Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Niekaip neuždegu, — pasakė jis. — Tu įleisi mane ar ne?

Luisas atsitraukė į šalį, ir Džadas įžengė vidun.

Jiedu susėdo prie virtuvinio stalo, pasistatę alaus — tai pirmas kartas, kai mes geriame mano virtuvėje, truputį nustebęs suprato Luisas. Netikėtai savo kambaryje per miegus šūktelėjo Elė, ir abu vyrai sustingo kaip statulos vaikiškame žaidime. Bet šūksnis nebepasikartojo.

— Na, — tarė Luisas, — tai ką jūs veikiate čia po vidurnakčio, tik prasidėjus mano sūnaus laidotuvių dienai? Jūs — mano draugas, Džadai, bet šito jau per daug.

Džadas gurkštelėjo alaus, nusišluostė burną atgalia ranka ir įsmeigė žvilgsnį į Luisą. Jis žvelgė atvirai ir geranoriškai. Luisas nudelbė akis į stalą.

— Tu puikiai supranti, ką aš čia veikiu, — galiausiai atsakė senis. — Luisai, tu galvoji apie tai, apie ką negalima galvoti. Dar blogiau — bijau, kad tu netgi svarstei apie tai.

— Aš galvojau tik apie tai, kad jau metas gulti, — atšovė Luisas. — Rytoj manęs laukia laidotuvės.

Bet senis ramiai tęsė toliau:

— Aš atsakingas už didžiąją dalį to skausmo, kuris tave šiąnakt kamuoja. Kiek žinau, aš galbūt atsakingas net už tavo sūnaus mirtį.

Luisas suglumęs pakėlė akis.

— Ką?.. Liaukitės paistęs niekus, Džadai!

— Tu galvojai apie tai, kaip palaidoti Geidžą mikmakų kapinėse. Tik nesakyk, Luisai, kad tau nebuvo atėjusi tokia mintis.

Luisas nutylėjo.

— Kaip toli siekia tos vietos galia? — paklausė Džadas. — Ar gali man atsakyti? Ne. Aš ir pats negaliu atsakyti, o juk aš išgyvenau čia visą gyvenimą. Aš girdėjau šį tą apie mikmakus ir žinau, kad mikmakai visada laikė tą vietą šventa... bet ir vengė jos. Stenis B. minėjo man apie tai. Ir mano tėvas minėjo — jau vėliau. Po to, kai Spotas antrą kartą nustipo. Dabar mikmakai, Meino valdžia ir Jungtinių Valstijų vadovybė ginčijasi teisme, kam priklauso ta žemė. Kam ji priklauso? Niekas šito nežino, Luisai. Jau niekas. Įvairūs žmonės reiškė teises į ją, tačiau niekas nieko nepešė. Pavyzdžiui, Ensonas Ladlou, garsusis miestelio įkūrėjo vaikaitis. Galbūt jis turėjo didžiausias teises iš visų baltųjų, nes tais laikais, kai Meinas tebuvo tik Masačiusetso kolonijos provincija, gerasis karalius Jurgis padovanojo Džozefui Ladlou vyresniajam nemenkus žemės plotus. Tačiau net Ensonas nieko nelaimėjo, nes atsirado ir daugiau pretendentų — jo giminaičiai, taip pat Ladlou, ir dar kažkoks žmogėnas, vardu Piteris Dimartas. Tas Dimartas tvirtino galįs neginčijamai įrodyti, kad jis taip pat kilęs iš Ladlou giminės. O Džozefas Ladlou vyresnysis iki pat gyvenimo galo turėjo mažai pinigų, bet į valias žemės. Tad įkaušęs neretai imdavo ir padovanodavo kam nors kelis šimtus akrų.

— Nejaugi neliko jokių dokumentų? — paklausė Luisas, nejučia susidomėjęs pasakojimu.

— O, mūsų seneliai buvo nepralenkiami dokumentų rašymo meistrai, — atsakė Džadas, prisidegdamas nuo nuorūkos naują cigaretę. — Išlikusiame įraše anų žemių ribos nusakytos taip. — Senis užsimerkė ir pacitavo: — „Nuo didžiojo senojo klevo, augančio ant Kvimberio kalvagūbrio, iki Oringtono upelio. Tai sklypo riba nuo šiaurės iki pietų.“ — Džadas nelinksmai šyptelėjo.

— Bet didysis klevas nuvirto, tarkime, 1882 metais, o iki 1900-ųjų iš jo liko tik druzgai. Oringtono upelis išseko ir užpelkėjo prieš dešimt metų iki Didžiojo karo pabaigos ir biržos kracho. Kiek triukšmo buvo! Tačiau senajam Ensonui krizės pabaiga nebeturėjo reikšmės. Jį nutrenkė žaibas 1921 metais kaip tik kažkur netoli mikmakų kapinių.

Luisas įdėmiai pažvelgė į Džadą. Tas gurkštelėjo alaus.

— Bet tai nesvarbu. Yra daugybė vietovių, kurių nuosavybės klausimas taip supainiotas, kad išnarplioti niekada nepavyks, ir tik teisininkai susikrauna iš to turtus. Velniai rautų, Dikensas tai puikiai suprato. Aš galvoju, kad galų gale toji žemė vis vien atiteks indėnams, ir tai, mano manymu, bus teisingiausia. Tačiau tai neturi reikšmės, Luisai. Šįvakar aš atėjau čionai papasakoti tau apie Timį Batermeną ir jo tėvą.

