Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Tarsi užmigtum?

Luisas pagalvojo ir atsakė:

— Ne, veikiau tarsi gautum narkozę.

— O kuo tu tiki, tėveli?

Šešėlis ant sienos krustelėjo ir vėl sustingo.

Nuo tada, kai išaugo iš vaikiško amžiaus, — maždaug nuo koledžo laikų, — Luisas tikėjo, kad mirtis — tai galas. Jis daug kartų matė ligonių mirtį ir nė sykio nepajuto, kad siela išlėktų iš kūno į... kur nors. Beje, argi ne apie tai jis pagalvojo, stebėdamas Paskou mirtį? Luisas pritarė savo psichologijos dėstytojo nuomonei, kad gyvenimo po mirties potyriai, aprašyti mokslo žurnaluose, o paskui vulgarizuoti masinės spaudos, veikiausiai reiškia paskutinį proto pasipriešinimą mirties atakai — be galo išradingas žmogaus protas iki pat pabaigos kovoja su beprotybe, kurdamas nemirtingumo iliuziją. Luisas taip pat pritarė ir vienam bendrabučio kaimynui, kuris sykį, Luisui besimokant antrame kurse, visą naktį trukusios diskusijos metu pareiškė, kad Biblija įtartinai pilna stebuklų, beveik išnykusių racionalumo amžiuje (iš pradžių jis sakė „visiškai išnykusių“, bet jį privertė nusileisti tie, kurie autoritetingai tvirtino, jog vis dar pasitaiko nepaaiškinamų dalykų — mažyčių paslapties užkaborių pasaulyje, šiaip jau virtusiame plyna, švaria, gerai apšviesta aikšte: pavyzdžiui, Turino drobulė, atlaikiusi visas pastangas demaskuoti apgavystę). „Sakoma, kad Kristus prikėlė Lozorių iš numirusių“, gražbyliavo tas Luiso bičiulis, vėliau tapęs žymiu žmogumi Deborne, Mičigano valstijoje. „Puiku. Jei kas privers mane tuo patikėti, aš patikėsiu. Tai yra, aš patikėsiu tuo, kad vieno dvynio gemalas gali praryti kito dvynio gemalą in utero tarsi koks dar negimęs kanibalas, o po dvidešimties ar trisdešimties metų pademonstruoti dantis savo plaučiuose ar inkstuose, kaip įrodymą, kad jis tai padarė. Manau, jei galėsiu patikėti šituo, tai galėsiu patikėti ir visu kitu. Parodykite man Lozoriaus mirties liudijimą — ar suprantate, kur link lenkiu? Aš neklausiu, prisikėlė Lozorius iš kapo ar ne. Aš tik noriu pamatyti mirties liudijimo originalą. Aš kaip Tomas, tvirtinęs, kad patikės Jėzaus prisikėlimu tik tada, kai pamatys jo kūne vinių paliktas skyles ir pačiupinės žaizdą šone. Mano manymu, tik Tomas iš anų dvylikos buvo tikrasis gydytojas, o ne Lukas.“

Ne, Luisas niekada netikėjo gyvenimu po mirties. Bent jau iki Čerčo sugrįžimo.

— Aš tikiu, kad siela išlieka po kūno mirties, — lėtai atsakė Luisas savo dukteriai. — Bet neįsivaizduoju, koks turėtų būti tas pomirtinis pasaulis.

Galbūt skirtingiems žmonėms jis skirtingas. Galbūt miręs žmogus patenka ten, kuo tikėjo visą gyvenimą. Bet aš manau, kad mes gyvename toliau, ir kad misis Krendol dabar yra kažkur, kur ji laiminga.

— Tu tiki šituo, — pareiškė Elė. Tai buvo ne klausimas. Tai buvo tvirtinimas, kupinas baimingos pagarbos.

Luisas šyptelėjo, truputį pamalonintas ir truputį sutrikęs.

— Tikriausiai. Ir dar aš manau, kad tau laikas miegoti. Kaip ir prieš dešimt minučių.

Jis dusyk pabučiavo dukterį — į lūpas ir į nosį.

— Ar manai, kad ir gyvūnai išgyvena po mirties? — paklausė mergaitė.

— Žinoma, — tučtuojau patvirtino Luisas ir vos nepridūrė: Ypač katės. Šitie žodžiai jau virpėjo jam ant liežuvio galo. Luiso oda papilkėjo ir pašiurpo.

— Gerai, — tarė Elė ir nuslydo jam nuo kelių. — Einu, pabučiuosiu mamytę.

— Eik.

Luisas žiūrėjo jai pavymui. Svetainės tarpduryje mergaitė sustojo ir atsisukusi paklausė:

— Tąsyk aš kvailai elgiausi, kad taip verkiau dėl Čerčo, ar ne?

— Ne, dukrele, — atsakė Luisas. — Nemanau, kad kvailai.

— Jeigu jis dabar numirtų, aš galėčiau tai ištverti, — pareiškė Elė ir staiga nustėrusi susimąstė apie tai, ką tik ką pasakė. O paskui pridūrė tarsi pritardama sau: — Žinoma, galėčiau. — Ir nuėjo ieškoti mamos.

***

Vėliau, kai jie sugulė, Reičelė pasakė Luisui:

— Girdėjau, apie ką tu kalbėjai su Ele.

