Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Bet aš galiu prikelti Geidžą! Mano sūnus vėl gali gyventi!

Ar jis tikrai tuo tikėjo?

Taip, Luisas tuo tikėjo. Ir prieš sūnaus mirtį, ir po jos Luisas dar įrodinėjo sau, kad Čerčas buvo ne miręs, o tik apsvaigęs. Kad Čerčas išsikapstė iš po žemių ir grįžo namo. Vaikiška pasaka su siaubo elementais — Mikė Pūkuotukas. Šeimininkas netyčia užverčia akmenimis dar gyvą padarą. Ištikimas gyvulys išsikapsto iš po akmenų piramidės ir grįžta namo. Nuostabi istorija. Tik melaginga. Čerčas buvo miręs. Tai mikmakų laidojimo žemė grąžino jam gyvybę.

Sėdėdamas šalia sūnaus kapo, Luisas pamėgino logiškai apsvarstyti visus jam žinomus faktus — tiek logiškai, kiek leido visa ši juodoji magija.

Štai kad ir Timis Batermenas. Pirma, ar jis, Luisas, tiki šia istorija? Ir antra, ar ji kuo nors išsiskiria iš kitų?

Aišku, Džadas galėjo išgalvoti visa tai, norėdamas atbaidyti Luisą nuo jo sumanymo. Tačiau Luisas tikėjo juo. Neįmanoma paneigti, kad jei egzistuoja tokia vieta, kaip mikmakų laidojimo žemė (o ji egzistuoja), ir žmonės žino apie ją (o Ladlou senbuviai žino), tai anksčiau ar vėliau kas nors pamėgins atlikti eksperimentą. Luisas šį tą žinojo apie žmogaus prigimtį, ir todėl netikėjo, kad žmogus gali apsiriboti tik naminiais žvėreliais ir vertingais veisliniais gyvuliais.

Gerai. Bet ar jis taip pat tiki, kad mikmakų kapinės pavertė Timą Batermeną į kažkokį visažinį demoną?

Tai buvo sudėtingesnis ir klastingesnis klausimas, mat Luisas nenorėjo tikėti tuo, kad Timis tapo demonu. O jis jau sykį patyrė, kaip pradeda samprotauti jo protas, kai kuo nors nenori patikėti.

Ne, Luisas nenorėjo tikėti, kad Timis Batermenas tapo demonu, bet jis taip pat nenorėjo — ir negalėjo — apgaudinėti savęs.

Luisas prisiminė Hanratį, veislinį bulių. Hanratis, pasak Džado, tapo pavojingas. Panašiai atsitiko ir Timui Batermenui. Hanratį nudėjo tas pats žmogus, kuris kažkokiu būdu rogėmis nutempė jo lavoną į mikmakų laidojimo žemę. Timį Batermeną nudėjo jo paties tėvas. Bet ar tai, kad Hanratis tapo pavojingas, reiškė, kad visi gyvuliai tapdavo pavojingi? Ne. Hanračio atvejis buvo išskirtinis. Tiesą sakant, tas bulius buvo išimtis iš taisyklės. Štai kiti gyvūnai — Džado šuva Spotas, senutės šunelis, paties Luiso Čerčas. Jie grįžo pasikeitę, ir tie pokyčiai buvo pastebimi, tačiau Spotas, pavyzdžiui, pasikeitė taip nežymiai, kad Džadas po daugelio metų drįso patarti savo draugui tą patį...

(prisikėlimą)

taip, prisikėlimą. Žinoma, vėliau jis mėgino teisintis, vapėjo ir mikčiojo, ir prišnekėjo begalę nesąmonių, kurių net nepavadinsi filosofija.

Tad ar galima atsisakyti savo vienintelio šanso — savo vienintelio stebuklingo šanso, remiantis vien atsitikimu su Timiu Batermenu? Viena kregždė dar ne pavasaris.

Tu sumalei visus faktus taip, kad išvada būtų tau paranki, užprotestavo Luiso protas. Pasakyk sau tiesą bent jau apie Čerčą. Net neskaitant papjautų gyvūnėlių, — pelių ir paukščių, — koks jis dabar tapo? Kvaišas... štai tinkamiausias žodis. Prisimink tą dieną, kai jūs leidote aitvarą. Koks tąsyk buvo Geidžas? Žvalus, gyvas, jautriai reaguojantis į supantį pasaulį. Ar ne geriau visada prisiminti jį tokį? Tu nori prikelti zombį iš antrarūšio siaubo filmo? Ar kad ir paprasčiau — silpnaprotį vaiką? Berniuką, kuris valgys pirštais, bukai spoksos į vaizdus televizoriaus ekrane ir niekada neišmoks parašyti savo vardo? Prisimink, kaip Džadas apibūdino savo šunį: „Lyg praustum mėsos gabalą“. Ar tu šito nori? Kvėpuojančio mėsos gabalo? Ir net jeigu tu sugebėtum pasitenkinti tuo, kaip tu paaiškinsi sūnaus prisikėlimą savo žmonai? Dukteriai? Stivui Mastertonui? Pasauliui? Kas atsitiks, kai Misė Dandridž įsuks pro vartus ir pamatys Geidžą, triračiu važinėjantį po kiemą? Ar gali įsivaizduoti, Luisai, kaip ji klyks? Ar gali įsivaizduoti, kaip ji klyks ir akės nagais sau veidą? Ką tu pasakysi reporteriams? Ką tu pasakysi, kai filmavimo grupė iš „Realių žmonių „pasibels į tavo duris, kad susuktų filmą apie tavo prisikėlusį sūnų?

