Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Džadas patylėjo galvodamas, kaip tiksliau pasakyti, paskui nežymiai linktelėjo.

— Luisai, jis atrodė pasmerktas. — Senis vėl patylėjo, bet po akimirkos tęsė: — Timis atsigręžė į mus ir nusišypsojo. Vien matant jo šypsnį, kilo noras rėkti. Paskui jis nusisuko ir toliau stebėjo saulėlydį. O Bilas tarė: „Negirdėjau, kad belstumėtės, vyručiai“. Aišku, tai buvo įžūlus melas, nes Alenas pabeldė taip, kad būtų pažadinęs ir... kurčią.

Mačiau, kad nė vienas nesiruošia pradėti, todėl pats pasakiau: „Bilai, aš girdėjau, kad tavo sūnus žuvo Italijoje“. O jis atsakė, žiūrėdamas tiesiai į mane: „Tai buvo klaida“. „Tikrai?“ — paklausiau aš. „Štai jis stovi, argi nematai?“ — pasakė Bilas. Tada Alenas Purintonas jo paklausė: „Tada kas, tavo manymu, gulėjo tame karste, kurį tu palaidojai Plezantvju kapinėse?“

O Bilas į tai atšovė: „Velniai mane rautų, jeigu aš žinau ir jeigu man nors kiek rūpi“. Jis išsiėmė cigarečių pakelį, bet pabėrė visas ant prieangio grindų, paskui dvi ar tris sulaužė, bandydamas surinkti.

Tada įsitepė Hanibalas. „Ar žinai, kad ketinama atlikti ekshumaciją? — paklausė jis Bilo. — Man skambino iš Karo Departamento, Bilai. Jie nori išsiaiškinti, ar vietoje Timio nepalaidojo kažko kito“. „O kas man darbo? — garsiai atrėžė Bilas. — Man į tai nusispjauti. Aš atgavau savo berniuką. Timis grįžo namo kitą dieną. Jis buvo kontūzytas ar panašiai, ir dabar jis truputį keistokas, bet jis grįžo“.

„Liaukis, Bilai! — pareiškiau aš, staiga baisiausiai įpykęs. — Jeigu jie iškas karstą, ras jį tuščią, nebent tu prikrovei tenai akmenų po to, kai išėmei savo sūnų. Bet aš labai abejoju. Aš žinau, kas atsitiko, Hanibalas, Džordžas ir Alenas žino, ir tu taip pat žinai. Tu buvai nusibeldęs į aną mišką, Bilai, ir pridarei daug bėdos sau ir miesteliui“.

„Tikiuosi, jūs patys rasite išėjimą, vyrai, — įsiuto Bilas. — Aš neprivalau nieko aiškinti jums ar teisintis prieš jus. Gavęs tą pranešimą, aš pajutau, kaip gyvybė palieka mane. Bėga lauk visai kaip šlapimas. Taip, aš susigrąžinau savo sūnų. Jie neturėjo teisės atimti iš manęs Timio. Jam buvo tik septyniolika. Jis vienas liko man po žmonos mirties, ir jie neturėjo jokios teisės imti jį į karą. Todėl velniop armiją, velniop Karo Departamentą, velniop Jungtines Amerikos Valstijas ir velniop jus, vyručiai. Aš susigrąžinau Timį. Jis parėjo. Ir tai viskas, ką aš noriu pasakyti. O dabar nešdinkitės, iš kur atėję“.

Bilo lūpos tankiai virpčiojo, kaktą išmušė prakaitas. Ir tada aš supratau, kad jis pamišęs. Ar irgi išprotėčiau, gyvendamas su tokiu... tokiu padaru.

Luisas pradėjo jausti sunkumą skrandyje. Jis pernelyg greitai išgėrė pernelyg daug alaus. Netrukus visa tai pradės veržtis lauk. Sunkumas skrandyje liudijo, kad ilgai laukti nereikės.

— Na, mes daugiau nieko negalėjome padaryti, — tęsė Džadas. — Mes pasisukome išeiti, ir Hanibalas pasakė: „Tegu tau Dievas padeda, Bilai“. O Bilas atrėžė: „Dievas niekuomet man nepadėjo. Aš pats sau padėjau“.

Ir štai tada Timis priėjo prie mūsų. Jis net vaikščiojo nenormaliai, Luisai. Jis vaikščiojo kaip sukriošęs senis: aukštai iškeldavo vieną pėdą, nuleisdavo ją ir pavilkdavo žeme, paskui keldavo kitą pėdą. Tarsi kažkoks krabas. Einant jo rankos nukarusios tabalavo prie šlaunų. O kai Timis priėjo visai arti, aš pastebėjau jo veide įstrižą eilę raudonų žymelių — lyg spuogų, lyg nudegimų. Tikriausiai toje vietoje jį ir pervėrė kulkosvaidžio serija. Dar kiek, ir galva būtų nulėkusi šalin.

Ir dar Timis dvokė kapu. Smarvė buvo tokia stipri, tarsi visi jo viduriai buvo seniai supuvę. Pastebėjau, kad Alenas Purintonas užsidengė delnu nosį ir burną. Smarvė buvo nepakenčiama. Atrodė, kad tuoj pamatysime ir kirmėles, besiraitančias Timio plaukuose...

