Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Kiekvieną žodį teko stumte stumti iš savęs — kaip vežimėlį su kroviniais. Baigęs sakinį, Luisas pasijuto visai išsekęs.

— Aš labai labai to norėsiu ir melsiu Dievą, kad Geidžas sugrįžtų.

— Ele...

— Dievas gali jį grąžinti, jei tik panorės, — pareiškė mergaitė. — Jis gali padaryti viską, ko panori.

— Ele, Dievas nedaro tokių dalykų, — atsakė Luisas, galutinai sutrikęs, o pats mintyse išvydo Čerčą, tupintį ant klozeto dangčio ir spoksantį į vonioje gulintį Luisą savo drumzlinomis akimis.

— Daro, — paprieštaravo Elė. — Sekmadieninėje mokykloje mokytoja pasakojo mums apie žmogų, vardu Lozorius. Jis mirė, bet Jėzus jį vėl prikėlė taręs: „Lozoriau, išeik“. Mokytoja aiškino, kad jeigu Jėzus būtų pasakęs tik „Išeik“, tikriausiai visi numirėliai tose kapinėse būtų atsikėlę iš savo kapų. Bet Jėzui reikėjo tik Lozoriaus.

Luisui ištrūko pats absurdiškiausias atsakymas (tačiau visa toji diena buvo pilna absurdo):

— Tai buvo labai seniai, dukrele.

— Aš lauksiu Geidžo, — vis vien tęsė mergaitė. — Nešiosiuos jo nuotrauką, sėdėsiu jo kėdėje...

— Ele, tu per didelė Geidžo kėdei, — pertraukė dukterį Luisas, imdamas ją už karštos virpančios rankos. — Tu sulaužysi ją.

— Dievas neleis, kad ji lūžtų, — atšovė Elė. Mergaitės balsas buvo ramus, tačiau po akimis tamsavo rudi pusmėnuliai. Bežiūrint į dukterį, Luisui taip suspaudė širdį, kad jis nusisuko. Galbūt, kai Geidžo kėdė sulūš, Elė pradės suprasti, kas atsitiko.

— Aš nešiosiuos Geidžo nuotrauką ir sėdėsiu jo kėdėje, — pakartojo mergaitė. — Ir dar valgysiu jo pusryčius. — Elė ir Geidžas valgydavo pusryčiams skirtingus dribsnius. Sykį Elė net pareiškė, kad brolio dribsniai skoniu primena pjuvenas. Jeigu namuose kartais nebūdavo kitokių dribsnių, išskyrus „Koukou Biers“, mergaitė valgydavo virtą kiaušinį... arba išvis nieko. — Aš valgysiu pupeles, nors ir nekenčiu jų, ir skaitysiu Geidžo knygeles su paveikslėliais, ir... ir... na, supranti... būsiu pasiruošusi... tam...

Elė pravirko. Luisas nebandė jos raminti, tik nubraukė plaukus nuo kaktos. Dukters žodžiai turėjo tam tikrą prasmę, kad ir kaip beprotiškai skambėjo. Elgtis kaip anksčiau... išlaikyti Geidžą dabartyje, neleisti jam išnykti. Kalbėti, kaip Geidžas padarė tą... kaip pasielgė tada... taip, tai buvo puiku... šaunuolis Geidžas, geras vaikas... Kai nustoja skaudėti, nustoja rūpėti. Tikriausiai Elė suprato, kaip lengva bus pradėti galvoti apie Geidžą kaip apie mirusį.

— Neverk, Ele, — tarė Luisas. — Tu negali verkti amžinai.

Tačiau Elė verkė amžinai... penkiolika minučių. Ir užsnūdo beverkdama. Kai galiausiai mergaitė kietai įmigo, laikrodis pirmame aukšte išmušė dešimtą.

Galvok apie Geidžą, kaip apie gyvą, Ele, galvok, jei nori, pamanė Luisas ir pabučiavo dukterį. Viską išmanantys pedagogai tikriausiai pasakytų, kad tai labai nesveika, bet aš tau leidžiu. Nes aš žinau, kad vieną dieną — galbūt net jau šį penktadienį — tu užmirši pasiimti su savimi nuotrauką, ir aš pamatysiu ją gulinčią ant tavo lovos tuščiame kambaryje. O tu tuo tarpu važinėsi dviračiu kieme ar vaikštinėsi po lauką už namo, ar svečiuosies pas Ketę Makgaun, kur judvi kartu siūsite lėlėms drabužius puikiąja Ketės mašinėle. Geidžo nebus su tavimi, ir štai tada jis nustos gyvenęs tavo dabartyje ir pamažu taps Tuo, Kas Atsitiko 1984-aisiais. Praeitimi.

Luisas išėjo iš Elės kambario ir sekundei stabtelėjo laiptų viršuje svarstydamas, ar jau eiti gulti.

Tačiau jis gerai žinojo, ko jam iš tiesų reikia, ir nulipo žemyn atsinešti.

