Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Jo paties šeimynykščiai išsigydė savo bronchitus maždaug iki gruodžio 16-osios, kai Elei prasidėjo mokyklinės atostogos ir visi keturi laimingai atšventė senamadiškas kaimiškas Kalėdas. Namas Šiaurės Ladlou, toks svetimas rugpjūčio mėnesį, kai Kridai tik atsikraustė (svetimas ir net priešiškas: juk Elė tada prasimušė kelį, o Geidžui įgėlė bitė), dar niekada neatrodė jiems toks savas.

Kai Kūčių vakarą vaikai sumigo, Luisas ir Reičelė tyliai kaip vagys užsliūkino į palėpę ir nusileido iš ten, nešini glėbiais spalvingų dėžučių — ten buvo lenktyninių automobiliukų rinkinys Geidžui, kuris neseniai pradėjo domėtis žaislinėmis mašinėlėmis, Barbė ir Kenas Elei, dviratis, drabužėliai lėlėms, žaislinė viryklė su lempute viduje ir dar daug kitokių dovanų.

Jiedu įsitaisė vienas šalia kito eglės lempučių šviesoje ir ėmė dėlioti dovanas po egle. Reičelė vilkėjo lengvą šilkinę pižamą, Luisas chalatą. Jis neprisiminė malonesnio vakaro. Židinyje ruseno ugnis, ir retsykiais vienas kuris iš jų pakildavo įmesti dar beržinių pliauskų.

Vinstonas Čerčilis ėmė glaustytis apie Luisą, ir jis beveik automatiškai su pasibjaurėjimu nustūmė katiną šalin — tas kvapas. Vėliau Luisas pastebėjo, kad Reičelė taip pat atstūmė Čerčą, įsitaisiusį prie jos kojų, ir dar nekantriai pridūrė: „Škac!“ Luisas matė, kaip žmona delnu pasitrynė šilku aptemptą šlaunį — taip daro žmonės, kai netyčia prisiliečia prie ko nors atgrasaus ar nemalonaus. Tikriausiai ir Reičelė taip pasielgė visai nesąmoningai.

Čerčas užsilipo ant židinio atbrailos ir staiga nudribo nuo jos tiesiai priešais pakurą. Dabar katinas nebeturėjo nė lašo gracijos. Jis prarado visą savo grakštumą tą naktį, apie kurią Luisas neleisdavo sau galvoti. Bet Čerčas prarado ne tik grakštumą. Luisas iš pat pradžių tai pastebėjo, bet tik po mėnesio galutinai suvokė. Čerčas niekada daugiau nebemurkdavo. O juk anksčiau jis burgzdavo kaip motoras, ypač miegodamas. Pasitaikydavo naktų, kai Luisui tekdavo atsikelti ir uždaryti Elės kambario duris, kad galėtų užmigti.

Dabar katinas miegojo kaip akmuo. Kaip negyvas.

Ne, staiga prisiminė Luisas, buvo viena išimtis. Tą naktį, kai Luisas miegojo ant sofos ir pabudęs išvydo, kad Čerčas guli jam ant krūtinės lyg dvokianti mazgotė... Tą naktį Čerčas murkė. Bent jau skleidė kažkokį garsą.

Bet, kaip ir žinojo Džadas Krendolas, — o gal tik spėjo, — Čerčas nebuvo visai sugedęs. Luisas rado rūsy už krosnies išdužusį langą ir iškvietė meistrą jį įstiklinti, tuo sutaupydamas ne vieną dolerį šilumai. Taigi Luisas turėjo būti netgi dėkingas Čerčui už tai, kad tas atkreipė jo dėmesį į skylę lange, kurios šiaip jau niekas nebūtų pastebėjęs dar kelias savaites, o gal net mėnesius.

Elė daugiau nebenorėjo miegoti su Čerču, tas tiesa. Kartais, žiūrėdama televizorių, ji leisdavo katinui įsitaisyti jai ant kelių. Bet labai dažnai, galvojo Luisas, ieškodamas maišelyje plastikinių veržlių Elės dviračiui sutvirtinti, mergaitė jau po kelių minučių numesdavo Čerčą žemėn sakydama: „Eik šalin, Čerčai, tu smirdi“. Elė šėrė katiną reguliariai ir meiliai. Ir net Geidžas nesibodėdavo retsykiais timptelėti jį už uodegos... Ne iš piktumo, tik iš draugiškumo, tuo Luisas neabejojo; jis būdavo panašus į mažytį vienuolį, tampantį gauruotą varpo virvę. Tada Čerčas paprastai palįsdavo po radiatoriais, kur Geidžas negalėdavo jo pasiekti.

Jeigu jis būtų šuo, mes pastebėtume daugiau skirtumų, galvojo Luisas. Bet katinai visada būna tokie velniškai nepriklausomi. Nepriklausomi ir nesuprantami. Netgi bauginantys. Luiso nestebino, kad Senovės Egipto faraonai ir karalienės norėdavo, jog jų kates mumifikuotų ir taip pat sukištų į piramides, kad tos lydėtų savo šeimininkų sielas aname pasaulyje. Katės — keisti gyvūnai.

