Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Reikėtų, — sutiko Džadas. — Jeigu tu būtum matęs Normą, Luisai, kai jai buvo šešiolika, išeinančią iš bažnyčios su prasegiotu švarkeliu... tau būtų akys iššokusios ant kaktos. Ji galėjo priversti velnią tapti blaivininku. Ačiū Dievui, ji niekada neprašė manęs tai padaryti.

Luisas linktelėjo ir kilstelėjo savo butelį.

— Už Normą, — tarė jis.

Džadas dzingtelėjo savo butelį į Luiso. Jis vėl verkė, bet kaitų šypsojosi.

— Už tai, kad ji ilsėtųsi ramybėje, ir už tai, kad ten, kur ji iškeliavo, nebūtų artrito.

— Amen, — atsakė Luisas, ir jie išgėrė.

***

Tai buvo vienintelis kartas, kai Luisas matė Džadą sutrikusį. Tačiau net žmonos mirtis neišmušė senio iš pusiausvyros. Tiesiog jį užvaldė prisiminimai — iš jo lūpų plūstelėjo ištisas srautas tikrų pasakojimų ir anekdotų, spalvingų, išsamių, kartais neįtikėtinų. Bet pasakodamas praeities istorijas, Džadas neužmiršo ir dabarties. Luisui beliko tik žavėtis juo. Jeigu Reičelė, papusryčiavusi greipfrutu ir dribsniais, staiga griūtų negyva, vargu ar pats Luisas sugebėtų tvardytis bent perpus taip gerai.

Džadas paskambino į Bangoro Brukingso-Smito laidotuvių biurą ir telefonu sutvarkė tiek reikalų, kiek tik buvo įmanoma; likusius jis prižadėjo sutvarkyti, atvykęs rytoj. Taip, misis Krendol reikės išbalzamuoti; suknelę jis pats išrinks; taip, ir baltinius; ne, specialių batelių, suvarstomų užpakalyje, nereikia. Dar Džadas paklausė, ar kas nors ištrinks jai galvą. Misis Krendol paskutinįsyk plovė plaukus pirmadienį vakare, tad jie buvo jau nešvarūs, kai ji mirė. Luisas, kurio dėdė vertėsi vadinamuoju „tyliuoju verslu“, iš anksto žinojo, ką laidotuvių biuro tarnautojas atsakys Džadui — paskutinis apiplovimas ir šukuosena taip pat paslaugų dalis. Džadas linktelėjo ir padėkojo tarnautojui, paskui vėl ėmė klausytis. Taip, jis neprieštarauja dėl kosmetikos, bet tik ne per daug. „Ji mirusi, ir visi tai žino, — pareiškė senis, užsirūkydamas cigaretę. — Nėra reikalo ją išdažyti kaip lėlę“. Jis ramiai, bet įsakmiai nurodė, kad karstas per laidotuves turi būti uždarytas, bet atsisveikinimo dieną atviras. Laidos Maunt Houpo kapinėse, kur Krendolai dar 1951 metais nusipirko sklypus. Džadas buvo atsinešęs dokumentus ir iškart pasakė laidotuvių biuro tarnautojui sklypo numerį, — H-101, — kad būtų galima pradėti pasiruošimą. Jam pačiam liko H-102, vėliau pasakė Džadas Luisui.

Padėjęs ragelį, jis atsisuko į Luisą ir tarė:

— Kiek man žinoma, pačios gražiausios kapinės pasaulyje yra Bangore. Jei nori, pasiimk sau dar alaus, Luisai. Visa tai ilgokai užtruks.

Luisas norėjo atsisakyti — jau ir taip jautėsi truputį apgirtęs. Tačiau staiga jam prieš akis iškilo absurdiškas vaizdas: Džadas, per mišką tempiantis ant neštuvų Normos lavoną. Į mikmakų laidojimo žemę už Naminių Gyvulėlių Kapynių.

Luisas pasijuto kaip antausį gavęs. Jis be žodžių atsistojo ir pasiėmė iš šaldytuvo dar vieną butelį alaus. Senis linktelėjo jam ir ėmė rinkti telefono numerį. Iki trečios valandos popiet, kai Luisas nuėjo namo užvalgyti sriubos ir sumuštinių, Džadas beveik baigė organizuoti savo žmonos paskutinę kelionę. Jis viską darė papunkčiui — kaip žmogus, rengiantis didelį pokylį. Paskambino į Šiaurės Ladlou metodistų bažnyčią, kur turėjo įvykti laidomvių ceremonija, paskui Maunt Houpo kapinių administracijai. Brukingso-Smito laidojimo biuro tarnautojas būtų pats paskambinęs į abi šias vietas, bet Džadas iš mandagumo padarė tai pirmas. Mažai kas prisimena tokias subtilybes, mirus artimam žmogui, o jei ir prisimena, retai kam užtenka dvasios jėgų tai padaryti. Todėl Luisas ėmė dar labiau žavėtis Džadu. Vėliau, pervertęs seną nusitrynusią užrašų knygutę, Džadas paskambino keliems dar gyviems Normos ir savo giminaičiams. O tarp skambučių gurkšnojo alų ir pasakojo prisiminimus.

Luisas jautė, kad vis labiau žavisi juo... ir myli?

Taip, patvirtino Luiso’širdis. Ir myli.

