Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Ir buvai teisi, — tarė Luisas.

— Tu tik taip sakai, bet iš tiesų taip negalvoji, — tvirtai pareiškė Reičelė — kaip žmogus, šimtus kartų viską pergalvojęs.

Luisas neprieštaravo žmonai. Kada nors Reičelė atsikratys siaubingų prisiminimų, taip ilgai persekiojančių ją — atsikratys didžiosios jų dalies, bet tik ne šitos. Ji niekada neužmirš visko iki galo. Luisas Kridas nebuvo psichiatras, bet jis žinojo, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra senų, pusiau palaidotų paslapčių. Žmonės pasmerkti nuolat grįžti prie jų ir traukti iš užmaršties, nors jos ir žeidžia. Dabar Reičelė ištraukė į paviršių beveik visą skaudulį — tarsi kokį sugedusį, pajuodusį dantį supūliavusiais nervais, supuvusiomis šaknimis. Ištraukė lauk. Tačiau paskutinė nuodinga ląstelė liko. Jei Dievas leis, toji dalelė pasireikš tik pačiuose giliausiuose Reičelės sapnuose. Bet jau vien tai, kad Reičelė pajėgė tiek daug išsakyti, Luisui atrodė beveik neįtikėtina. Tai ne tik liudijo apie jos drąsą — tai garsiai skelbė apie jos drąsą. Luisas pajuto gilią pagarbą savo žmonai.

Jis atsisėdo ir įjungė šviesą.

— Taip, — patvirtino jis. — Aš tikrai manau, kad tu buvai teisi. Ir jeigu man trūko dar vienos priežasties nemėgti tavo motinos ir tėvo, aš ją gavau. Jie neturėjo palikti tavęs vienos su seserimi, Reičele. Nė minutei.

Reičelė papriekaištavo vyrui — visai kaip vaikas, aštuonerių metų vaikas, kokia ji buvo, kai įvyko ta siaubinga, neįtikėtina istorija:

— Luisai, juk buvo Velykos...

— Kad ir Paskutinis Teismas, — staiga šiurkščiai atrėžė Luisas — Reičelė net atšlijo. Jis prisiminė studentes slauges, kurioms piktas likimas lėmė budėti tą rytą, kai atnešė mirštantį Paskou. Viena iš jų, ryžtinga panelė, vardu Karla Šeivers, kitą rytą grįžo ir tęsė darbą taip gerai, kad padarė įspūdį net Čarlton. Antrosios jie niekados daugiau nebeišvydo. Luisas nesistebėjo tuo ir nekaltino merginos...

Kur buvo slaugė? Ten turėjo budėti medicinos sesuo... Jie išėjo, jie paprasčiausiai išėjo, palikę aštuonerių metų mergaitę budėti prie mirštančios sesers, kuri tuo metu veikiausiai jau buvo protiškai nesveika. Kodėl? Todėl, kad buvo Velykos. Todėl, kad elegantiškoji Dora Goldmen tą ypatingą rytą negalėjo ištverti smarvės ir turėjo nors kurį laiką pabūti toliau nuo jos. Todėl Reičelė liko budėti. Teisingai, draugai ir kaimynai? Reičelė liko budėti. Aštuonerių metų mergaitė su plonomis kaselėmis ir trumpa suknele. Reičelė liko budėti. Reičelė galėjo likti ir kentėti smarvę. Kam gi jie kasmet šešioms savaitėms siuntė mergaitę į „Saulėlydžio“ stovyklą Vermonte, jei ne tam, kad ji galėtų kentėti savo mirštančios beprotės sesers dvoką? Dešimt naujų kostiumėlių Geidžui ir šešios naujos suknelės Elei, ir aš apmokėsiu tau mokslą medicinos koledže, jei paliksi ramybėje mano dukterį... bet kur buvo visagalė čekių knygelė, kai viena tavo duktė merdėjo nuo stuburo smegenų uždegimo, o antroji budėjo prie jos, kur, niekše? Kur buvo slaugė?

Luisas atsisėdo ir atsikėlė iš lovos.

— Kur eini? — sunerimo Reičelė.

— Atnešti tau „Valiumo“.

— Juk žinai, kad aš negeriu...

— Šiąnakt išgersi, — nutraukė jis.

***

Reičelė nurijo tabletę ir papasakojo Luisui, kas buvo toliau. Jos balsas iki pat galo išliko ramus. Raminantieji dirbo savo darbą.

Kaimynė iš gretimo namo rado aštuonerių metų Reičelę po medžiu, kur ji gūžėsi ir be perstojo šaukė: „Zelda mirė!“ Reičelės nosis kraujavo. Ji visa buvo išsitepusi krauju. Ta pati kaimynė iškvietė telefonu „greitąją“ ir paskambino Reičelės tėvams. Sustabdžiusi kraujavimą iš nosies ir nuraminusi mergaitę puodeliu karštos arbatos bei dviem aspirino tabletėmis, moteris sugebėjo išgauti iš Reičelės, kur jos tėvai — Goldmenai svečiavosi pas misterį ir misis Keibronus kitoje miestelio pusėje. Piteris Keibronas dirbo buhalteriu Reičelės tėvo firmoje.

