Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Reičelė užsidengė veidą rankomis.

Luisas švelniai prisilietė prie žmonos.

— Reičele, tai skamba visai ne bjauriai...

— Bjauriai! — riktelėjo ji. — Bjauriai!

— Ne bjauriai, o teisingai, — pareiškė Luisas. — Ilgų ligų aukos dažnai tampa reikliomis atgrasiomis pabaisomis. Be galo kantraus, beveik švento ligonio įvaizdis tėra romantiškas išsigalvojimas. Kai tik ant ligonio, prirakinto prie patalo, užpakalio atsiranda pirmosios pragulos, jis — ar ji — pradeda išsidirbinėti, tyčiotis, kankinti savo artimuosius. Ligonis negali nuo šito susilaikyti, bet artimieji kenčia dėl to nė kiek ne mažiau.

Reičelė pažvelgė į vyrą su nuostaba... beveik su viltimi. Bet paskui jos veide vėl pasirodė nepatiklumo išraiška.

— Tu pats visa tai išgalvojai.

Luisas liūdnai šyptelėjo.

— Nori, kad parodyčiau vadovėlius? O gal duoti tau paskaityti savižudybių statistiką? Šeimose, kurios ilgą laiką namuose slaugė ligonius, šešių mėnesių po ligonio mirties laikotarpiu savižudybių rodikliai siekia stratosferą.

— Savižudybių!

— Žmonės ryja tabletes, nuodijasi dujomis arba išsisprogdina sau smegenis. Jų neapykanta... nuovargis... pasišlykštėjimas... gailestis... — Luisas gūžtelėjo pečiais ir suglaudė sugniaužtus kumščius. — Išlikę gyvi ima jaustis žudikais. Ir peržengia ribą.

Išpurtusiame Reičelės veide šmėkštelėjo skausmingas palengvėjimas.

— Zelda buvo užgaidi... nepakenčiamai. Kartais ji tyčia prisišlapindavo į lovą. Mama klausdavo, ar padėti jai nueiti į tualetą... o vėliau, kai ji jau nebegalėjo atsikelti, klausdavo, ar paduoti jai puodą... bet Zelda sakydavo, kad nereikia... o paskui prisišlapindavo į lovą, kad mama ar mudvi su mama turėtume keisti patalynę... Ji sakydavo, kad netyčia padarė, bet iš akių matėsi, kad ji juokiasi iš mūsų. Matėsi. Kambarys buvo prasmirdęs šlapimu ir vaistais... Zelda gėrė iš buteliukų kažkokius nuskausminančiuosius, kurie kvepėjo kaip „Smitų vyšniniai lašai nuo kosulio“, ir tas kvapas visada tvyrojo jos kambaryje... Kartais aš pabusdavau... Iki šiol kartais pabundu, ir man atrodo, kad užuodžiu „Vyšninių lašų nuo kosulio“ kvapą... ir pagalvoju... jei dar nebūnu galutinai prabudusi... pagalvoju: „Ar tikrai Zelda jau mirusi? Ar tikrai?“... pagalvoju...

Reičelei užėmė kvapą. Luisas paėmė ją už rankų ir stipriai, negailestingai suspaudė pirštus.

— Keisdamos Zeldos patalynę ir drabužius, mes matėme, kaip riečiasi jos nugara. Prieš galą, Luisai, prieš galą atrodė, kad jos... kad jos užpakalis kažkokiu būdu pasislinko į nugaros vidurį.

Reičelės akys sustiklėjo iš siaubo kaip vaiko, prisimenančio ką tik susapnuotą kraupų košmarą.

— Kartais Zelda prisiliesdavo prie manęs savo... savo rankomis... savo paukštiškomis rankomis... ir man norėdavosi surikti ir paprašyti jos liautis... o sykį, kai ji palietė mano veidą, aš išliejau sau ant rankos sriubą ir nusiplikinau... ir tąsyk tikrai surikau... rėkiau ir mačiau iš Zeldos akių, kad ji juokias.

Prieš galą vaistai nustojo veikę, ir tada tai jau ji rėkdavo. Niekas iš mūsų nebeprisiminė, kokia Zelda buvo anksčiau, net mano motina. Ji buvo tiesiog pikta, šlykšti, rėkianti pabaisa, uždaryta galiniame kambaryje... baisi šeimos paslaptis.

Reičelė garsiai nurijo seiles.

— Mano tėvai buvo išėję, kai ji pagaliau... kai ji... na, tu supranti, kai ji... — Reičelė užsikirto ir tik vargais negalais išspaudė: — Kai Zelda mirė, mano tėvų nebuvo namie. Jie buvo išėję, ir aš viena likau su ja. Buvo Velykos, ir tėvai trumpam išėjo aplankyti draugų. Tik kelioms minutėms. Aš virtuvėje skaičiau žurnalą. Na, bent jau sklaidžiau. Aš laukiau, kol ateis laikas duoti Zeldai vaistų, nes ji rėkė. Sesuo rėkė nuo tada, kai tik tėvai išėjo pro duris. Jos riksmas trukdė man skaityti. Ir tada... supranti, kas atsitiko... na, Zelda nustojo rėkusi. Luisai, man buvo aštuoneri metai... aš kas naktį sapnuodavau baisius sapnus... aš ėmiau galvoti, kad Zelda nekenčia manęs, nes mano nugara tiesi, nes manęs nekamuoja pastovus skausmas, nes aš galiu vaikščioti, nes aš gyvensiu. Aš pradėjau įsivaizduoti, kad Zelda nori mane nužudyti. Tačiau net ir dabar, šįvakar, aš netikiu, kad dėl to buvo kalta tik mano vaizduotė. Zelda tikrai nekentė manęs. Dabar aš jau nebegalvoju, kad ji būtų nužudžiusi mane. Tačiau jeigu Zelda kokiu nors būdu būtų galėjusi užvaldyti mano kūną... išvyti mane iš jo kaip pasakoje... manau, Zelda būtų taip padariusi. Bet kai sesuo nustojo rėkusi, aš nuėjau pasižiūrėti, kas atsitiko... pažiūrėti, gal ji nuvirto ant šono arba nuslydo nuo pagalvių. Aš įžengiau į Zeldos kambarį, pažvelgiau į ją ir pamaniau, kad ji užspringo savo liežuviu. Luisai... — Reičelė vėl ėmė šaukti; kupinas ašarų balsas buvo bauginančiai vaikiškas, tarsi ji iš naujo išgyveno tą akimirką. — Luisai, aš nežinojau, ką daryti! Man buvo tik aštuoneri!

