Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Riktelėjęs iš išgąsčio ir pasišlykštėjimo, Luisas ištiesė priešais save abi rankas — instinktyvus gynybos gestas. Čerčas nušoko nuo lovos, plumptelėjo ant šono, atsistojo ir nerangiai nupėdino šalin.

Viešpatie! Viešpatie! Tas padaras tupėjo ant manęs! O Dieve, jis tupėjo ant manęs!

Luisas nebūtų labiau pasišlykštėjęs, jei būtų nubudęs su voru burnoje. Akimirką jis manė, kad tuoj apsivems.

— Luisai!

Luisas nusimetė antklodes ir puolė prie laiptų. Iš miegamojo sklido neryški šviesa. Laiptų viršuje stovėjo Reičelė su naktiniais marškiniais.

— Luisai, Geidžas vėl vemia... ir springsta... aš bijau.

— Einu, — atsakė Luisas ir ėmė lipti laiptais pas ją. Tas padaras vis tik pateko vidun, galvojo jis lipdamas. Kažkokiu būdu pateko. Tikriausiai pro rūsį. Galbūt rūsy išdužo langas. Tiesą sakant, ten tikrai turėtų būti išdužęs langas. Rytoj grįžęs iš darbo patikrinsiu. Ne, prieš išvažiuodamas į darbą. Aš...

Geidžas liovėsi verkęs ir pradėjo springdamas žiaukčioti.

— Luisai! — suklykė Reičelė.

Luisas puolė į miegamąjį. Geidžas gulėjo ant šono. Vėmalai bėgo iš jo burnos ant seno rankšluosčio, Reičelės patiesto šalia. Vaikas vėmė, taip, bet nepakankamai. Didžioji vėmalų dalis liko gerklėje. Geidžas springo bei duso.

Luisas čiupo sūnų už pažastų, lyg pro miglą suvokdamas, kokios karštos mažylio pažastys po pižama, ir užsimetė jį sau ant peties. Tada staigiai atsilošė, truktelėdamas Geidžą paskui save. Mažylio kaklas išsirietė. Jis veikiau sulojo, negu žiauktelėjo, ir iš jo burnos išlėkė stebėtinas kiekis beveik kietos vėmalų masės, ištykšdamas ant grindų bei spintos. Vaikas vėl ėmė rėkti — garsiai, skardžiai. Tas riksmas nuskambėjo Luisui kaip muzika. Taip rėkiama, kai į plaučius patenka neribotas kiekis deguonies.

Reičelei pakirto kojas, ir ji sukniubo ant lovos, rankomis parėmusi galvą. Ji visa drebėjo.

— Geidžas vos nenumirė, juk taip, Luisai? Jis vos neužd-d-d... o Dieve...

Luisas ėmė vaikštinėti po kambarį su sūnumi ant rankų. Geidžo riksmas pamažu virto verkšlenimu, jis vėl užsnūdo.

— Penkiasdešimt šansų prieš vieną, kad vaikas būtų pats išsivėmęs, Reičele. Aš tik padėjau jam.

— Bet jis buvo taip arti mirties. — Reičelė pakėlė į vyrą paklaikusias ir nepatiklias akis. — Luisai, jis buvo taip arti mirties.

Luisas staiga prisiminė, kaip Reičelė šaukė ant jo saulėtoje virtuvėje: Jis nemirs, niekas iš mūsų nemirs...

— Brangioji, — tarė Luisas, — visi mes esame arti mirties. Nuolat.

***

Naują vėmimo priepuolį tikriausiai sukėlė pienas. Pasak Reičelės, Geidžas pabudo apie vidurnaktį, praėjus maždaug valandai po to, kai Luisas nuėjo gulti. Mažylis „verkė iš alkio“, ir Reičelė davė jam buteliuką su pienu. Ji užsnūdo, vaikui dar nebaigus gerti. O po valandos Geidžas ėmė springti.

Daugiau jokio pieno, įsakė Luisas, ir Reičelė nuolankiai pakluso. Jokio pieno.

Luisas vėl nulipo į apačią maždaug po dviejų ir penkiolika minučių ieškojo katino. Beieškodamas, kaip ir tikėjosi, aptiko duris, pro kurias buvo galima patekti iš virtuvės į rūsį. Jis prisiminė, kad jo mama sykį pasakojo apie katiną, kuris įsigudrino letena atšauti senoviškus skląsčius, kaip tik tokius, koks buvo Kridų rūsio duryse. Katinas paprasčiausiai pasilypėdavo aukščiau ir tol duodavo letena per skląstį, kol durys atsidarydavo. Gudri išmonė, bet Luisas neketino leisti Čerčui taip daryti. Juk jų rūsio duryse buvo dar ir užraktas. Aptikęs Čerčą snaudžiantį po virykle, Luisas be jokių ceremonijų išmetė jį į lauką. O grįždamas į vonią, vėl uždarė rūsio duris.

Ir šįsyk užrakino jas.

