Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Luisai, — Misės balsas. Tolimas. Ir dar mįslingas karvelių burkavimas.

— Luisai? — Šįsyk balsas nuskambėjo arčiau. Sunerimęs.

Pasaulis vėl prašviesėjo.

— Tau negera?

Luisas nusišypsojo.

— Ne, nieko, — atsakė. — Viskas gerai, Mise.

Misė apvaliu braižu pasirašė už save ir už savo vyrą — misteris ir misis Dandridžai; o apačioje nurodė adresą — a/d 67, Senasis Baksporto kelias. Paskui pakėlė akis į Luisą ir tuoj pat jas nuleido, tarsi jaustųsi kalta dėl to, kad gyvena prie kelio, kuriame žuvo Geidžas.

— Sėkmės, Luisai, — sušnibždėjo Misė.

Deividas Dandridžas paspaudė Luisui ranką ir kažką neaiškiai sumurmėjo. Jam kalbant, aštrus išsišovęs Adomo obuolys šokčiojo aukštyn žemyn. Tada jis nuskubėjo paskui savo žmoną ritualinei karsto apžiūrai — karsto, pagaminto Storivilyje, Ohajo valstijoje, kur Geidžas niekada nebuvo ir kur jo niekas nepažinojo.

***

Paskui Dandridžus pasirodė visi kiti. Jie paeiliui ėjo prie Luiso, o Luisas pasitikinėjo juos. Rankos paspaudimai, glėbesčiavimasis, ašaros. Luiso apykaklė ir tamsiai pilko švarko pečiai netrukus visai permirko. Gėlių kvapas pasiekė ir salės priekį, persmelkdamas viską saldžiu, troškiu laidotuvių kvapu, kurį Luisas prisiminė nuo vaikystės. Luisas maždaug trisdešimt du kartus išgirdo, kad Geidžas, ačiū Dievui, nesikankino; dvidešimt penkis kartus, kad nežinomi Viešpaties keliai; o labiau į pabaigą — dabar jis tarp angelų, iš viso dvylika kartų.

Šie trumpi aforizmai pradėjo veikti Luisą. Užuot atbukę ir praradę savo pažodinę prasmę (taip tavo paties vardas praranda prasmę, kai ilgai jį kartoji), jie kaskart smigo vis giliau jam į širdį. Tuo metu, kai pasirodė jo uošvis ir uošvė, Luisas pradėjo jaustis kaip sumuštas.

Pirmiausia jis pagalvojo, kad Reičelė buvo teisi — ir dar kaip. Irvinas Goldmenas iš tiesų paseno. Kiek jam buvo? Penkiasdešimt aštuoneri, penkiasdešimt devyneri? Dabar seniui galėjai duoti visus septyniasdešimt... Jis buvo beveik absurdiškai panašus į Izraelio premjerministrą Menahemą Beginą — plikas, su apvaliais akiniais. Grįžusi namo po Padėkos švenčių, Reičelė minėjo, kad jos tėvas paseno, bet nieko panašaus Luisas nesitikėjo.

Aišku, galbūt Padėkos dieną Goldmenas neatrodė taip prastai. Juk Padėkos dieną senis neprarado vieno iš savo dviejų vaikaičių.

Dora žengė šalia vyro, užsidengusi veidą dviem, o gal net trim tankaus juodo vualio sluoksniais. Jos plaukai buvo madingos žydros spalvos, labai populiarios tarp senstančių ponių iš aukštųjų Amerikos sluoksnių. Dora laikėsi įsikibusi vyrui į parankę. Pro tankų šydą Luisas nematė nieko, išskyrus ašarų žvilgesį.

Ir tada jis visai netikėtai nusprendė, kad metas užmiršti praeitį: kas buvo, pražuvo. Luisas pajuto, kad daugiau nebegali griežti dantį ant Goldmeno — staiga senoji neapykanta ėmė jį slėgti. Galbūt prie jos svorio prisidėjo visos tos nuvalkiotos frazės, kurias jam teko išklausyti.

— Irvinai, Dora, — sumurmėjo Luisas. — Ačiū, kad atėjote.

Jis ištiesė rankas, tarsi norėdamas vienu metu paspausti ranką Reičelės tėvui ir apkabinti jos motiną, o gal apkabinti juos abu. Pirmą kartą Luisui pačiam prasiveržė ašaros, ir akimirką jis netgi patikėjo, kad jie gali užmiršti visus pykčius, kad Geidžo mirtis padės jiems tai padaryti — tarsi gyvenime lyg kokiame romantiškos poniutės romane mirtis galėtų atnešti susitaikymą, tarsi mirtis galėtų atnešti kažką daugiau už kvailą aštrų skausmą, kuris niekada, niekada neaprimsta.

Dora žengė link Luiso, kilstelėjusi abi rankas — tikriausiai ir ji ketino apkabinti žentą. Ji neaiškiai ištarė: „O, Luisai...“ ir dar kažką, ko Luisas nesuprato. Ir staiga Goldmenas truktelėjo savo žmoną atgal. Akimirką jie trise sudarė gyvąjį paveikslą, kurio niekas nepastebėjo, išskyrus juos pačius.