***

Tą vakarą Elė jau apsivilkusi pižamą atėjo pas Luisą, kad tėvelis pabučiuotų ją prieš miegą, ir paklausė jo, ar misis Krendol pateks į Dangų. Paklausė beveik pašnibždomis, lyg suprasdama, kad niekas neturi jų girdėti. Tuo metu Reičelė virtuvėje kepė vištienos paštetą, kurį ketino rytoj nunešti Džadui.

Anapus kelio Krendolų name degė visos šviesos. Džado kieme ir per šimtą pėdų abiem kryptim palei kelią buvo pristatyta mašinų. Oficialus lankymas prasidės rytoj laidojimo biure, bet žmonės jau šįvakar atvažiavo paguosti Džado, padėti jam prisiminti ir pažymėti Normos pasitraukimą iš gyvenimo — arba, kaip sakė pats Džadas, „kelionę toliau“. Tarp abiejų namų siautėjo žvarbus vasario vėjas. Kelią dengė juodo ledo lopai. Meine prasidėjo šalčiausioji žiemos dalis.

— Kad aš nežinau, dukrele, — atsakė Luisas, sodindamasis mergaitę ant kelių. Per televiziją rodė kovinį filmą. Kažkoks žmogus apsisuko ir nuvirto, tačiau nei Elė, nei Luisas to nepastebėjo. Luisas suvokė, kad Elė — deja — kur kas daugiau žino apie Ronaldą Makdonaldą, Žmogų-Vorą ir Biurgerį Kingą negu apie Mozę, Jėzų ir apaštalą Paulių. Jos mama buvo nepraktikuojanti judaistė, tėvas — buvęs metodistas, ir mergaitės supratimas apie spiritus mundi buvo pats blankiausias — ne legendos, ne sapnai, bet sapnai apie sapnus. Jau vėlu tai aiškinti, pamanė Luisas. Jai dar tik penkeri, bet jau vėlu. Viešpatie, kaip greitai pasidaro vėlu.

Tačiau Elė žiūrėjo į jį, ir Luisas privalėjo kažką pasakyti.

— Žmonės įvairiai galvoja apie tai, kas ištinka mus po mirties, — pradėjo jis.

— Vieni mano, kad mes patenkame į Dangų arba į Pragarą. Kiti tiki, kad mes vėl atgimstame...

— Žinau, karnacija. Taip atsitiko Odri Rouz tame filme, kurį rodė per televizorių.

— Bet juk tu jo nematei! — Luisas pagalvojo, kad Reičelė taip pat gautų insultą sužinojusi, jog Elė žiūrėjo „Odri Rouz“.

— Man Merė pasakojo mokykloje, — atsakė Elė.

Merė — anot Elės, geriausia jos draugė — buvę liesa, purvina mergaitė, į kurią bežiūrint visuomet atrodydavo, kad ji tuoj susirgs kerplige ar skorbutu. Ir Luisas, ir Reičelė nuoširdžiai palaikė abiejų mergaičių draugystę. Bet kartą Reičelė prisipažino vyrui, kad Merei išėjus, jai visada norisi paieškoti Elės galvoje utėlių. Luisas tąsyk nusijuokė ir pritarė žmonai.

— Merei mama leidžia žiūrėti visus filmus. — Dukters balse nuskambėjo priekaištas, bet Luisas apsimetė jo nepastebėjęs.

— Na, iš tikrųjų tai vadinasi reinkarnacija, bet esmę, manau, tu supratai. Katalikai tiki Rojumi ir Pragaru, ir dar vadinamąja Skaistykla. O indusai ir budistai tiki nirvana...

Ant svetainės sienos iškilo šešėlis. Reičelė. Klausosi.

Luisas ėmė kalbėti lėčiau.

— Yra dar daug visokiausių nuomonių, dukrele. Bet išvada viena: niekas nieko tiksliai nežino. Žmonės sako, kad žino, bet kai jie taip sako, tai reiškia, kad jie tuo tiki. Ar žinai, kas yra tikėjimas?

— Na...

— Štai mes sėdime mano krėsle, — tarė Luisas. — Ar manai, kad jis bus čia ir rytoj?

— Žinoma.

— Vadinasi, tu tiki, kad jis bus čia. Aš, beje, taip pat. Tikėjimas — tai manymas, kad kažkas yra arba bus. Aišku?

— Aišku, — linktelėjusi patvirtino Elė.

— Bet mes tiksliai nežinome, kad krėslas rytoj bus čia. Juk koks nors trenktas krėslų vagis gali įsilaužti į namus ir jį išnešti, ar ne?

Elė sukikeno. Luisas nusišypsojo.

— Tačiau mes tikime, kad taip neatsitiks. Tikėjimas — didis dalykas, ir giliai religingi žmonės norėtų, kad mes tikėjimą laikytume žinojimu. Bet aš asmeniškai taip nemanau. Pernelyg jau daug nuomonių tuo klausimu. Mes tiksliai žinome tik štai ką: kai žmogus miršta, atsitinka vienas iš dviejų — arba žmogaus siela kažkokiu būdu išlieka po kūno mirties, arba ne. Jeigu išlieka, tai toliau su ja gali atsitikti bet kas. Jeigu ne, tada žmogui tiesiog galas. Pabaiga.