— Gana, — kimiai nutraukė Džadą Luisas. — Aš išgirdau pakankamai.

— Dar ne, — karštai paprieštaravo Džadas. — Dar nepakankamai. Bet aš negaliu net apsakyti, kaip tai buvo baisu. Niekas nesupras, kaip tai baisu, nepamatęs savo akimis. Timis buvo miręs, Luisai. Bet tuo pat metu jis buvo gyvas. Ir jis... jis... jis viską žinojo.

— Viską žinojo? — paklausė Luisas, palinkdamas į priekį.

— Taigi. Timis ilgai žiūrėjo į Aleną, savotiškai šypsodamasis, — tiksliau, rodydamas dantis, — o paskui prakalbo žemu dusliu balsu; reikėjo įtempti klausą, kad jį girdėtum — sakytum, jo gerklė buvo pilna žvyro. „Purintonai, tavo žmona dulkinasi su pardavėju, su kuriuo kartu dirba vaistinėje, — pasakė Timis. — Ką tu manai apie tai? Ji šaukia baigdama. Ką tu apie tai manai?“

Alenas tik žioptelėjo; matėsi, kad Timio žodžiai jį paveikė. Dabar Alenas gyvena Gardenerio senelių namuose — gyveno, kai aš paskutinįsyk apie jį girdėjau. Jam jau apie devyniasdešimt. Tada, kai atsitiko ši istorija, Alenui buvo virš keturiasdešimties. Miestelyje sklido įvairūs gandai apie jo antrąją žmoną. Ji buvo jo antros eilės pusseserė ir prieš pat karą atsikėlė gyventi pas Aleną ir jo pirmąją žmoną, Lusi. Lusi numirė, ir po pusantrų metų Alenas vedė tą merginą. Ji buvo vardu Lorina. Kai jie susituokė, Lotinai buvo ne daugiau kaip dvidešimt ketveri. Ir apie ją iš tiesų sklido kalbos. Vyrai laikė ją lengvabūde, ir tiek, bet moterys manė, kad ji tikra paleistuvė. Tikriausiai ir Alenas turėjo savų minčių apie tai, nes suriko Timiui: „Užsičiaupk! Užsičiaupk, arba aš sutrinsiu tave į miltus, kas tu bebūtum!“

„Nutilk, Timi, — pasakė tada Bilas. Jis atrodė dar prasčiau negu prieš kelias minutes — sakytum, tuoj apsivems arba nualps, arba ir viena, ir kita. — Nutilk, Timi“.

Bet Timis nekreipė į tėvą jokio dėmesio. Jis pasisuko į Džordžą Andersoną ir pareiškė: „Tavo vaikaitis, kurį tu taip myli, tiesiog nekantrauja, kada gi tu mirsi. Jam reikia tik pinigų, seni, pinigų, kuriuos tu, jo manymu, laikai savo seife Bangoro Rytų banke. Štai todėl jis ir pataikauja tau, bet už tavo nugaros juokiasi iš tavęs — jis ir jo sesuo. Jie vadina tave „sena medine koja“. Taip pasakė Timis. Ir žinai, Luisai, jo balsas pasikeitė. Jis kalbėjo kažkaip piktdžiugiškai, kaip kalbėtų Džordžo vaikaitis, jeigu... na, supranti, jeigu Timio žodžiai būtų tiesa. „Sena medine koja, — pakartojo Timis. — Kaip manai, ar jie neapsišiks vietoje sužinoję, kad tu vargšas kaip bažnyčios pelė, nes praradai visus pinigus 1938 metais? Ar neapsišiks, Džordžai? Ar neapsišiks?“

Džordžas ėmė trauktis atatupstas, medinė koja palinko, ir jis nuvirto ant Bilo prieangio, apversdamas alaus ąsotį. Džordžo veidas buvo baltas kaip tavo marškiniai, Luisai.

IBilas šiaip taip pakėlė jį ant kojų ir subliuvo ant savo sūnaus: „Liaukis, Timi! Liaukis!“, — bet Timis nesiliovė. Jis prišnekėjo blogai apie Hanibalą ir paskui apie mane. Į galą jis... sakyčiau, įsisiautėjo. Pradėjo klykti. Ir mes pradėjome trauktis atbuli, o paskui metėmės bėgti, tempdamiesi Džordžą už pažastų. Mat jo medinės kojos dirželiai atsipalaidavo, ir batas, persikreipęs į kitą pusę, tiesiog vilkosi žole.

I

Kai paskutinį kartą mačiau Timį Batermeną, jis stovėjo užpakaliniame kieme prie skalbinių virvės su ryškia dėmelių linija veide, pasišiaušusiais dulkėtais plaukais ir raudona nuo saulės šviesos oda... Jis kvatojo ir vis šaukė: „Sena medinė koja! Sena medinė koja! Ir raguotasis! Ir kekšių sugulovas! Sudie, džentelmenai! Sudie! Sudie!“ Jis juokėsi ir klykė... tiksliau, kažkas jame klykė... ir klykė... ir klykė.