Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Gripo epidemija praėjo. Du studentus teko išsiųsti į Bangoro RMMC, o Sarendra Hardu veikiausiai išgelbėjo gyvybę vienam ligotam pirmakursiui su siaubinga pavarde Piteris Hampertonas, kurį ėmė tampyti konvulsijos netrukus po įstojimo.

Reičelė susižavėjo šviesiaplaukiu vaikinu, dirbančiu kroviku Breverio universalinėje parduotuvėje, ir vakare ilgesingai pasakojo Luisui apie tai, koks išsipūtęs to gražuolio džinsų klynas. „Bet tikriausiai ten tik tualetinis popierius“, — pridūrė ji. „O tu kitą kartą spūstelk, — pasiūlė Luisas. — Jeigu vyrukas suriks, vadinasi, ne popierius“. Reičelė juokės iki ašarų.

Nykus ir šaltas vasaris praėjo, užleisdamas vietą nepastoviam kovui su jo lietumis ir šalnomis, giliomis provėžomis keliuose ir oranžiniais kelio ženklais, raginančiais būti atsargiems. Džadas išgyveno pačio skausmingiausio sielvarto laikotarpį — to sielvarto, kuris, anot psichologų, prasideda praėjus trims dienoms po mylimo žmogaus mirties ir tęsiasi dažniausiai nuo keturių iki šešių savaičių — panašiai kaip laikotarpis, kurį Naujosios Anglijos gyventojai vadina „gilia žiema“. Laikui bėgant, žmogaus sielvartas kinta, pereidamas įvairias stadijas, kol galiausiai tampa panašus į vaivorykštę. Stiprus skausmas virsta širdgėla, širdgėla — liūdesiu, o liūdesys — prisiminimais; šis procesas paprastai trunka nuo šešių mėnesių iki trejų metų.

Atėjo ir praėjo diena, kai Geidžą pirmąkart apkirpo; pamatęs, kad prie šaknų sūnaus plaukai jau tamsėja, Luisas garsiai pajuokavo dėl to, o širdyje paverkė.

Prasidėjo pavasaris.

35

Luisas Kridas ėmė galvoti, kad paskutinė tikrai laiminga diena jo gyvenime buvo 1984-ųjų kovo 24. Iki katastrofos, grėsmingai pakibusios virš Kridų šeimos, liko dar septynios savaitės. Tačiau perkratęs atmintyje tas septynias savaites, Luisas nerado nieko, kas būtų taip pat gyvai įsiminę, kaip toji diena. Net jeigu siaubingųjų įvykių išvis nebūtų buvę, tikriausiai Luisas prisimintų ją amžinai. Luisas buvo įsitikinęs, kad tikrai geros dienos — geros nuo pradžios iki galo — pasitaiko labai retai. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, per visą žmogaus gyvenimą jų būna gal trisdešimt. Luisas pradėjo manyti, kad Dievas su Jo begaline išmintimi buvo kur kas dosnesnis, kai dalijo skausmą.

Toji diena buvo šeštadienis, ir Luisui nereikėjo į darbą. Po pietų jam teko vienam prižiūrėti Geidžą, nes Reičelė ir Elė išvažiavo apsipirkti. Jos išvažiavo su Džadu jo senu barškančiu 59-ųjų laidos IH pikapu. Ne todėl, kad Kridų didysis automobilis buvo sugedęs, bet todėl, kad senis nuoširdžiai mėgo Reičelės ir Elės bendriją. Reičelė paklausė Luiso, ar jis galės pabūti su Geidžu, ir Luisas atsakė mielai pabūsiąs. Jis džiaugėsi, kad žmona truputį prasiblaškys. Po žiemos, praleistos Meine, beveik neišvažiuojant iš Ladlou, jai reikėjo kuo dažniau ištrūkti iš namų. Reičelė puikiai ištvėrė žiemą, tačiau pavasariop, Luiso manymu, pasidarė pernelyg nervinga.

Geidžas atsibudo iš popietinio miego apie antrą valandą suirzęs ir nepatenkintas. Luisas kelis kartus pamėgino pralinksminti mažylį, tačiau Geidžas nekreipė jokio dėmesio į tėvo pastangas. Dar daugiau, nesukalbamam vaikui paleido vidurius. Tačiau Luisas neįvertino tą reiškinį lydėjusio garso įmantrumo, kai išvydo išmatose žydrą rutuliuką. Tai buvo vienas iš Elės marmurinių rutuliukų. Vaikas galėjo paspringti. Luisas nusprendė, kad visi rutuliukai turi dingti iš namų — bet koks Geidžo nutvertas daiktas keliaudavo tiesiai jam į burną. Tačiau šis sprendimas, nors neabejotinai vertas pagyrimo, niekuo nepadėjo užimti vaiką iki mamos sugrįžimo.

