Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Apie penktą valandą Tardifas išėjo į laukiamąjį. Jis turėjo tris cigarus. Vieną įkišo į burną Luisui, antrą Reičelei (toji taip apstulbo, kad nepajėgė protestuoti), o trečiąjį sau.

— Berniukas sveikas. Vandenligės nėra.

— Pridekite šitą daiktą, — tarė Reičelė, vienu metu juokdamasi ir verkdama. — Aš rūkysiu jį tol, kol apsivemsiu.

Tardifas šypsodamasis pridegė Kridams cigarus.

Dievas saugojo jį 15 plentui, daktare Tardifai, dabar tarė sau Luisas.

— Reičele, jeigu Geidžas būtų sirgęs vandenlige, ir operacija nebūtų padėjusi... ar tu vis tiek būtum jį mylėjusi?

— Keistas klausimas, Luisai!

— Ar būtum?

— Žinoma. Aš būčiau mylėjusį jį bet kokį.

— Net jeigu jis būtų silpnaprotis?

— Taip.

— Ar būtum norėjusi, kad jis gyventų specialioje įstaigoje?

— Ne, nemanau, — lėtai atsakė Reičelė. — Tikriausiai pinigai, kuriuos tu dabar uždirbi, leistų mums... turiu galvoj, atiduoti vaiką į tikrai gerą vietą... bet aš manau, kad norėčiau, jog jis liktų su mumis... Luisai, kodėl tu klausi?

— Na, aš tebegalvojau apie tavo seserį Zeldą, — paaiškino Luisas, vis dar stebėdamasis tuo, kaip sklandžiai jam sekasi meluoti. — Spėliojau, ar tu pajėgtum vėl pergyventi tą patį.

— Tai būtų ne tas pats, — karštai paprieštaravo Reičelė. Geidžas buvo... supranti, Geidžas buvo Geidžas. Jis buvo mūsų sūnus. O tai labai didelis skirtumas. Tikriausiai būtų buvę sunku, bet... o ar tu būtum sutikęs atiduoti jį į specialią įstaigą? Pavyzdžiui, į Painlendą?

— Ne.

— Miegokime.

— Gera mintis.

— Jaučiu, kad galėsiu užmigti, — tarė Reičelė. — Noriu, kad ši diena liktų praeityje.

— Amen, — atsakė Luisas.

Po ilgos pertraukos Reičelė mieguistai pratarė:

— Tu teisus, Luisai... tiesiog sapnai ir fantazijos...

— Žinoma. — Luisas pabučiavo žmoną į ausį. — O dabar miegok.

Man pasirodė, kad tas sapnas gali būti pranašingas.

Luisas dar ilgai neužmigo. Riestas mėnulio pjautuvas žvelgė į jį pro langą.

43

Rytojaus diena buvo apniukusi, bet labai tvanki, ir Luisas smarkiai suprakaitavo, kol atidavė Reičelės ir Elės bagažą bei gavo jų bilietus iš kompiuterio. Tačiau jis priėmė kaip malonę tai, jog turi kuo užsiimti, ir tik trupučiuką liūdėjo, palyginus su anuo kartu, kai per Padėkos šventes lydėjo savo šeimą į Čikagą.

Elė buvo kažkokia keista ir užsidariusi savyje. Tą rytą Luisas keliskart pastebėjo dukters akyse nepatiklumo išraišką.

Nedrebink kinkų, konspiratoriau, nusišaipė iš savęs Luisas.

Mergaitė nieko nepasakė, kai Reičelė ir Luisas pranešė, jog visi išvyksta į Čikagą, ji ir mama pirmos, tėvelis iš paskos. Išvyksta galbūt net visai vasarai. Elė toliau valgė pusryčius („Koukou Biers“), o po pusryčių be žodžių užlipo į savo kambarį ir apsivilko drabužius, kuriuos Reičelė buvo jai paruošusi. Nuotrauką su Geidžu rogėse ji atsivežė su savimi į aerouostą ir dabar ramiai sėdėjo plastikiniame krėsle pirmo aukšto laukiamajame, kol Luisas laukė eilėje prie bilietų, o garsiakalbis pranešinėjo lėktuvų atvykimą ir išvykimą.

Misteris ir misis Goldmenai pasirodė prieš keturiasdešimt minučių iki išskridimo. Irvinas Goldmenas, labai elegantiškas (ir visai nesušilęs) dėvėjo kašmyro paltą, nors oro temperatūra siekė šešiasdešimt laipsnių. Jis nuėjo grąžinti mašinos, kurią buvo išsinuomojęs, o Dora Goldmen prisėdo prie Reičelės ir Elės.

***

Luisas ir Goldmenas priėjo prie moterų vienu metu. Luisas truputį baiminosi pjesės „Mano sūnau, mano sūnau“ tęsinio, tačiau veltui. Goldmenas pasitenkino, gana geibiai paspaudęs jam ranką ir burbtelėjęs „labas“. Greitas, sutrikęs žvilgsnis, kuriuo senis apdovanojo žentą, patvirtino Luisui ryte kilusį įtarimą: vakar vakare jo uošvis buvo girtas.