(ir galbūt dar laidotuvių ceremonialo tvarkytoją, užsiglaudusį tolimajame Rytinės salės kampe — Luisas buvo įsitikinęs, kad dėdė Karlas tikrai pastebėtų): Luisas su praskėstomis rankomis, Irvinas ir Dora tiesūs bei sustingę kaip pora ant vestuvinio torto.

Luisas išvydo, kad uošvio akyse neblizga ašaros: jose švietė aiški, neslepiama neapykanta ( nejaugi jis mano, kad tai aš nužudžiau Geidžą, norėdamas jį paerzinti? nusistebėjo Luisas). Tos akys nužvelgė Luisą nuo galvos iki kojų, pamatė, kad tai tas pats niekingas žmogelis, pagrobęs Goldmenų dukterį ir įstūmęs ją į tokį vargą... o paskui nusisuko nuo Luiso, ir pažvelgė į kairę, į Geidžo karstą. Tik tada senio žvilgsnis sušvelnėjo.

Ir vis tik Luisas dar sykį pabandė.

— Irvinai, — pradėjo jis. — Dora. Prašau. Dabar mes turime laikytis drauge.

— Luisai, — vėl pratarė Dora (geraširdiškai , kaip pasirodė Luisui), ir Goldmenai praėjo pro jį. Tiksliau, senis nusitempė žmoną paskui save, nesidairydamas į šalis ir tuo labiau į Luisą Kridą. Jie prisiartino prie karsto. Goldmenas išsitraukė iš švarko kišenės mažą juodą šlikę.

Jūs nepasirašėte knygoje, pagalvojo Luisas, ir staiga jo skrandį bei stemplę nudegino rūgštus raugulys, priversdamas jį persikreipti iš skausmo.

***

Pagaliau rytinis atsisveikinimas baigėsi. Luisas paskambino namo. Atsiliepė Džadas. Jis paklausė, kaip sekasi, ir Luisas užtikrino, kad gerai. Paskui paprašė pakviesti Stivą.

— Jeigu Reičelė pajėgs pati apsirengti, aš ją atvešiu, — tarė Stivas. — Sutinki?

— Taip, — sutiko Luisas.

— O kaip tu laikaisi, Lu? Tik neišsisukinėk, sakyk tiesiai — kaip tu laikaisi?

— Gerai, — trumpai atsakė Luisas. — Stengiuosi valdytis. — Aš visus priverčiau pasirašyti knygoje. Visus, išskyrus Dorą ir Irviną — tik jie nepasirašė.

— Puiku. Klausyk, gal mes kur nors susitikime ir visi kartu papriešpiečiaukime? — pasiūlė Stivas.

Priešpiečiai. Susitikti priešpiečiams. Ši mintis Luisui pasirodė tokia absurdiška, kad priminė jam fantastinius romanus, skaitytus paauglystėje — Roberto A. Heinleino, Mario Leinsterio, Gordono R. Diksono. Planetos Kvark gyventojai, leitenante Abelsonai, turi keistą paprotį: kai kuris nors iš jų vaikų miršta, jie „susitinka priešpiečiams“. Suprantu, tai atrodo žiauru ir barbariška, bet neužmirškite, kad ši planeta dar necivilizuota.

— Žinoma, — sutiko Luisas. — Kokiame restorane mes galėtume smagiai pasėdėti per atsisveikinimo su velioniu pertrauką?

— Ramiau, Luisai, — užprotestavo Stivas, tačiau Luisui nepasirodė, kad jis būtų labai nepatenkintas. Apimtas beprotiškos ramybės Luisas jautėsi galįs skaityti žmonių mintis. Galbūt jis klydo, tačiau buvo įsitikinęs, kad dabar Stivas galvoja: „Net tulžingo sarkazmo protrūkis yra geriau negu ankstesnis Luiso abejingumas“.

— Nesijaudink, — nuramino Luisas Stivą. — Gal susitikime Bendžamino restorane?

— Žinoma, — pritarė Stivas. — Ten bus gerai.

Luisas skambino iš laidojimo biuro savininko kabineto. Dabar, praeidamas pro Rytinę salę, jis pastebėjo, kad salė beveik tuščia. Tačiau pirmojoje eilėje nuleidę galvas sėdėjo Irvinas ir Dora Goldmenai. Jie atrodė taip, tarsi sėdėjo ten amžinai.

***

Jie gerai padarė, pasirinkdami Bendžamino restoraną. Bangore žmonės anksti priešpiečiaudavo, ir pirmą valandą restoranas buvo beveik tuščias. Džadas atvežė Stivą bei Reičelę, ir visi keturi užsisakė po keptą viščiuką. Reičelė nuėjo į tualetą ir taip ilgai nesirodė, kad Stivas susirūpino. Jis jau norėjo prašyti padavėjos, kad pažiūrėtų, bet Reičelė pagaliau grįžo prie stalo. Jos akys buvo paraudusios.