Luisas klausėsi, kaip ankstyvo pavasario vėjas siautėja aplink namą, mesdamas šviesos ir šešėlių blyksnius ant misis Vinton, Kridų kaimynės, lauko. Ir staiga prisiminė Grifą, kurį nei iš šio, nei iš to nusipirko prieš penkias ar šešias savaites, grįždamas namo iš universiteto. Ar tada jis įsigijo ir virvę? Taip, ačiū Dievui!

— Geidžai! — pašaukė Luisas.

Geidžas surado po sofa žalią pieštuką ir dabar keverzojo mėgstamiausioje Elės knygoje — dar vienas alyvos lašas į nesantaikos ugnį, šyptelėjęs pagalvojo Luisas ir atėmė iš mažylio knygą. Jeigu Elė labai įnirš dėl to, ką Geidžas spėjo pripeckioti į „Kur gyvena laukiniai padarai“, Luisas paprasčiausiai užsimins apie unikalų lobį, kurį jis aptiko Geidžo kelnėse.

— Ką! — žvaliai atsiliepė berniukas. Jis dabar jau visai pakenčiamai kalbėjo; Luisas net nusprendė, kad jo sūnus yra ypač gabus vaikas.

— Nori į lauką?

— Noji į lauką! — susijaudinęs sušuko Geidžas. — Noji į lauką! Kur mano tukai, tėte?

Fonetiškai šis sakinys skambėjo maždaug taip: „Kul ma tūtai, tėtee?“ Vertimas buvo toks: „Kur mano batukai, tėte?“ Geidžo kalba dažnai stebindavo Luisą, ir ne tik todėl, kad ji buvo juokinga. Maži vaikai kalba kaip imigrantai, besimokantys svetimos kalbos — padrikai, bet labai įdomiai. Vaikai gali ištarti visus garsus, kokius tik išgauna žmogaus balso stygos: vibruojantį r, tokį sunkų pirmus metus besimokantiems prancūzų kalbos; Australijos čiabuvių gomurinį urzgimą ir klanksėjimą; trumpas, aiškias

vokiečių priebalses. Besimokydami anglų kalbos, vaikai praranda šį sugebėjimą. Todėl Luisas jau ne pirmą kartą pagalvojo, kad vaikystė yra veikiau užmiršimo, o ne mokymosi laikotarpis.

Geidžo batai pagaliau atsirado... taip pat po sofa. Luisas buvo įsitikinęs, kad šeimose su mažais vaikais plotas po svetainių sofomis per tam tikrą laiką įgyja stiprią ir paslaptingą elektromagnetinę trauką, kuri sutraukia ten visokiausius daiktus — nuo buteliukų ir vystyklų segtukų iki žalių pieštukų ir senų „Sesami Strit“ žurnalų su maisto likučiais tarp puslapių.

Tačiau Geidžo striukės nebuvo po sofa — ji mėtėsi ant laiptų. Sunkiausia pasirodė rasti sportinę kepuraitę, be kurios mažylis nekėlė kojos iš namų. Mat ji buvo ten, kur ir turėjo būti — spintoje. Aišku, į spintą jie pažvelgė paskiausiai.

— Kul eisim, tėte? — draugiškai paklausė Geidžas, paduodamas tėvui ranką.

— Į misis Vinton lauką, — atsakė Luisas. — Leisime aitvarą, sūnau.

— Aaiiitvalą? — abejodamas pakartojo mažylis.

— Tau patiks, — užtikrino jį Luisas. — Lukterėk minutėlę.

Jie nuėjo į garažą. Luisas susirado savo raktų ryšulį, atrakino mažą sandėliuką ir įjungė ten šviesą. Gerokai pasirausęs pagaliau rado Grifą, vis dar supakuotą ir apklijuotą parduotuvės etiketėmis. Luisas nupirko jį vasario vidury, kai siela šaukte šaukėsi kokios nors vilties.

— Kašia? — paklausė Geidžas. Tai reiškė: „Ką čia tokį turi, tėveli?“

— Tai aitvaras, — paaiškino Luisas ir ištraukė aitvarą iš paketo.

Geidžas susidomėjęs stebėjo, kaip Luisas išskleidė Grifą, kurio tvirti

plastikiniai sparnai buvo daugiau kaip penkių pėdų ilgio. Iš mažos galvos ant lieso, rausvo, pliko kaklo spoksojo krauju pasruvusios akys.

— Paukšis! — sušuko Geidžas. — Paukšis, tėte! Šia paukšis!

— Taip, tai paukštis, — sutiko Luisas, įstatydamas lazdeles į kiaurymes aitvaro nugaroje. Ieškodamas sandėliuke virvės ritės, kurią pirko kartu su aitvaru, jis dirstelėjo per petį ir dar sykį pakartojo: — Tau patiks, vyruti.

***

Geidžui tikrai patiko.

Jie nusinešė aitvarą į misis Vinton lauką, ir Luisas iš pirmo karto paleido jį į vėjuotą kovo dangų, nors neleido aitvarų nuo tada, kai jam buvo... kiek? Dvylika? Prieš devyniolika metų? Viešpatie, kaip baisu.