Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Nešdinkis velniop, šiurkščiai paliepė Luisas balsui. Per dešimt pastarųjų mėnesių, bičiuli, aš išmokau susitaikyti su daugybe keisčiausių dalykų. Bet ar galima patikėti, kad žemės lopinėlis gali paveikti lėktuvų bilietų pardavimą? Abejoju.

— Man reikia susikrauti daiktus, — pasakė Reičelė. Ji stovėjo šalia ir skaitė informaciją apie reisus, kurią Luisas užrašė ant lapelio šalia telefono.

— Pasiimk tik vieną didelį lagaminą, — tarė Luisas.

Reičelė išplėtė iš nuostabos akis.

— Vieną mums abiem? Tu juokauji, Luisai.

— Gerai, pasiimk dar porą rankinių. Bet neprisikrauk įvairiausių drabužių trims savaitėms, — pridūrė Luisas, pats sau galvodamas: Nes gali labai greitai grįžti į Ladlou. — Pasiimk savaitei, dešimčiai dienų. Turi čekių knygelę ir kreditines korteles. Nusipirksi, ko reikės.

— Bet mes negalime sau leisti... — neryžtingai pradėjo Reičelė. Dabar ji abejojo viskuo, bet buvo tokia sutrikusi, kad pasidavė vyro reikalavimams. Luisas prisiminė beprasmę žmonos frazę apie „Vinebago“, apie kurio pirkimą jis kadaise tik šiaip sau užsiminė.

— Mes turime pinigų, — tarė jis.

— Na taip... dabar, jei reikės, mes galime pasinaudoti santaupomis, skirtomis Geidžo studijoms koledže, tačiau praeis kelios dienos, kol sutvarkysime reikalingus dokumentus, ir dar savaitė, kol išmokės pinigus...

Reičelės veidas vėl sutrūkčiojo ir persikreipė. Luisas apglėbė žmoną. Ji teisi. Netektis vis primena apie save, ir skausmas niekada nesusilpnės.

— Nereikia, Reičele, — tarė jis. — Neverk.

Bet ji verkė — negalėjo neverkti.

***

Kol Reičelė viršuje krovėsi daiktus, suskambo telefonas. Luisas pašokęs stvėrė ragelį manydamas, kad skambina iš „Deltos“ bilietų kasų pranešti, kad įvyko klaida ir vietų nėra. Aš turėjau suprasti, kad viskas klostosi pernelyg sklandžiai.

Bet skambino ne iš „Deltos“. Skambino Irvinas Goldmenas.

— Tuoj pakviesiu Reičelę, — tarė Luisas.

— Ne.

Akimirkai stojo tyla. Tikriausiai jis sėdi ir galvoja, nuo ko pradėti mane keikti.

Kai Goldmenas vėl prabilo, jo balsas skambėjo nenatūraliai, tarsi senis stūmė žodžius iš savęs prieš savo valią.

— Aš noriu pasikalbėti su tavimi. Dora norėjo, kad paskambinčiau ir atsiprašyčiau už... už savo elgesį. Manau... Luisai, manau, aš taip pat noriu atsiprašyti.

Tai bent, Irvinai! Koks tu kilniaširdis! Viešpatie, aš tuoj prisišlapinsiu į kelnes!

— Jums nėra reikalo atsiprašinėti, — abejingai, mechaniškai atsakė Luisas.

— Mano elgesys niekuo nepateisinamas, — tęsė Goldmenas. Dabar jis net ne stūmė žodžius iš savęs, o tarsi kosėjo juos iš savęs. — Tavo pasiūlymas, kad Reičelė ir Elė vyktų su mumis, parodė man, koks tu buvai kilnus... ir koks niekingas buvau aš.

Šioje tiradoje buvo kažkas labai pažįstama, kažkas keistai pažįstama...

Po akimirkos Luisas suprato, kas jam pasirodė pažįstama, ir jo burna staiga persikreipė taip, lyg jis būtų perkandęs citriną. Taip atgailaudavo Reičelė, kai pasiekdavo, ko norėjusi, — tik ji, aišku, nesuvokė panašumo. Luisai, atleisk, kad aš buvau tokia kalė. Štai tas pats balsas, — tiesa, be Reičelei būdingo linksmumo ir gyvumo, — bet tas pats balsas, tvirtinantis: Luisai, atleisk, kad aš buvau toks niekšas.

Senis atgavo savo dukterį ir anūkę. Jos bėgo iš Meino atgal pas tėvelį. Su „Deltos“ ir „Junaitid“ pagalba jos grįš pas tą, kam ir priklausė, grįš pas Irviną Goldmeną, kaip jis ir norėjo. Dabar jis galėjo leisti sau būti kilniaširdžiam. Senis Irvinas manė, kad jis laimėjo. Tad užmirškime, kad aš išplūdau tave prie tavo mirusio sūnaus karsto, Luisai, kad aš paspyriau tave gulintį, kad nuverčiau karstą nuo atramų ir sulaužiau užraktą, kad tu pamatytum — ar manytum pamatęs — paskutinį kartą šmėkštelint savo vaiko ranką. Užmirškime visa tai. Kas buvo, pražuvo.