— Kas tas Timis Batermenas?

— Timis Batermenas buvo vienas iš dviejų dešimčių vaikinų, kurie iškeliavo anapus vandenyno kariauti su Hitleriu. Jis išvyko 1942-aisiais. O 1943-aisiais grįžo dėžėje su vėliava ant dangčio. Jis žuvo Italijoje. Timio tėvas, Bilas Batermenas, visą gyvenimą nugyveno mūsų miestelyje. Jis vos nepakvaišo, kai gavo pranešimą... o paskui staiga nusiramino. Mat Bilas žinojo apie mikmakų laidojimo žemę. Ir apsisprendė, ką jam daryti.

Luisą vėl pervėrė šiurpas. Jis įdėmiai pažvelgė į Džadą, mėgindamas įskaityti senio akyse melą. Tačiau sprendžiant iš akių, Džadas nemelavo. Antra vertus, atrodė labai įtartina, kad jis kaip tik dabar nusprendė atskleisti Luisui šią istoriją.

— Kodėl jūs nepapasakojote man šito aną vakarą? — galiausiai paklausė Luisas. — Po to... po to, kai mes užkasėme katiną? Kai aš paklausiau jūsų, ar kas nors buvo palaidojęs ten žmogų, jūs atsakėte, kad nebuvo.

— Todėl, kad tada tau nereikėjo šito žinoti, — paaiškino senis. — O dabar reikia.

Luisas ilgai tylėjo.

— Ar Bilas Batermenas buvo vienintelis?

— Vienintelis, kurį aš asmeniškai pažinojau, — niūriai atsakė Džadas. — Ar vienintelis, kuris kada nors bandė? Abejoju, Luisai, labai abejoju. Aš kaip tas pamokslininkas iš „Ekleziasto“ — netikiu, kad pasaulyje yra kas nors nauja. Tai, kas bandyta sykį, buvo bandyta ir anksčiau... ir dar anksčiau.

Džadas nudelbė žvilgsnį į savo rankas, nusėtas pigmentinėmis dėmėmis. Laikrodis svetainėje išmušė pusę pirmos.

— Aš pamaniau, kad tavo profesijos žmonės įpratę ieškoti simptomų ir užslėptų ligų... ir nusprendžiau atvirai pasikalbėti su tavimi, kai sužinojau iš Mortonsono, dirbančio laidojimo biure, kad tu užsakei ne užbetonuoti kapą, bet uždengti plokšte.

Luisas ilgai žiūrėjo į Džadą, nieko nesakydamas. Senis nuraudo, bet nenusuko akių.

Galiausiai Luisas pareiškė:

— Atrodo, jūs pradėjote šnipinėti mane. Man labai nemalonu.

— Aš pats neklausiau jo, ką tu užsakei.

— Gal ir neklausėte tiesiogiai.

Džadas nieko neatsakė. Senio veidas dar labiau išraudo — dabar jis buvo beveik slyvos spalvos, — tačiau akys nė nemirktelėjo.

Luisas atsiduso. Jis jautėsi be galo pavargęs.

— Velniai nematė. Man nesvarbu. Galbūt ir jūsų tiesa. Galbūt aš ir turėjau tai mintyje. Bet jeigu taip, tai tik pasąmonėje. Aš negalvojau apie tai, kai užsakinėjau. Aš galvojau apie Geidžą.

— Aš suprantu, kad tu galvojai apie Geidžą. Bet tu žinojai skirtumą. Tavo dėdė buvo laidojimo biuro savininkas.

Taip, Luisas žinojo skirtumą. Užbetonuotas kapas — sudėtinga ilgalaikė konstrukcija. Stačiakampė duobė, sutvirtinta plieniniais strypais, užpilama betonu, o pasibaigus laidojimo ceremonijai, kranas nuleidžia ant jos kiek išgaubtą betoninį dangtį. Dangtis užpilamas plombavimo medžiaga, kuria kelių remonto tarnybos užtaiso duobes keliuose. Dėdė Karlas minėjo Luisui, kad toji plomba, prekybininkų vadinama „Amžinu užraktu“, po tam tikro laiko pasidaro nepramušama.

Dėdė Karlas, kuris, kaip ir dauguma žmonių, mėgo paplepėti (bent jau savame rate — o Luisas, kelias vasaras dirbęs su juo, buvo laikomas dėdės mokiniu), kartą papasakojo sūnėnui apie ekshumaciją, kurią jam teko atlikti Kuko apygardos prokuroro užsakymu. Pasitaiko visokių atvejų, sakė dėdė. Žmonės, kurie žino apie kapų ekshumavimą tik iš siaubo filmų su Borisu Karlofu Frankenšteino pabaisos vaidmenyje ir Dvaitu Frai Igorio vaidmenyje, susidaro visiškai klaidingą įspūdį. Užplombuoto kapo atidarymas — darbas ne dviem vyrukams su kastuvais ir kirtikliais. Na, nebent jie triūstų šešias savaites... Taigi tą kartą viskas klostėsi gerai... iš pradžių. Tik dangtis nepasikėlė, kaip buvo tikėtasi. Užtat pats betoninis kapas, šonuose jau sudrėkęs ir patamsėjęs, ėmė kilti iš žemės. Dėdė Karlas suriko krano operatoriui leisti atgal. Dėdė Karlas norėjo grįžti į savo biurą ir atvežti kažkokios medžiagos, kuri pratirpdytų plombą.