Ar šie samprotavimai tikrai pagrįsti, ar tai tik baimės balsas? Ar tikrai šie sunkumai neišsprendžiami? Ar gali Reičelė pasitikti savo mirusį sūnų kaip nors kitaip, negu su džiaugsmo ašaromis?

Taip, Luisas sutiko, kad Geidžas gali grįžti... na... prastesnis. Bet ar nuo to susilpnėtų jo meilė? Tėvai myli savo vaikus, kurie gimsta akli, kurie gimsta su persisukusiais vidaus organais, myli suaugusius tarpusavy Siamo dvynius. Tėvai maldauja malonės ar bausmės sušvelninimo savo jau pilnamečiams vaikams, kurie teisiami už žmogžudystę, prievartavimą ir nekaltų aukų kankinimą.

Nejaugi Luisas nemylės savo sūnaus, jeigu tas iki aštuonerių metų šlapinsis į kelnes? Jeigu iki dvylikos metų neįveiks pirmosios klasės elementoriaus? Jeigu niekada jo neįveiks? Ar galės Luisas paprasčiausiai atsikratyti savo sūnumi kaip... kaip kažkokiu išsigimėliu, jeigu tik pasitaikys proga?

O Dieve, Luisai, bet juk tu gyveni ne vakuume! Žmonės kalbės...

Luisas šveiste iššveitė iš galvos pastarąją mintį. Ar verta paisyti tokių nereikšmingų dalykų, kaip visuomenės nuomonė?

Luisas pažvelgė į rūpestingai sugrėbstytą žemę ant Geidžo kapo ir pašiurpo iš siaubo. Nesąmoningai, be Luiso žinios, pirštai patys nupiešė žemėje spiralę.

Luisas abiem rankom greitai nutrynė piešinį ir išskubėjo iš kapinių. Visą kelią iki vartų jis jautėsi lyg koks sienos pažeidėjas ir ties kiekvienu tako posūkiu bijojo, kad jį pamatys, sustabdys, pradės klausinėti.

***

Luisas pavėlavo atsiimti picą, ir toji, nors palikta ant krosnelės viršaus, buvo atšalusi, riebi ir skoniu priminė molį. Luisas suvalgė vieną kąsnelį, o visa kita išmetė pro mašinos langą, važiuodamas namo iš Ladlou. Šiaip jau jis nemėgo šiukšlinti, bet dabar nenorėjo, kad Reičelė pamatytų beveik nepaliestą picą namuose šiukšlių dėžėje. Tai galėjo sukelti jai įtarimą, kad Luisas visai ne dėl picos važiavo į Bangorą.

Dabar Luisas pradėjo galvoti apie laiką ir aplinkybes.

Laikas. Laiko reikšmė labai svarbi, net lemtinga. Timis Batermenas buvo jau senokai miręs, kai tėvas užkasė jį mikmakų laidojimo žemėje. Timį nušovė liepos 19-ąją... palaidojo, atrodo, liepos 22-ąją. Maždaug po keturių ar penkių dienų Mardžorė Vošbern pamatė Timį žingsiuojantį keliu.

Gerai, tarkime, Bilas Batermenas įvykdė savo sumanymą praėjus keturioms dienoms po oficialių laidotuvių... Ne. Reikia imti laiko vidurkį. Sakykime, po trijų dienų. Dabar, tarkime, kad Timis Batermenas prisikėlė iš mirusiųjų liepos 25-ąją. Apytikriai skaičiuojant, nuo vaikino žūties iki grįžimo praėjo šešios dienos. O galbūt net ir dešimt. Geidžas mirė prieš keturias dienas. Aišku, kažkuria prasme tai nemažas laiko tarpas, bet vis tiek daug trumpesnis, negu Timio atveju. Jeigu...

Jeigu tik aplinkybės būtų tokios pačios, kaip tada, kai Luisas atgaivino Čerčą. Nes juk Čerčas žuvo pačiu tinkamiausiu laiku, argi ne taip? Luiso šeima buvo išvykusi, kai Čerčas papuolė po mašinos ratais ir žuvo. Niekas to nematė, išskyrus Luisą ir Džadą.

Luiso šeima tuo metu buvo Čikagoje.

Paskutinė trūkstama plano dalis atsistojo į savo vietą.

***

— Ko tu iš mūsų nori? — paklausė Reičelė, įsmeigusi į vyrą pilnas nuostabos akis.

Buvo be penkiolikos minučių dešimta valanda. Elė jau miegojo. Aptvarkiusi namus po gedulingų pietų („gedulingi pietūs“ buvo toks pat paradoksalus ir siaubingas pavadinimas, kaip ir „velionio lankymo valandos“, tačiau Luisas negalėjo sugalvoti kitokio apibūdinimo tam, ką jie veikė šią popietę), Reičelė išgėrė dar vieną „Valiumo“ tabletę ir dabar atrodė dar tylesnė bei dar labiau apsnūdusi negu tada, kai jie grįžo iš Bangoro. Bet Luiso pasiūlymas pramušė jos mieguistumą.