Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisui pasišiaušė plaukai ant pakaušio.

— Tai tik sapnai, — tarė jis, ir jo balsas nuskambėjo visai natūraliai — bent jau paties Luiso ausiai. — Jie praeis.

— Aš noriu, kad tu skristum su mumis, — pareiškė Elė. — Arba kad mes pasiliktume. Ar galima mums likti, tėveli? Prašau. Aš nenoriu pas močiutę ir senelį... Aš noriu grįžti į mokyklą. Gerai?

— Mes išsiskirsime labai trumpam, Ele. Aš tik... — Luisas sunkiai nurijo seiles, — sutvarkysiu kai kuriuos reikalus ir iškart atvyksiu pas jus. Tada mes nutarsime, ką daryti toliau.

Luisas tikėjosi, kad Elė pradės ginčytis, galbūt net pakels triukšmą, kaip dažnai darydavo panašiais atvejais. Luisas net norėjo šito: spyriojimasis buvo būdingas jo dukteriai, o štai tas keistas žvilgsnis — ne. Tačiau Elė jam atsakė tik baugia, neramia tyla. Luisas galėjo dar ko nors paklausti, bet neišdrįso; jis ir taip išgirdo daugiau, negu norėjo išgirsti.

***

Tuoj po to, kai jiedu su Ele grįžo pas saviškius, garsiakalbis paskelbė jų reisą. Pradėjo leisti keleivius, ir Goldmenai, Reičelė bei Elė atsistojo į eilę. Luisas apkabino žmoną ir karštai pabučiavo. Reičelė akimirkai prigludo prie jo ir atsitraukė, kad Luisas galėtų pakelti ant rankų dukterį ir pakštelėti jai į skruostą.

Elė rimtai žiūrėjo į tėvą sibilės akimis.

— Aš nenoriu išvažiuoti, — vėl pakartojo mergaitė, bet taip tyliai, kad pro keleivių keliamą šurmulį tik Luisas galėjo ją girdėti. — Ir nenoriu, kad mama važiuotų.

— Liaukis, Ele, — tarė Luisas. — Tau neatsitiks nieko blogo.

— Man neatsitiks, — sutiko Elė. — O tau? O tau, tėveli?

Eilė pradėjo slinkti. Žmonės pajudėjo link lėktuvo pakilimo tako. Reičelė truktelėjo Elę už rankos, bet mergaitė dar sekundę priešinosi, įsmeigusi akis į tėvą — o Luisas prisiminė, kaip ji nekantravo anąsyk ir vis ragino: „Eimeeime-eime“.

— Tėveli?

— Eik, Ele. Prašau.

Reičelė pažvelgė į dukterį ir pirmąsyk išvydo tą baugią, mąslią jos akių išraišką.

— Ele? — nustebusi pašaukė Reičelė. Luiso manymu, ji truputį išsigando.

— Tu užlaikai eilę, dukrele.

Mergaitės lūpos suvirpėjo ir pabalo. Ji leidosi išvedama į pakilimo taką. Ten ji dar sykį atsigręžė į tėvą, ir Luisas išvydo dukters veide neslepiamą siaubą. Jis apsimestinai linksmai pamojo mergaitei ranka.

Bet Elė jam nepamojavo.

44

Vos tik išėjęs iš aerouosto terminalo pastato, Luisas pajuto, kaip jo protą apgaubė tarsi kokia šalta marška. Ta marška padės jam įveikti visus sunkumus, suprato Luisas. Jis buvo pakankamai aštraus proto, kad sugebėtų baigti medicinos mokyklą, gyvendamas vien iš stipendijos ir iš to, ką Reičelė uždirbdavo šešias dienas per savaitę nuo penktos iki vienuoliktos ryto pardavinėdama kavą ir bandeles. Dabar tas aštrus protas ėmėsi naujos užduoties, iš pradžių suskaldęs ją į sudėtines dalis, tarsi tai būtų tik dar vienas egzaminas — pats sunkiausias iš visų. Ir Luisas tikėjosi išlaikyti jį aukščiausiu balu.

Jis nuvažiavo į Breverį, mažą miestelį priešais Bangorą kitame Penobskoto krante, ir sustojo aikštelėje priešais „Vatsono ūkinių prekių parduotuvę“.

— Kuo galiu pasitarnauti? — paklausė pardavėjas.

— Man reikia galingo žibinto ir ko nors, kuo galėčiau pridengti spindulį.

Pardavėjas buvo liesas žemaūgis vyras aukšta kakta ir skvarbiomis akimis. Išgirdęs Luiso pageidavimą, jis šyptelėjo, bet jo šypsena nebuvo labai maloni.

— Susiruošei į mišką, bičiuli?

— Atsiprašau?

— Ketini šiąnakt nudėti porą elnių?

— Nieko panašaus, — rimtai atsakė Luisas. — Aš neturiu medžiotojo licencijos.

Pardavėjas sumirkčiojo, bet paskui nusprendė nusijuokti.