29

Iš ryto Geidžo temperatūra buvo beveik normali. Skruostai buvo įkritę, bet akys žvaliai žibėjo. Atrodė, kad tik per vieną savaitę beprasmis mažylio čiauškėjimas virto žodžių srautu. Jis galėjo pakartoti beveik viską, ką jam pasakydavai. Elė norėjo, kad Geidžas pasakytų „šūdas“.

— Sakyk „šūdas“, Geidžai, — paliepė Elė, valgydama pusryčiams avižinius dribsnius.

— Šūdas-Geidžai, — noriai atsiliepė Geidžas, palinkęs virš savojo dubenėlio su dribsniais. Luisas leido jam duoti dribsnių su sąlyga, kad Reičelė juos tik truputį pasaldins. Ir dabar Geidžas, kaip paprastai, veikiau prausė jais veidą, negu valgė.

Elė sukikeno.

— Sakyk „bezda“, Geidžai, — vėl paliepė ji.

— Bezda-Geidžai, — pakartojo mažylis, šypsodamasis visu dribsniais išterliotu veidu. — Bezda-šūdas.

Elė ir Luisas nusikvatojo. Buvo neįmanoma susilaikyti.

Tačiau Reičelė neatrodė susižavėjusi.

— Manau, vienam rytui jau pakaks nešvankių kalbų, — pareiškė ji, paduodama Luisui kiaušinienę.

— Bezda-šūdas-šūdas-bezda, — linksmai uždainavo Geidžas. Elė prunkštelėjo ir užsidengė delnais veidą. Reičelės lūpos nežymiai kryptelėjo, ir nuo to, Luiso manymu, nepaisant bemiegės nakties, ji ėmė atrodyti kur kas geriau. Jai palengvėjo, suprato Luisas. Geidžas jaučiasi daug geriau, ir ji jau namie.

— Nesakyk taip, Geidžai, — sudraudė Reičelė.

— Glazu, — pratarė Geidžas tarsi keisdamas temą ir išvėmė visą suvalgytą maistą į savo dubenėlį.

— Fui! — klyktelėjo Elė ir nulėkė nuo stalo.

Ir tada Luisas pratrūko kvatoti. Jis nebegalėjo susilaikyti. Jis juokėsi iki ašarų, ašarojo ir vėl juokėsi. Reičelė ir mažylis spoksojo į Luisą kaip į beprotį.

Ne, galėjo atsakyt jiems Luisas. Aš buvau beprotis, bet dabar jaučiuosi puikiai. Tikrai puikiai.

Luisas tiksliai nežinojo, ar jau galas visoms nelaimėms, ar dar ne. Bet jam atrodė, kad jau galas. Ir šito užteko.

Kurį laiką iš tiesų taip ir buvo.

30

Geidžas sirgo visą savaitę, paskui ėmė sveikti. Dar po savaitės jį vėl paguldė į patalą bronchitas. Elė taip pat pasigavo kosulį, o paskui ir Reičelė. Likusį laiką iki Kalėdų visi trys slankiojo po namus, sausai kosčiodami kaip nukaršę ir paliegę medžiokliniai šunys. Luisas laimingai išvengė bronchito, ir Reičelė, atrodė, kaltino jį už tai.

Paskutinė semestro savaitė universitete Luisui, Sarendrai, Stivui ir Čarlton buvo pragariška. Gripo epidemija neprasidėjo, — bent jau kol kas, — tačiau susirgimų bronchitu buvo gausu. Be to, pasitaikė keli plaučių uždegimo ir pneumonijos atvejai. O likus dviem dienoms iki kalėdinių atostogų, sunerimę bičiuliai atgabeno į ligoninę šešis dejuojančius girtus studentėlius. Iš pradžių ligoninėje net kilo sąmyšis, primenantis nelaimingą atsitikimą su Viktoru Paskou. Visi šeši kvailiai sulipo ant ilgų rogių, tobogano (šeštasis, kiek suprato Luisas, sėdėjo ant paskutiniojo pečių), ir nučiuožė nuo kalvos virš katilinės. Smagumėlis! Tačiau įsivažiavusios rogės iškrypo iš kurso ir trenkėsi į vieną iš Pilietinio karo laikų patrankų. Pasekmės buvo tokios: dvi lūžusios rankos, vienas lūžęs riešas, iš viso septyni lūžę šonkauliai, vienas galvos sutrenkimas ir begalė mėlynių. Tik draugui ant pečių važiavęs vaikinas liko sveikutėlis. Kai toboganas atsitrenkė į patranką, tas laimingasis perskrido per ją ir nusileido ant galvos į sniego pusnį. Tvarstyti jų žaizdas anaiptol nebuvo linksma, ir Luisas plūdo nevykėlius visą laiką, kol siuvo, bintavo ir žiūrinėjo vyzdžius. Bet vėliau, pasakodamas apie įvykį Reičelei, jis juokėsi iki ašarų. Reičelė su nuostaba žiūrėjo į vyrą nesuprasdama, ko čia juoktis. Luisas negalėjo paaiškinti jai, kad tai buvo tik kvaila avarija; žmonės, tiesa, nukentėjo, bet visi liko gyvi. Tad jo juoką buvo galima suprasti ne tik kaip palengvėjimo, bet ir kaip triumfo išraišką — šiądien tu laimėjai, Luisai.