— Aišku, kad nežinojai, — sutiko Luisas. Jis pasisuko į žmoną ir apkabino ją. Reičelė įsitvėrė į vyrą su paniška baime — kaip prastas plaukikas, kurio valtis staiga apvirto vidury didelio ežero. — Ar kas nors tau prikaišiojo tai, brangioji?

— Ne, — atsakė Reičelė. — Niekas manęs nekaltino. Bet ir niekas negalėjo man padėti. Niekas negalėjo pakeisti to, kas įvyko, Luisai. Zelda nepaspringo savo liežuviu. Ji pradėjo keistai gargaliuoti... na, nežinau... gaaaa... kažkaip panašiai...

Susijaudinusi, sukrėsta gyvų prisiminimų, Reičelė labiau negu įtikinamai pamėgdžiojo savo sesers Zeldos gargaliavimą, ir akimirkai Luisui prieš akis iškilo mirštančio Viktoro Paskou vaizdas. Jis stipriau apglėbė žmoną.

— ... Ir seilės, seilės tekėjo jai per smakrą...

— Gana, Reičele, — pertraukė žmoną Luisas. Jo balsas virptelėjo. — Aš žinau simptomus.

— Aš aiškinu , — nenusileido Reičelė. — Aš tik aiškinu, kodėl negaliu dalyvauti vargšės Normos laidotuvėse ir kodėl anądien mes taip kvailai susibarėme...

— Ššš — tai jau užmiršta.

— Ne, aš neužmiršau, — paprieštaravo Reičelė. — Aš labai gerai prisimenu tą barnį, Luisai. Taip pat gerai, kaip savo sesers Zeldos mirtį — ji užduso lovoje 1965 metų balandžio 14 dieną.

Ilgą laiką kambaryje buvo tylu.

— Aš apverčiau Zeldą ant pilvo ir ėmiau trankyti jai per nugarą, — pagaliau tęsė Reičelė. — Tai viskas, ką aš žinojau. Jos pėdos daužėsi į lovą... ir persisukusios kojos... ir dar, prisimenu, buvo toks garsas, lyg kas bezdėtų... aš pagalvojau, kad tai Zelda bezda arba aš. Bet iš tiesų tai iširo mano palaidinukės siūlės pažastyse, kai verčiau Zeldą. Sesuo pradėjo... mėšlungiškai trūkčioti... aš pamačiau, kad jos veidas nusuktas į šoną, į pagalvę, ir pagalvojau — ji dūsta, Zelda dūsta, o tėvai grįš ir pamanys, kad tai aš ją uždusinau, jie pasakys: „Tu nekentei jos, Reičele“, ir tai buvo tiesa, pasakys: „Tu norėjai, kad ji mirtų“, ir tai taip pat buvo tiesa. Supranti, Luisai, pirma mintis, atėjusi man į galvą, kai Zelda pradėjo blaškytis lovoje... aš ją gerai prisimenu... pirmoji mano mintis buvo: O, pagaliau, Zelda uždus ir visa tai baigsis. Taigi aš vėl atverčiau seserį ant nugaros ir pamačiau, kad jos veidas pajuodęs, Luisai, akys išsprogusios, kaklas išpampęs. Ir tada Zelda mirė. Aš ėmiau atbula trauktis per kambarį. Aišku, norėjau pataikyti į duris, bet atsitrenkiau į sieną, ir nuo jos nukrito paveikslas. Tai buvo iliustracija iš vienos knygos apie Ozą, kurią Zelda mėgo prieš susirgdama meningitu. Iliustracija vaizdavo Ozą Didįjį ir Baisųjį, tik Zelda visada vadindavo jį Ožaš Didyšiš ir Baišušiš, nes ji šveplavo. Mama įrėmino tą paveiksliuką... nes Zeldai jis labiausiai patiko... Ožaš Didyšiš ir Baišušiš... Jis nukrito, atsitrenkė į grindis, ir stiklas suskilo. O aš pradėjau klykti, nes supratau, kad Zelda nebegyva, ir pamaniau... tikriausiai pamaniau, kad tai jos šmėkla ateina užmušti manęs, kad šmėkla neapkenčia manęs, kaip ir pati Zelda, tik šmėkla neprikaustyta prie lovos... todėl aš suklykiau... suklykiau ir išbėgau iš namo šaukdama „Zelda mirė! Zelda mirė! Zelda mirė!“ O kaimynai... jie atėjo ir pamatė... jie matė mane, bėgančią gatve su suplyšusia po pažastimis palaidinuke... Aš šaukiau: „Zelda mirė!“, Luisai, ir žmonės tikriausiai pagalvojo, kad aš verkiu, bet aš manau... aš manau, kad juokiausi, Luisai. Tikriausiai juokiausi.