Gal tai ir siaubinga, Irvinai, senas kriene, bet aš palinkėčiau tau čia pat vietoje pakratyti kojas, jei tai netrukdytų mano planui.

— Viskas gerai, misteri Goldmenai, — ramiai atsakė Luisas. — Tai buvo tiesiog... na, toji diena mums visiems buvo labai sunki.

— Ne, negerai, — paprieštaravo Goldmenas, ir Luisas suprato, — kad ir nenoromis, — jog senis prieštarauja ne iš pasipūtimo, kad jis ne tik atsiprašinėja už tai, jog buvo niekšas, kai viskas pakrypo Goldmenams palankia linkme. Senis beveik verkė ir atkakliai stengėsi išsakyti savo jausmus. — Toji diena mums visiems buvo siaubinga. Mano dėka. Kvaišo senio dėka. Aš įskaudinau savo dukterį, kai jai reikėjo mano pagalbos... įskaudinau tave, o galbūt ir tau, Luisai, reikėjo mano pagalbos. Tai, kad tu darai... elgiesi taip... po to, kaip aš pasielgiau tada... verčia mane jaustis šiukšle. Tikriausiai taip aš ir turėčiau jaustis.

O Viešpatie, nutildyk jį, nutildyk, nes aš tuoj pradėsiu rėkti ir plūstis.

— Tikriausiai Reičelė sakė tau, Luisai, kad mes turėjome dar vieną dukterį...

— Zeldą, — pertarė senį Luisas. — Taip, ji pasakojo man apie Zeldą.

— Tai buvo sunkūs laikai, — tęsė Goldmenas virpančiu balsu. — Sunkūs mums visiems. Galbūt Reičelei sunkiausi — ji buvo namie, kai Zelda mirė. Bet ir mudviem su Dora sunkūs. Dorai pašlijo nervai...

O Reičelei, manai, ne? norėjo sušukti Luisas. Manai, kad vaikui negali pašlyti nervai? Praėjus dvidešimčiai metų, ji tebekrūpčioja, vos pagalvojus apie mirtį. Ir štai dabar šitas įvykis. Bjaurus, siaubingas įvykis. Tikras stebuklas, kad Reičelė dabar neguli ligoninėje, maitinama per žarnelę. Todėl nekalbėk man apie tai, kaip sunku buvo tau ir tavo žmonai, niekše.

— Nuo tada, kai mirė Zelda, mes... mes labai prisirišome prie Reičelės... stengėmės ją nuo visko apsaugoti... mes jautėmės nusikaltę jai. Kalti dėl to, kad jai vis skaudėjo... nugarą... dar daug metų. Kalti dėl to, kad palikome ją vieną.

Taip, senis iš tiesų verkė. Ir ko gi jis verkia? Luisas pajuto, kad jam vis sunkiau išlaikyti savo aiškią, gryną neapykantą. Sunkiau, bet vis tik įmanoma. Luisas ryžtingai iššaukė iš atminties prisiminimą apie tai, kaip Goldmenas išsitraukė iš smokingo kišenės savo visagalę čekių knygelę... bet staiga antrame plane išvydo Zeldą Goldmen, neramią šmėklą dvokiančioje lovoje — paukštiškos rankos, išblyškęs veidas, pilnas pagiežos bei kančios. Goldmenų šmėkla. Ožaš Didyšiš ir Baišušiš.

— Prašau, — tarė Luisas, — prašau, misteri Goldmenai. Irvinai. Nereikia apie tai kalbėti. Neapsunkinkime padėties dar labiau, gerai?

— Dabar aš matau, kad tu esi geras žmogus, Luisai. Aš klydau, blogai galvodamas apie tave. O, paklausyk, aš žinau, ką tu dabar galvoji. Manai, aš toks kvailas? Kvailas, bet ne toks. Manai, kad aš kalbu visa tai, nes dabar galiu, nes gavau tai, ko norėjau. Galvoji — kartą jis bandė mane papirkti... bet... bet Luisai, aš prisiekiu...

— Gana, — švelniai pertarė senį Luisas. — Aš negaliu... aš tikrai nebegaliu daugiau klausyti. — Dabar ir jo balsas drebėjo. — Gerai?

— Gerai, — atsakė Goldmenas ir atsiduso. Luiso įsitikinimu, lengviau atsiduso. — Bet leisk man dar kartą atsiprašyti. Tu gali man neatleisti. Tačiau būtent tam aš ir paskambinau — atsiprašyti.

— Gerai, — tarė Luisas. Jis užsimerkė. Galvoje tvinkčiojo. — Ačiū, Irvinai. Aš jums atleidžiu.