkių, kai popiečio saulė jau pradėjo leistis.

Juodas darbas, pagalvojo Luisas ir atsikėlė.

45

Kai dešimt minučių po trijų vietos laiku lėktuvas nusileido O’Haros aerouoste ir išleido keleivius, Elė Krid buvo puolusi isterijon, o Reičelė Krid siaubingai persigandusi.

Netyčia palietus Elės petį, mergaitė pašokdavo ir atsisukusi žiūrėdavo išplėstomis akimis, o jos kūną dar ilgai po to krėsdavo drebulys. Sakytum, ji būtų įelektrinta. Jau košmaras lėktuve išmušė Reičelę iš vėžių, o toks dukters elgesys... Reičelė tiesiog nežinojo, ką daryti.

Įžengus į terminalą, Elei staiga susipynė kojos ir ji nukrito. Užuot iš karto atsikėlusi, mergaitė liko gulėti ant kilimo, o žmonės ėjo pro ją (arba žiūrėjo į ją su užuojauta, bet sykiu lyg iš šalies — kaip žmonės, skubą persėsti į kitą lėktuvą ir neturintys laiko padėti), kol Reičelė pakėlė dukterį ant rankų.

— Kas tau, Ele? — paklausė Reičelė.

Bet Elė neatsakė. Jos patraukė link bagažo išdavimo punktų, kur laukė Goldmenai. Pastebėjusi tėvus, Reičelė pamojo jiems laisvąja ranka ir paspartino žingsnį.

— Jie liepė mums neiti prie vartelių, palaukti jūsų čia, — tarė Dora. — Todėl mes pagalvojome... Reičele? Kaip Elė?

— Blogai.

— Ar čia yra moterų tualetas, mamyte? Mane pykina.

— O Dieve, — sudejavo Reičelė ir, čiupusi Elę už rankos, greitai nusivedė link tualeto, kuris buvo kitoje vestibiulio pusėje.

— Reičele, man eiti su jumis? — šūktelėjo Dora joms pavymui.

— Ne, paimk lagaminus — žinai, kaip jie atrodo. Mes susitvarkysime pačios.

Dėkui Dievui, tualetas buvo tuščias. Reičelė nusivedė dukterį prie vienos iš kabinų, naršydama rankinuke dešimties centų monetos, bet paskui pamatė, kad trijų kabinų užraktai išlaužti — dėkui Dievui! Virš vieno sulaužyto užrakto kažkas buvo užrašęs kosmetiniu pieštuku: „Seras Džonas Kraperis buvo ištvirkęs paršas!“

Reičelė greitai atlapojo duris; Elė dejavo ir laikėsi už pilvo. Mergaitė kelis kartus žiauktelėjo, bet nieko neišvėmė. Pykinimo priežastis buvo visiškas nervinis išsekimas.