Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Reičelės prašymu laidotuvių tvarkytojas, vadovavęs trumpoms pasaulietinėms apeigoms, perskaitė skirsnį iš evangelijos pagal Matą, prasidedantį žodžiais: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane“. Luisas, stovėdamas vienoje kapo pusėje, pažvelgė į kitoje pusėje stovintį uošvį. Akimirką Goldmenas taip pat žiūrėjo į jį, paskui nudelbė akis. Šiandien jo kovingumo neliko nė ženklo. Maišeliai jo paakiuose priminė pašto maišus, reti žili plaukai kaip sudraskytų voratinklių gijos draikėsi vėjyje aplink juodą šilkinę šlikę. Senio skruostus dengė žilai juodi šeriai, ir toks jis buvo labai panašus į prasipylusį girtuoklį. Atrodė, kad jis net nenutuokia, kur esąs. Kad ir kaip stengėsi Luisas, bet nerado savo širdyje gailesčio jam.

Mažas baltas Geidžo karstelis su pataisytu užraktu stovėjo ant dviejų chromuotų pavažų virš betoninio kapo. Kapo kraštai buvo uždengti dirbtine velėna, tokia ryškiai žalia, kad Luisui raibo akys. Ant šio keistai linksmo paviršiaus žydėjo keli gėlių krepšeliai. Luisas žvelgė per laidotuvių tvarkytojo petį į tolį. Jis matė lėkštą kalvą, nusagstytą kapais ir šeimyniniais sklypais, aukštą romaniško stiliaus paminklą su išgraviruota pavarde „FIPSAI“, o tuoj už „FIPSŲ“ pastebėjo kažką geltoną. Luisas ilgai žiūrėjo į tą geltoną dėmę spėliodamas, kas tai galėtų būti. Jis tebežiūrėjo tenai net tada, kai laidotuvių tvarkytojas pasakė: „Nuleiskime galvas tylioje maldoje“. Luisui prireikė kelių minučių, kad pagaliau suprastų: tai buvo buldozeris. Buldozeris, pastatytas už kalvos, kad nekristų į akis laidotuvių dalyviams. O kai laidotuvės pasibaigs, Ožaš užgesins cigaretę į savo baisiųjų batų kulną, nuorūką įsidės į kišenę (duobkasius, metančius nuorūkas ant žemės, tuoj pat atleisdavo iš darbo, nuorūkų vaizdas netiko kapinėse: labai jau didelė klientūros dalis mirdavo plaučių vėžiu), įšoks į buldozerį, užkurs tą pragaro mašiną ir paslėps Luiso sūnų nuo saulės šviesos amžiams... ar bent jau iki Prisikėlimo dienos.

Prisikėlimas... o, koks puikus žodis

(kurį tu turėtum išmesti iš galvos, ir tu tai gerai žinai).

Kai laidotuvių tvarkytojas ištarė „Amen“, Luisas paėmė Reičelę už parankės ir nusivedė šalin. Reičelė bandė priešintis, — „Prašau, Luisai, aš noriu dar pabūti“, — bet Luisas jos neklausė. Jie nuėjo link automobilių stovėjimo aikštelės. Ten laidotuvių tvarkytojas rinko iš dalyvių skėčius su savo įstaigos adresu ant rankenų ir padavinėjo juos padėjėjui. O padėjėjas kišo juos į stovą skėčiams, kuris atrodė gana siurrealistiškai, stovėdamas ant rasotos žolės. Dešine ranka Luisas laikė už parankės žmoną, o kaire — Elės rankutę, apmautą balta pirštinaite. Mergaitė vilkėjo tą pačią suknelę, su kuria ji buvo per Normos Krendol laidotuves.

Vos tik Luisas pasodino savo damas į mašiną, prie Kridų priėjo Džadas. Sprendžiant iš senio išvaizdos, ši naktis ir jam buvo nelengva.

— Kaip laikaisi, Luisai?

Luisas linktelėjo.

Džadas pasilenkė ir pažvelgė į mašinos vidų.

— O kaip tu laikaisi, Reičele?

— Gerai, Džadai, — sušnibždėjo Luiso žmona.

Džadas švelniai palietė jos petį ir pasisuko į Elę.

— Na, o tu, brangute?

— Puikiai, — atsakė Elė ir išsišiepė nuo ausies iki ausies parodydama, kaip puikiai ji jaučiasi.

— Kokią čia turi nuotrauką?

Luisas iš pradžių pagalvojo, kad mergaitė priglaus nuotrauką prie savęs ir nerodys. Bet Elė, akimirką padvejojusi, skausmingai droviai ištiesė ją Džadui. Senis paėmė nuotrauką savo dideliais pirštais, gumbuotais ir iš pažiūros nevikriais pirštais, kurie atrodė tinkami tik perjunginėti didelių automobilių pavaroms ir sukabinėti traukinių vagonams. Bet šitais pačiais pirštais senis kadaise ištraukė bitės geluonį iš Geidžo kaklo mikliai kaip burtininkas... arba chirurgas.