***

Luisas Albertas Kridas nusprendė nusigerti. Rūsyje buvo penki pakai šviesaus „Slic“ alaus. Luisas gėrė alų. Džadas gėrė alų, Stivas Mastertonas gėrė alų, Misė Dandridž kartais išgerdavo vieną kitą skardinę, kol sėdėdavo su vaikais (vaiku, priminė sau Luisas, leisdamasis laiptais į rūsį). Net Čarlton, kelis sykius apsilankiusi Kridų namuose, mieliau gėrė alų negu vyną — aišku, nestiprų alų. Todėl kartą praėjusią žiemą Reičelė nuvažiavo į Breverį ir parvežė dešimt pakų alaus. Tau nebereikės lėkti pas Džuliją į Oringtoną kas kartą, kai kas nors netikėtai užsuks. Juk tu, mielasis, visada cituoji man Robertą Parkerį — bet koks alus, koks yra šaldytuve tuo metu, kai parduotuvės uždarytos, yra geras alus. Argi ne taip? Todėl gerk šitą ir galvok, kiek pinigų sutaupai. Tai buvo praėjusią žiemą. Kai viskas buvo gerai.

Kai viskas buvo gerai. Net juokinga, kaip greitai ir lengvai žmogaus protas nubrėžia skiriamąsias ribas.

Luisas atsinešė paką alaus ir įkišo jį į šaldytuvą. Paskui paėmė vieną skardinę, uždarė šaldytuvo duris ir atsikimšo alų. Išgirdęs šaldytuvo durų tarkštelėjimą, iš sandėliuko lėtai atpėdino Čerčas ir įsmeigė klausiančias akis į Luisą. Katinas nėjo labai arti. Galbūt todėl, kad Luisas pernelyg dažnai jį spardė.

— Nieko negausi, — pareiškė Luisas katinui. — Šiandien tu jau sušveitei visą skardinę savo ėdalo. Jeigu nori dar, eik, pasipjauk kokį paukštį.

Čerčas stovėjo ir žiūrėjo į Luisą. Luisas nugėrė pusę skardinės alaus ir beveik iškart pajuto, kaip jis muša į galvą.

— Tačiau tu juk neėdi savo aukų, ar ne? — paklausė Luisas. — Tu žudai tik dėl žudymo.

Čerčas nupėdino į svetainę, tikriausiai supratęs, kad ėsti negaus. Po akimirkos ir Luisas nusekė iš paskos.

Hei-ho, pirmyn!

Luisas įsitaisė savo krėsle ir vėl pažvelgė į Čerčą. Katinas tysojo ant kilimėlio prie televizoriaus stovo ir akylai stebėjo šeimininką, tikriausiai pasiruošęs bėgti, jeigu tas staiga įnirš ir nuspręs paleisti į darbą savo kojas.

Tačiau Luisas tik kilstelėjo alaus skardinę.

— Už Geidžą, — paskelbė jis. — Už mano sūnų, kuris galėjo tapti dailininku arba plaukimo čempionu, arba suknistu Jungtinių Valstijų prezidentu. Ką pasakysi, drimba?

Čerčas tik žiūrėjo į jį savo keistomis drumzlinomis akimis.

Luisas dideliais gurkšniais išmaukė likusį alų, — net užgauta gerklė suskaudo, — vėl atsistojo, nuėjo prie šaldytuvo ir pasiėmė antrą skardinę.

Išgėręs tris skardines, jis pirmą kartą tą dieną pasijuto atgavęs tam tikrą pusiausvyrą. Po šešių skardinių Luisas pajuto, kad dabar pavyktų numigti valandai ar dviem. Grįžus iš virtuvės su aštuntąja skardine (tuo metu jis jau tiksliai nebežinojo kelinta ir eidamas plaukinėjo į šalis), jo žvilgsnis užkliuvo už Čerčo: katinas snaudė — ar apsimetė snaudžiąs — ant kilimėlio. Štai tada Luisui ir atėjo į galvą toji mintis — atėjo taip natūraliai, tarsi visą laiką būtų lindėjusi jo pasąmonėje, laukdama tinkamo momento išplaukti į paviršių:

Kada gi tu tai padarysi? Kada palaidosi Geidžą Naminių Gyvulėlių Kapynių tęsinyje?

O iš paskos atsekė kita mintis:

Lozoriau, išeik.

Ir mieguistas Elės balsas:

Dar mokytoja aiškino, kad jeigu Jėzus būtų pasakęs tik „Išeik“, tikriausiai visi numirėliai tose kapinėse būtų atsikėlę iš savo kapų.

Staiga Luisą supurtė toks stiprus drebulys, kad jis susiėmė sau už pečių. Atmintyje netikėtai iškilo diena, kai Elė pirmą kartą nuėjo į mokyklą, Geidžas užsnūdo ant Luiso kelių, kol Elė tarškėjo jiedviem su Reičele apie „Senąjį Makdonaldą“ ir misis Berimen; Luisas tada pasakė: Tik leisk man paguldyti mažylį į lovą, o benešant vaiką laiptais aukštyn, jį persmelkė baisi nuojauta. Ir štai dabar Luisas suprato: dar rugsėjo mėnesį kažkuri jo dalis žinojo, kad Ožaš Didyšiš ir Baišušiš jau čia pat. Kažkuri Luiso dalis nujautė, kad Geidžas netrukus mirs. Tai buvo nesąmonė, absurdas, gryniausi prietarai... bet tai buvo tiesa. Jis jau tada žinojo. Luisas krūptelėjęs išliejo truputį alaus sau ant marškinių, ir Čerčas tingiai pakėlė galvą — gal tai ženklas, kad tuoj prasidės kačių spardymo čempionatas?