Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Gerai.

— Iki to laiko vaistai nustos veikę. Tavo bičiulis misteris Krendolas sako, kad pabus su Ele per popietinį lankymą...

— Teisingai.

—... ir pažais su ja „Monopoliją“ ar ką nors panašaus...

— Aha.

— Bet...

— Teisingai.

Stivas nutilo. Jie stovėjo garaže, Čerčo valdose, kur jis atsitempdavo papjautas žiurkes ir paukščius. Tuos, kuriuos užsidirbo Luisas. Lauke švietė gegužės saulė; asfaltuotu keliuku skubiai nustraksėjo raudongurklė, tarsi kažkur jos laukė svarbūs reikalai. Galbūt taip ir buvo.

— Luisai, — tarė Stivas, — tu privalai susiimti.

Luisas klausiamai žvilgtelėjo į Stivą. Jis girdėjo nedaug ką iš to, ką sakė Stivas, — mat tuo metu galvojo, kad jeigu būtų buvęs truputį greitesnis, būtų išgelbėjęs gyvybę savo sūnui, — bet dar mažiau suprato.

— Tu tikriausiai net nepastebėjai, — tęsė Mastertonas, — kad Elė visai nekalba. O Reičelė taip priblokšta, kad nebesiorientuoja laike.

— Teisingai! — patvirtino Luisas. Šįsyk jis atsakė garsiau, tačiau nė pats nežinojo kodėl.

Stivas uždėjo ranką Luisui ant peties.

— Lu, — tarė jis, — dabar tu joms reikalingas labiau negu kada nors gyvenime. Galbūt labiau negu kada nors ateityje. Prašau, žmogau... aš galiu suleisti tavo žmonai vaistų, bet... tu... suprask, Luisai, tik tu vienas... o, Viešpatie, Luisai, kaip visa tai siaubinga!

Luisas, lyg ir sunerimęs, pastebėjo, kad Stivas verkia.

— Žinoma, — sutiko jis ir mintyse vėl išvydo Geidžą, bėgantį per veją link plento. Jie šaukė Geidžui grįžti, bet jis neklausė — jam tai buvo tik žaidimas: pabėgti nuo mamytės ir tėvelio, — o paskui jie nusivijo vaiką, Luisas greitai aplenkė Reičelę, bet Geidžas buvo toli priekyje, Geidžas juokėsi, Geidžas bėgo nuo tėvelio — toks buvo žaidimas — o Luisas mažino juos skiriantį atstumą, tačiau pernelyg lėtai, ir dabar Geidžas bėgo nuožulniu vejos šlaitu link 15 plento, ir Luisas meldė Dievo, kad mažylis nukristų — kai maži vaikai greitai bėga, jie beveik visada nukrenta, nes žmogus nesugeba tobulai valdyti savo kojų judesių maždaug iki septynerių ar aštuonerių metų. Luisas meldė Dievo, kad Geidžas nukristų, nukristų, taip, nukristų ir susimuštų nosį iki kraujo ar prasiskeltų galvą taip, kad reikėtų siūti, nes dabar Luisas girdėjo, kaip link jų atbilda sunkvežimis, vienas iš tų didžiulių dešimtračių sunkvežimių, kurie be paliovos važinėja pirmyn atgal tarp Bangoro ir „Orinko“ gamyklos Baksporte, ir tada jis išrėkė Geidžo vardą. Atrodo, Geidžas išgirdo ir pamėgino sustoti; jis lyg ir suprato, kad tai nebe žaidimas, kad tėvai nerėkia ant tavęs, kai paprasčiausiai žaidžiama. Vaikas bandė sustoti, tačiau sunkvežimio bildėjimas jau buvo čia pat, sunkvežimio bildėjimas užpildė visą pasaulį. Jis virto griausmu. Luisas šoko į priekį, ir jo šešėlis nuskriejo pažeme paskui jį, kaip aną kovo dieną Grifo šešėlis skriejo paskui aitvarą per blyškią žiemišką misis Vinton lauko žolę. Jis buvo įsitikinęs, kad pirštų galiukais palietė lengvos Geidžo striukės nugarą, tačiau inercija išnešė Geidžą į plentą, kur sunkvežimis sugriaudėjo, sunkvežimis blykstelėjo saulėje chromuotu priekiu, sunkvežimis skardžiai, šaižiai pyptelėjo, ir visa tai buvo šeštadienį, visa tai buvo prieš tris dienas.

— Aš normaliai jaučiuosi, — atsakė Luisas Stivui. — Man metas važiuoti.

— Jeigu tu susiimsi ir padėsi savo žmonai bei dukteriai, — tarė Stivas, nusišluostydamas akis švarko rankove, — tu padėsi ir sau. Jūs tik kartu galėsite išgyventi šitą nelaimę. Tai vienintelis būdas. Visi tai supranta.

— Teisingai, — sutiko Luisas, o mintyse vėl iš naujo peržiūrėjo tą patį filmą, tik šįsyk pačiame gale jis nulėkė oru dviem pėdom toliau ir nutvėrė Geidžą už striukės, ir nieko daugiau neįvyko.

***

Tuo metu, kai Rytinėje salėje įvyko skandalas, Elė su Džadu Krendolu be tikslo — ir be žodžių — stumdė po lentą „Monopolijos“ žymeklį. Mergaitė purtė kauliuką vienoje rankoje, o kitoje laikė suspaudusi nuotrauką, kur ji vežė rogėmis Geidžą.