— Tikrai graži nuotrauka, — tarė Džadas. — Tu veži Geidžą rogėmis. Lažinuos, kad jam tai labai patiko. Ar ne, Ele?

Elė apsiašarojusi linktelėjo.

Reičelė jau norėjo kažką sakyti, bet Luisas suspaudė jai ranką — patylėk.

— Aš dažnai jį vežiodavau, — ėmė verkdama pasakoti Elė. — Geidžas vis juokdavosi ir juokdavosi. Paskui mes eidavome vidun, o mama išvirdavo mums kakavos ir sakydavo: „Nusiaukite batus“. Geidžas čiupdavo sau už kojų ir traukdavo šaukdamas: „Batai! Batai!“ taip garsiai, kad spengdavo ausyse. Prisimeni, mama?

Reičelė linktelėjo.

— Taigi įsivaizduoju, kad tai buvo puikūs laikai, — tarė Džadas, grąžindamas mergaitei nuotrauką. — Dabar Geidžo nebėra, širdele, bet tu gali saugoti jo atminimą.

— Aš saugosiu, — užtikrino Elė, šluostydamasi ašaras nuo veido. — Aš mylėjau Geidžą, misteri Krendolai.

— Žinau, brangute. — Džadas pasilenkė ir pabučiavo mergaitę, o atsitiesdamas nužvelgė Luisą ir Reičelę akmeniniu žvilgsniu. Reičelė suglumo ir truputį įsižeidė, nesupratusi senio žvilgsnio prasmės. Tačiau Luisas jį puikiai suprato. Ką jūs darote savo dukters labui? klausė Džado akys. Jūsų sūnus mirė, bet duktė gyva. Ką jūs darote jos labui?

Luisas nusisuko. Dabar jis niekuo negalėjo padėti dukteriai, kol kas niekuo. Elei teks pačiai kapanotis iš savo skausmo. Luiso mintys sukosi vien tik apie sūnų.

42

Vakare dangų vėl aptraukė debesys, pakilo stiprus vakarų vėjas. Luisas užsivilko striukę, užsisegė užtrauktuką ir nusikabino nuo kabliuko sienoje „Civiko“ raktelius.

— Kur tu susiruošei, Lu? — paklausė Reičelė be didelio susidomėjimo. Po vakarienės ji vėl apsipylė ašaromis ir, nors verkė tyliai, niekaip negalėjo liautis. Luisas privertė žmoną išgerti „Valiumo“. Dabar ji sėdėjo su laikraščiu, atverstu ties vos pradėtu spręsti kryžiažodžiu. Kitame kambaryje Elė tyliai žiūrėjo per televizorių „Prerijų namelį“, pasidėjusi ant kelių Geidžo nuotrauką.

— Nuvažiuosiu užsisakyti picos.

— Ar tau neužteko vakarienės?

— Tada nesijaučiau alkanas, — atsakė Luisas, ir tai buvo tiesa. — O dabar jaučiuosi. — O tai jau buvo melas.

Tarp trečios ir šeštos valandos popiet Kridų namuose Ladlou įvyko finalinis Geidžo laidotuvių ritualas. Valgymo ritualas. Stivas Mastertonas ir jo žmona atvežė puodą maltinių su makaronais. Čarlton pasirodė su kišu — pyragu, įdarytu kiaušiniais, kumpiu ir sūriu. „Jei visko išsyk nesuvalgysime, galėsite pabaigti vėliau, — pasakė Čarlton Reičelei. — Kišą lengva pašildyti“. Kridų kaimynai Denikersai atsinešė keptą kumpį. Goldmenai atgabeno įvairiausių sūrių ir šaltų užkandžių. Nei Irvinas, nei Dora nesikalbėjo su Luisu ir net arti nepriėjo, tačiau Luisas nė kiek nesisielojo dėl to. Džadas taip pat atnešė sūrio — didelį ratą savo mėgstamo „žiurkinio“. Misė Dandridž atnešė citrininį pyragą, o Sarendra Hardu — obuolių. Matyt, šermenyse religiniai skirtumai neegzistavo.

Popietė praėjo tyliai, tačiau susirinkusiųjų nuotaika nebuvo labai prislėgta. Aišku, visi gėrė mažiau negu eiliniame pobūvyje, tačiau šiek tiek gėrė. Ištuštinęs kelias alaus skardines (tik vakar jis prisiekinėjo niekada nebeliesti šitos bjaurybės, tačiau šaltoje popietės šviesoje vakarykštė naktis užsimiršo), Luisas sumanė papasakoti kelis anekdotus apie laidotuves, kadaise girdėtus iš dėdės Karlo: štai Sicilijoje tikima, kad jei netekėjusi moteris nudžiaus velionio drobulės skiautę ir pasikiš ją po pagalve, skiautė atneš jai sėkmę meilėje, o Airijoje per laidotuves kartais būdavo vaidinamos tariamos vestuvės, ir dar airiai, laikydamiesi seno keltiško papročio, suriša mirusiojo