Po tos dienos Goldmenų namuose įvyko didelės permainos. Zeldos nebebuvo. Jos kambarį išvalė ir išdezinfekavo, išnešė visus baldus. Kambarys virto tuščia dėže. Vėliau — daug vėliau — Dora Goldmen įsirengė ten siuvimo kambarį.

Tą naktį Reičelė susapnavo pirmąjį košmarą. Ji pabudo antrą valandą nakties, šaukdama motiną, ir pasibaisėjusi pajuto, kad negali atsikelti iš lovos. Mergaitei siaubingai gėlė nugarą. Reičelė pasitempė raumenis, keldama Zeldą. Juk plūstelėjus į kraują adrenalinui, Reičelė pakėlė seserį su tokia jėga, kad suplėšė palaidinukę.

Tai, kad ji pasitempė, bandydama išgelbėti Zeldą nuo dusulio, buvo akivaizdu ir paprasta, „elementaru, mano brangusis Vatsonai“. Visiems, išskyrus pačią Reičelę. Reičelė buvo įsitikinusi, kad tai Zelda keršija jai iš kapo. Zelda žinojo, kad Reičelė džiaugiasi jos mirtimi; Zelda žinojo, kad kai Reičelė išlėkė iš namų, visa gerkle šaukdama „Zelda mirė! Zelda mirė!“, ji juokėsi, o ne verkė; Zelda žinojo, kad ją nužudė, ir už tai atsiuntė Reičelei nugaros smegenų uždegimą. Netrukus Reičelės nugara ims riestis ir suktis, ir ji taip pat turės gulėti lovoje, lėtai, bet užtikrintai virsdama pabaisa su paukščio nagais vietoje’rankų.

Netrukus ji ims klykti iš skausmo kaip Zelda, paskui šlapintis lovoje ir galiausiai uždus, paspringusi savo liežuviu. Toks buvo Zeldos kerštas.

Niekas nesugebėjo perkalbėti Reičelės — nei motina, nei tėvas, nei daktaras Miurėjus, kuris diagnozavo nugaros raumenų patempimą, o paskui griežtai (žiauriai, kaip pasakytų kai kurie, pavyzdžiui, Luisas) liepė Reičelei liautis apsimetinėjus. Reičelė turinti prisiminti, kad ką tik numirė jos sesuo, kad jos tėvai palūžę iš sielvarto, ir dabar ne laikas vaikiškai išsidirbinėti, reikalaujant dėmesio sau. Tik pamažu nykstantis skausmas įtikino Reičelę, kad tai ne Zeldos kerštas iš ano pasaulio ir ne Dievo bausmė už nedorus darbus. Dar daug mėnesių (taip ji sakė Luisui; o iš tiesų tai truko aštuonerius metus) Reičelė pabusdavo naktimis nuo košmarų, kuriuose jos sesuo vis iš naujo mirdavo, ir tamsoje čiupinėdavosi nugarą tikrindama, ar viskas gerai. Dar užsimiegojusiai mergaitei dažnai atrodydavo, kad tuoj atsilapos spintos durys ir į kambarį įpuls Zelda — pamėlusi ir susirietusi, aukštyn užvirtusiais akių vyzdžiais, su ištinusiu juodu liežuviu, kyšančiu tarp lūpų, paukštiškai sugniaužusi pirštus. Ji ateis nužudyti žudikės, tūnančios lovoje su prispaustomis prie nugaros rankomis...

Reičelė nedalyvavo Zeldos laidotuvėse. Nuo to laiko ji nedalyvavo jokiose laidotuvėse.

— Jeigu tu anksčiau būtum man viską papasakojusi, man daug kas būtų aiškiau, — tarė Luisas.

— Aš negalėjau, Lu, — paprastai atsakė Reičelė. Ją jau lenkė miegas. — Nuo to laiko aš... šiek tiek bijojau kalbėti šia tema.

Tiesiog šiek tiek bijojai, pagalvojo Luisas. O taip.

— Aš negaliu... negaliu susivaldyti. Aš protu suvokiu, kad tu teisus, kad mirtis yra absoliučiai natūralus reiškinys, netgi geras. Bet tarp to, ką suvokia mano protas, ir to, kas vyksta... mano viduje...

— Suprantu, — tarė Luisas.

— Tą dieną, kai užsiutau ant tavęs, — tęsė Reičelė, — aš supratau, kad Elė verkia išsigandusi minties apie mirtį... kad tokiu būdu ji tiesiog pratinasi prie mirties... bet negalėjau susivaldyti. Atleisk, Luisai.

— Gali nesiteisinti, — atsakė Luisas, glostydamas jai plaukus. — Bet, velniai rautų, aš tau atleidžiu, jeigu tau nuo to bus geriau.

Reičelė nusišypsojo.

— Geriau, pats žinai. Man jau dabar geriau. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau išvėmusi kažką, kas ilgus metus mane nuodijo.