Stivas Mastertonas nusprendė, kad Reičelei nepakenks dalyvavimas popietiniame lankyme. Po viso to, kas nutiko, jis labai apgailestavo dėl tokio sprendimo.

Goldmenai atskrido į Bangorą iš ryto ir apsistojo „Holidei In“ viešbutyje. Reičelės tėvas iki vidurdienio skambino keturis kartus, tačiau Stivas laikėsi tvirtai, o ketvirtą kartą net grėsmingai. Irvinas Goldmenas norėjo atvažiuoti ir, anot jo, net visi pragaro šunys nesutrukdys jam pamatyti dukterį, kai jis jai reikalingas. Stivas atšovė, kad Reičelei dabar reikia laiko nors šiek tiek susitvardyti ir atsitokėti po patirto sukrėtimo. Jis pareiškė nieko nežinąs apie pragaro šunis, bet gerai žinąs vieną švedų-amerikiečių kilmės gydytojo padėjėją, kuris nieko neįleis į Kridų namus, kol Reičelė savo noru nepasirodys žmonėse. Po popietinio lankymo, pareiškė Stivas, jis su džiaugsmu leisiąs giminaičiams paremti Reičelę. O iki tol visi privalo palikti ją ramybėje.

Senis žydiškai išplūdo Stivą ir numetė ragelį, nutraukdamas pokalbį. Stivas laukė, ar Goldmenai tikrai atvažiuos, tačiau senis, matyt, nusprendė lukterėti. Apie pusiaudienį Reičelės būklė tikrai pagerėjo. Ji bent jau atgavo laiko nuovoką ir net nuėjo į virtuvę pažiūrėti, ar yra iš ko pagaminti sumuštinių. „Juk žmonės tikriausiai norės atvažiuoti į namus, kai viskas baigsis, ar ne?“ — paklausė ji Stivo.

Stivas linktelėjo.

Šaldytuve nebuvo nei keptos mėsos, nei dešros, tačiau šaldiklyje gulėjo kalakutas, ir Reičelė padėjo jį į kriauklę atitirpti. Po kelių minučių Stivas kyštelėjo galvą į virtuvę ir išvydo Reičelę, tebestovinčią prie kriauklės — ji žiūrėjo į kalakutą ir verkė.

— Reičele?

Ji pažvelgė į Stivą.

— Geidžas labai mėgo kalakutieną. Ypač baltą mėsą. Man kaip tik atėjo į galvą, kad jis niekada daugiau nebevalgys kalakutienos.

Stivas nusiuntė Reičelę į viršų persirengti — tai buvo paskutinis jos gebėjimo valdytis išbandymas. Kai ji grįžo apsivilkusi paprastą juodą suknelę, sujuostą dirželiu, ir nešdamasi rankoje mažytį juodą rankinuką (tiesą sakant, tai buvo vakarinis rankinukas), Stivas nusprendė, kad ją galima išleisti. Džadas jam pritarė.

Stivas nuvežė Reičelę į laidotuvių biurą. Jis liko su Sarenda Hardu Rytinės salės vestibiulyje ir žiūrėjo, kaip Reičelė lyg kokia šmėkla eina pro kėdžių eiles link gėlėse paskendusio karsto.

— Kaip ten klostosi reikalai, Stivai? — tyliai paklausė Sarenda.

— Bjauriai, — kimiai burbtelėjo Stivas. — O kaip, tavo manymu, jie gali klostytis?

— Mano manymu, bjauriai, — atsakė Sarenda ir atsiduso.

***

Tiesą sakant, nemalonumai prasidėjo jau rytinio lankymo metu, kai Irvinas Goldmenas atsisakė paspausti ranką savo žentui.

Tas faktas, kad tai įvyko visų draugų ir giminaičių akivaizdoje, privertė Luisą bent šiek tiek atsitokėti ir pažiūrėti, kas dedasi aplinkui. Palaužtas sielvarto Luisas dabar buvo tokios būsenos, kai iš žmogaus gali išpešti, ką nori, — ja puikiai moka pasinaudoti laidotuvių ceremonialo tvarkytojai. Luisą galėjai stumdyti kaip šachmatų figūrą.

Priešais Rytinę salę buvo nedidelis vestibiulis, kur žmonės galėjo parūkyti ir pailsėti lengvuose krėsluose, kurių ten stovėjo begalė. Krėslai atrodė taip, lyg būtų ką tik nupirkti aukcione, užsidarius kokiam nors senoviškam Anglų klubui. Šalia durų į salę kabėjo juodo metalo lenta auksiniais rėmais, o ant lentos buvo paprastas užrašas: GEIDŽAS VILJAMAS KRIDAS. Jeigu apeitumėte aplink erdvų baltą pastatą, kuris sudarė klaidingą jaukaus namo įspūdį, aptiktumėte antrą tokį pat vestibiulį, vedantį į Vakarinę salę; tik čia užrašas lentoje skelbė: ALBERTA BERNHEMNEDO. Užpakalinėje pastato dalyje buvo Paupio salė. Lenta prie durų į šią salę buvo tuščia; šį antradienio rytą ten niekas negulėjo. Pastato rūsyje buvo karstų pavyzdžių demonstravimo salė. Kiekvieną modelį apšvietė mažytė lemputė, pritvirtinta palubėje. Pažvelgus aukštyn — Luisas taip ir padarė, todėl laidotuvių tvarkytojas nepatenkintas susiraukė — atrodė, tarsi ten tupėtų daugybė keisčiausių žvėrių.