— Tu jau surinkai dviratį, viršininke?

Luisas iškėlė baigtą dviratį.

— Štai!

Reičelė parodė į maišelį, kuriame liko dar trys ar keturios veržlės.

— O kas čia?

— Atsarginės, — paaiškino Luisas, kaltai šypsodamasis.

— Tikėkimės, kad atsarginės. Žiūrėk, kad Elė nenusisuktų sau sprando.

— Tai bus vėliau, — piktdžiugiškai atsakė Luisas. — Kai jai sueis dvylika, ir ji užsigeis pasirodyti ant naujos riedlentės.

— Liaukis, daktare! Pasigailėk! — sudejavo Reičelė.

Luisas atsiklaupė, įsirėmė rankas į nugarą ir pasuko liemenį. Nugarkaulis trakštelėjo.

— Tai jau visi žaislai.

— Ir visi surinkti. Prisimeni, kas buvo pernai? — Reičelė nusijuokė, Luisas šyptelėjo. Pernai paaiškėjo, kad viską, ką jiedu nupirko, dar reikia surinkti. Jie plušo beveik iki keturių ryto, Kalėdų ryto, kol pagaliau baigė — pavargę ir suirzę. O Elė dar iki pietų nusprendė, kad dėžutės gražesnės už žaislus.

— FUI! — pasibaisėjo Luisas, mėgdžiodamas dukterį.

— Gerai, eime miegoti, — paragino Reičelė, — ir aš tau įteiksiu savo dovaną.

— Moterie, — tarė Luisas, išsitiesdamas visu ūgiu, — tai man ir taip priklauso.

— Norėtum , — atšovė Reičelė ir nusijuokė, užsidengdama delnais veidą. Tą akimirką ji buvo labai panaši į Elę... ir į Geidžą.

— Lukterėk, — paprašė Luisas. — Aš turiu dar kai ką padaryti.

Jis nuskubėjo į prieškambarį ir atsinešė iš ten vieną savo batą. Tada atitraukė židinio skydą nuo blėstančios ugnies.

— Luisai, ką tu...

— Pamatysi.

Kairėje pakuros pusėje ugnis buvo jau visai užgesusi, ir ten liko krūva purių pilkų pelenų. Luisas įspaudė batą į pelenus, palikdamas gilų pėdsaką. Tada tarsi didelį guminį antspaudą prispaudė batą prie židinio sienos.

— Na štai, — tarė jis, kai grįžo nunešęs batą atgal į prieškambarį. — Kaip tau patinka?

Reičelė nusijuokė.

— Luisai, Elė tiesiog pakvaiš iš džiaugsmo!

Per pastarąsias dvi savaites Elė mokykloje prisiklausė nerimą keliančių gandų, kad iš tiesų dovanas atneša ne Santa Klausas, o tėvai. Jos būgštavimus dar labiau sustiprino nepaprastai liesas Santa, kurį Elė prieš porą dienų pastebėjo Bangoro universalinės parduotuvės ledainėje. Jis sėdėjo ant taburetės prie baro, atsmaukęs barzdą į šoną, kad netrukdytų valgyti sumuštinį. Elė nejuokais sunerimo (veikiau dėl sumuštinio negu dėl dirbtinės barzdos). Reičelė bandė ją įtikinti, kad universalinės parduotuvės ir Gelbėjimo Armijos Santos tėra padėjėjai, pasiųsti tikrojo Santa Klauso, kuris pas save Šiaurėje iki kaklo užsiėmęs dovanų parinkimu ir paskutinę akimirką gautų vaikų laiškų skaitymu, todėl neturi laiko trankytis po visą pasaulį ir dalyvauti įvairiose šventėse. Bet tai nelabai padėjo.

Luisas rūpestingai grąžino skydą į vietą. Dabar ant jų židinio buvo du aiškūs bato pėdsakai — vienas pelenuose, kitas — ant sienos. Abiejų nosys nukreiptos link eglutės, tarsi Santa Klausas įlindo į namus pro kaminą ir išlipo svetainėje palikti Kridams skirtų kalėdinių dovanų. Atlikta nepriekaištingai, jei tik nepastebėsi, kad abu pėdsakai palikti kairės kojos. Bet Luisas abejojo, ar Elė pasirodys tokia analitiška.

— Luisai Kridai, aš tave myliu, — pareiškė Reičelė ir pabučiavo vyrą.

— Tu ištekėjai už nugalėtojo, pupyte, — atsakė Luisas, nuoširdžiai šypsodamasis. — Laikykis manęs, ir aš padarysiu tave žvaigžde.

Jie pasuko link laiptų. Luisas parodė jai kortų staliuką, Elės pastatytą priešais televizorių. Ant jo buvo pakelis avižinių sausainių ir du „Ring Dingai“. Ir dar skardinė alaus. „ČIA TAU, SANTA“ — skelbė didelėmis spausdintomis raidėmis pakeverzotas raštelis.