— Kitaip tariant, nekišk nosies į svetimus reikalus, ar ne? Ką gi, tie dideli žibintai be dangtelių, bet tu gali išsikirpti iš veltinio rutuliuką ir pradurti jame skylutę. Spindulys bus adatos plonumo.

— Nebloga mintis, — tarė Luisas. — Dėkui.

— Nėra už ką. Dar ko nors norėsi?

— Taip, žinoma. Man reikia kastuvo, kirtiklio ir semtuvo. Semtuvo trumpu kotu, kastuvo — ilgu. Dar aštuonių pėdų tvirtos virvės, poros darbinių pirštinių ir brezento gabalo — aštuonių pėdų ilgio ir aštuonių pločio.

— Gerai, tuoj viską atnešiu, — tarė pardavėjas.

— Man reikia iškast kanalizacijos baką, — paaiškino jam Luisas. — Atrodo, kad pažeidžiau kažkokį valdžios įsaką, o mano kaimynas turi labai gerą uoslę. Nežinau, ar pridengęs žibintą ką nors laimėsiu, bet ketinu pabandyti. Antraip galiu gauti milžinišką baudą.

— Taip, taip, — pritarė pardavėjas. — Kai kasi, verčiau užsispausk nosį skalbinių spaustuku.

Luisas priverstinai nusijuokė. Pirkiniai kainavo 58 dolerius 60 centų. Jis užsimokėjo grynais.

***

Kylant benzino kainoms, Kridai vis rečiau naudojosi savo didžiuoju automobiliu. Pastaruoju metu dar sugedo vairas, o Luisas niekaip neprisiruošė atiduoti mašiną remontui. Iš dalies dėl to, kad tektų atsisveikinti su dviem šimtais dolerių, — maždaug tiek kainuotų gedimo pataisymas, — bet daugiausia dėl to, kad jiems užteko ir antrosios mašinos. Ir štai dabar, kai prireikė to didelio seno dinozauro, Luisas negalėjo juo pasinaudoti. „Civike“ nebuvo atskiros bagažinės, ir Luisas bijojo grįžti į Ladlou su kirtikliu, semtuvu ir kastuvu, puikiai matomais pro užpakalinių durelių stiklą. Džado Krendolo akys buvo pastabios, o ir protas neatbukęs. Senis iškart suprastų, ką sumanė kaimynas.

Paskui Luisui dingtelėjo, kad nėra jokio reikalo važiuoti į Ladlou. Jis Čemberleno tiltu grįžo į Bangorą ir sustojo prie „Hovardo Džonsono“ motelio Odlino kelyje — vėl šalia aerouosto, vėl šalia Plezantvju kapinių, kur buvo palaidotas jo sūnus. Motelyje Luisas užsiregistravo D. D. Ramono pavarde ir grynais užsimokėjo už kambarį.

Jis pabandė nusnūsti suprasdamas, kad iki rytojaus ryto nebeturės kada pailsėti. Kaip buvo pasakyta kažkokiame Viktorijos laikų romane — šiąnakt jo laukė juodas darbas. Toks, kad jam užteks iki gyvenimo galo.

Tačiau smegenys nenorėjo atsijungti.

Luisas gulėjo bevardėje motelio lovoje po bevarde motelio reprodukcija su vaizdingais laiveliais vaizdingame uoste vaizdingoje Naujosios Anglijos įlankoje. Jis gulėjo susikišęs rankas po galva, nenusirengęs, tik nusiavęs batus, pasidėjęs piniginę, monetas ir raktus šalia, ant naktinio staliuko. Galvos šaltumo pojūtis nenyko. Luisas jautėsi visiškai atsiskyręs nuo savo šeimos, nuo jau pažįstamomis tapusių vietų, net nuo darbo. Viešbutis, kuriame jis dabar apsistojo, galėjo būti bet kuris „Hovardo Džonsono“ tinklo viešbutis bet kuriame pasaulio mieste — San Diege, Duluse, Bankoke ar Šarlot-Ameli. Luisas buvo niekur. Tarpais keista mintis lyg jūros banga vis užliedavo jį: prieš vėl išvysdamas pažįstamas vietas ir pažįstamus veidus, jis pamatys savo sūnų.

Sumanytas planas nuolat sukosi jo galvoje. Luisas apžiūrinėjo plano detales, vartė, baksnojo, čiupinėjo, ieškodamas skylių ar minkštų vietų. Ir juto, kad jis, tiesą sakant, eina siauručiu liepteliu virš beprotybės prarajos. Beprotybė supo Luisą iš visų pusių, tyliai šlamėdama lyg auksaakių naktinių pelėdų sparnai: jis žengė tiesiai į beprotybę.

Luiso galvoje neaiškiai aidėjo Tomo Rašo balsas: Mirtie, tavo rankos šaltos... jaučiu jas ant savęs... tu išsinešei mano mamą... kada tu sugrįši manęs?

Beprotybė. Beprotybė visai čia pat ir tykojo.

Luisas žengė siauru sveiko proto lieptu; jis dar kartą pergalvojo savo planą.