Jie užkilo į viršų eskalatoriumi ir susėdo laukti, beveik nešnekėdami tarpusavyje. Dora Goldmen nervingai barbeno pirštais į Erikos Jong romaną, bet taip ir neatsivertė knygos. Ji vis žvilgčiojo, taip pat truputį nervingai, į nuotrauką, kurią laikė rankose Elė.

Luisas paklausė dukters, ar ji nenorėtų nueiti su juo iki knygų kiosko ir išsirinkti ką nors paskaityti lėktuve.

Elė vėl nepatikliai pažvelgė į tėvą. Luisui tai nepatiko. Tas žvilgsnis jį erzino.

— Ar gerai elgsies pas močiutę ir senelį? — paklausė Luisas dukters, kai jiedu paėjėjo toliau.

— Taip, — atsakė mergaitė. — Tėveli, ar manęs nepagaus drausmės inspektorius? Endis Pasioka sako, kad yra drausmės inspektoriai, kurie gaudo mokinius, bėgančius iš pamokų.

— Nesijaudink dėl šito, — nuramino dukterį Luisas. — Aš viską paaiškinsiu mokyklos direkcijai, ir rudenį tu vėl galėsi lankyti mokyklą.

— Tikiuosi, kad rudenį viskas bus gerai, — tarė Elė. — Aš buvau tik paruošiamojoje klasėje ir nežinau, ką vaikai veikia pirmoje. Tikriausiai jiems užduoda namų darbus.

— Tu su viskuo susidorosi.

— Tėte, o tu vis dar užsišikęs ant senelio?

Luisas dėbtelėjo į Elę.

— Kodėl tu manai, kad aš už... kad aš pykstu ant tavo senelio?

Mergaitė abejingai gūžtelėjo, lyg toji tema jai ne taip jau labai rūpėjo.

— Kai tu kalbi apie senelį, visada atrodai taip, lyg būtum ant jo užsišikęs.

— Ele, tai negražus žodis.

— Atsiprašau.

Ji vėl kažkaip skausmingai pažvelgė į tėvą ir nuėjo prie lentynų, kur buvo išdėliotos knygos vaikams — Merserio Mejerio ir Moriso Sendako, Ričardo Skėrio ir Beatričės Poter, ir garsiojo senojo daktaro Sjuso. Ar vaikams visa tai patinka? Ar jie supranta, kas čia parašyta? Įdomu, o kiek supranta Elė? Kaip tai ją veikia? Ele, kas slypi už tavo išblyškusio veidelio? Užsišikęs ant senelio — Viešpatie!

— Gali nupirkti man šitas dvi, tėveli? — Elė laikė rankose daktaro Sjuso knygelę ir dar vieną, kurios Luisas nematė nuo tų laikų, kai pats buvo vaikas, — “Istorija apie negriuką Sambo ir kaip vieną gražią dieną tigrai pavogė jo drabužius“.

Aš maniau, kad ją seniai užmiršo, nustebęs pagalvojo Luisas.

— Taip, — atsakė jis dukteriai, ir jiedu atsistojo į trumpą eilutę prie kasos.

— Mudu su tavo seneliu labai gerai sutariame, — pareiškė Luisas mergaitei ir prisiminė savo motinos prasimanymą, kad moterys „randa“ vaikus, kai labai jų nori. Jis prisiminė kvailus pažadus sau pačiam, kad jis niekuomet nemeluos savo vaikams. Per pastarąsias dvi dienas Luisas tapo tikru akių dūmiku, tačiau dabar negalėjo sau leisti krimstis dėl to.

— Aa, — nutęsė Elė ir nutilo.

Luisas pasijuto nesmagiai. Norėdamas nutraukti tylą, jis paklausė dukters:

— Kaip manai, tau labai patiks Čikagoje?

— Ne.

— Ne? Kodėl?

Mergaitė vėl skausmingai pažvelgė į tėvą.

— Man baisu.

Luisas uždėjo ranką Elei ant galvos.

— Baisu? Kodėl, dukrele? Juk tu nebijai skristi lėktuvu.

— Ne, — atsakė mergaitė. — Aš nežinau, ko bijau. Tėveli, aš sapnavau, kad mes buvome Geidžo laidotuvėse. Vienas žmogus atidarė Geidžo karstą, o jis buvo tuščias. Paskui sapnavau, kad grįžau namo ir pažvelgiau į Geidžo lovelę. Ji taip pat buvo tuščia. Bet patalynė buvo žemėta.

Lozoriau, išeik.

Pirmą kartą per pastaruosius mėnesius Luisas prisiminė savo sapną, kurį matė po Paskou mirties — sapną ir pabudimą. Iš ryto jo kojos buvo purvinos, o paklodė žemėta ir nusėta pušų spygliais.