— Tu man nepritari? — paklausė Luisas. Gal ir ne pro šalį išsiaiškinti, jeigu jau Reičelė pati pradėjo.

— Ne, — atsakė Reičelė kiek sudvejojusi, kas buvo visai nebūdinga jai. — Ne, Luisai, aš pritariu. Tiesiog aš... aš išsigandau. O tu juk mane pažįsti — kai aš bijau, aš pradedu pulti.

Luisas dar negirdėjo žmonos kalbant su tokia pastanga. Jis suprato, kad dabar turi būti atsargesnis negu šnekėdamas su dukterimi. Luisas pasijuto atsidūręs minų lauke.

— Ko išsigandai? Mirties?

— Ne savo , — atsakė Reičelė. — Aš niekada negalvoju apie ją... daugiau. Bet vaikystėje daug galvojau. Daug bemiegių naktų. Sapnuodavau visokiausias pabaisas, ateinančias suėsti manęs miegančios, ir visos jos buvo panašios į mano seserį Zeldą.

Štai, pagalvojo Luisas, štai pagaliau, pirmąkart per šitiek metų, kai mes vedę.

— Tu retai kada kalbi apie savo seserį, — tarė jis.

Reičelė šyptelėjo ir paglostė Luisui veidą.

— Koks tu mielas, Lu. Aš niekada nekalbu apie savo seserį. Aš stengiuosi net negalvoti apie ją.

— Aš visada maniau, kad tu turėjai tam priežasčių.

— Turėjau. Turiu.

Reičelė susimąsčiusi nutilo.

— Aš žinau, kad ji mirė nuo stuburo smegenų uždegimo.

— Nuo stuburo smegenų uždegimo, — pakartojo Reičelė. — Namuose nebeliko nė vienos Zeldos nuotraukos.

— Mačiau mažos mergaitės nuotrauką tavo tėvo...

— Tėvo kabinete. Taip, buvau užmiršusi apie ją. Tikriausiai ir mama nešiojasi vieną rankinuke. Zelda buvo dviem metais vyresnė už mane. Ji susirgo... ir gulėjo galiniame kambaryje... galiniame kambaryje lyg bjauri šeimos paslaptis... ji merdėjo ten, Luisai, mano sesuo merdėjo galiniame kambaryje ir iš tiesų buvo bjauri paslaptis — ji buvo bjauri paslaptis!

Reičelė neišlaikiusi pravirko. Iš garsaus nevaldomo kūkčiojimo Luisas suprato prasidedant isteriją ir sunerimo. Jis suėmė žmonos petį, bet Reičelė tučtuojau atsitraukė nuo jo. Luisas pajuto tarp pirštų jos naktinių marškinių šiugždesį.

— Reičele... brangioji... nereikia...

— Nesakyk man „nereikia“, — atšovė Reičelė. — Nedrausk manęs, Luisai. Aš pagaliau prisiruošiau tau viską papasakoti, o paskui ir vėl nebenorėsiu apie tai kalbėti. Vis tiek šiąnakt aš tikriausiai jau nebeužmigsiu.

— Ar toji liga buvo tokia siaubinga? — paklausė Luisas, jau žinodamas atsakymą. Tas atsakymas daug ką paaiškino — net dalykus, tarp kurių Luisas niekada nepastebėdavo ryšio ar tik miglotai įtardavo jį esant. Reičelė nė sykio nėjo su juo į laidotuves — net kai mirė Alas, Luiso bičiulis studentas. Alas žuvo, atsitrenkęs motociklu į autobusą. Jis dažnai užeidavo pas Kridus, ir Reičelė visuomet jį mėgo. Ir vis tik ji nenuėjo į Alo laidotuves.

Tą dieną ji sirgo, staiga prisiminė Luisas. Pasigavo gripą ar kažką panašaus. Atrodė rimtai sunegalavusi. Bet kitą dieną vėl buvo sveika.

Po laidotuvių vėl buvo sveika, pasitaisė Luisas. Jis prisiminė tąsyk net pagalvojęs, ar tik žmonos ligos priežastis nebuvo psichosomatinė.

— Taip, siaubinga, — atsakė Reičelė. — Baisesnė, negu tu gali įsivaizduoti, Luisai. Mes matėme, kaip ji kasdien nyksta, ir niekas negalėjo jai padėti. Zeldą nuolatos kamavo skausmai. Jos kūnas persikreipė... susitraukė... pečiai vis labiau kumpo, o veidas raukšlėjosi, kol tapo panašus į kaukę. Jos rankos priminė paukščio nagus. Man kartais tekdavo maitinti Zeldą. Man buvo bjauru, bet aš maitindavau, nedrįsdama skųstis. Kai skausmas tapo nepakenčiamas, gydytojai išrašė Zeldai vaistų — iš pradžių nestiprių, o paskui tokių, nuo kurių ji būtų likusi kvaišelė, jei būtų išgyvenusi. Bet, aišku, visi žinojo, kad Zelda neišgyvens. Tikriausiai todėl dabar niekas namuose ir nekalba apie mano seserį. Nes mes norėjome, kad ji mirtų, Luisai, mes troškome, kad ji mirtų. Ir ne todėl, kad ji daugiau nebesikankintų, o todėl, kad mes daugiau nebesikankintume. Nes ji atrodė kaip pabaisa ir elgėsi kaip pabaisa... O Viešpatie, aš suprantu, kad tai skamba bjauriai...