Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Opa! — šūktelėjo Luisas.

— Tu visai trenktas, tėveli, — geraširdiškai pareiškė Elė.

— Teisingai, — perdėtai linksmai pritarė dukteriai Luisas. Jis juto, kad dar kiek, ir pats su žodžiais „glazu, glazu“ išvems lauk visą skrandžio turinį. „Tėvelis trenktas.“ Kiek prisiminė Luisas, prieš paslaptingąjį prisikėlimą Čerčas papjovė tik vieną žiurkę. Čerčas kartais įvydavo pelę į kampą ir imdavo žaisti su ja savo katiniškus žaidimus, kurie paprastai baigdavosi aukos žūtimi; tačiau Luisas, Reičelė ir Elė visada spėdavo laiku įsikišti. O kastruoti katinai retai kada teikiasi žvilgtelėti į pelės pusę, bent jau tol, kol yra gerai šeriami.

— Ką tu ketini daryti — svajoti ar padėti man įnešti vaiką? — paklausė Reičelė. — Sugrįžkite iš Mongo planetos, daktare Kridai, jūs reikalingas Žemės žmonėms. — Ji buvo išvargusi ir suirzusi.

— Atleisk, brangioji, — atsiprašė Luisas ir apėjęs mašiną paėmė Geidžą, kuris dabar degte degė.

Tad tą vakarą Kridai tik trise valgė garsųjį Luiso paprikos troškinį, „Pietietiškąjį čili“. Geidžas apatiškai sėdėjo ant sofos, gėrė iš buteliuko drungną vištienos sultinį ir žiūrėjo per televizorių animacinius filmukus.

Po vakarienės Elė priėjo prie garažo durų ir pašaukė Čerčą. Luisas, kuris plovė indus, kol Reičelė antrame aukšte kraustė lagaminus, vylėsi, kad katinas neateis. Bet jis atėjo. Čerčas atsliūkino savo nauja atsargia eisena, atsliūkino tuoj pat, tarsi jis — tarsi tai — būtų tykojęs už durų. Tykojęs — tai buvo pirmas žodis, šovęs Luisui į galvą.

— Čerčai! — sušuko Elė. — Sveikas, Čerčai! — Mergaitė paėmė katiną ant rankų ir priglaudė prie savęs. Luisas sekė ją akies krašteliu. Jo rankos taip ir sustingo vandeny, akimirkai paliovusios ieškoti kriauklės dugne užsilikusių stalo įrankių. Jis pastebėjo, kaip laimės išraišką dukters veide pamažu pakeitė susirūpinimas. Katinas ramiai kiūtojo mergaitės glėbyje, įsmeigęs į ją akis, suglaudęs ausis.

Po ilgos pauzės — Luisui ji atrodė labai ilga — Elė nuleido Čerčą žemėn. Katinas nutipeno į svetainę, nė negrįžtelėjęs atgal. Tu, mažų pelyčių skerdike, pagalvojo Luisas. Viešpatie, ką gi mes padarėme tą naktį?

Jis sąžiningai bandė prisiminti, bet anos nakties įvykiai jau dabar atrodė tokie seni, nutolę ir išblukę, kaip ir kruvina Viktoro Paskou mirtis ant ligoninės priimamojo grindų. Luisas prisiminė tik vėjo nešamus debesis danguje ir baltą sniego žėrėjimą pievoje anapus namo, už kurios prasidėjo miškai. Ir daugiau nieko.

— Tėveli! — pašaukė Elė prislėgtu balsu.

— Ką, pupa?

— Čerčas kažkaip keistai smirda.

— Nejaugi? — kaip įstengdamas natūraliau paklausė Luisas.

— Taip! — nepatenkinta patvirtino Elė. — Taip, smirda! Anksčiau Čerčas niekada taip nesmirdėdavo! Jis dvokia kaip... kaip kakas!

— Gal jis išsitepliojo kuo nors lauke, dukrele, — atsakė Luisas. — Tačiau tas nemalonus kvapas tikrai išnyks.

— Tikėkimės! — pareiškė Elė komiška garbios našlės maniera ir nuėjo sau.

Luisas išgriebė paskutinę šakutę, išplovė ją ir ištraukė kamštį. Jis stovėjo prie kriauklės ir žiūrėjo pro langą į naktį, kol muilinas vanduo garsiai gurgėdamas nutekėjo vamzdžiu.

Kai vandens gurgėjimas nutilo, Luisas išgirdo lauke šaižiai švilpiant vėją, atpučiantį iš šiaurės žiemą. Ir jis suvokė, kad bijo, paprasčiausiai kvailai bijo — taip būna, kai debesys staiga uždengia saulę ir tu išgirsti iš kažkur sklindantį nesuprantamą tiksėjimą.

***

— Šimtas trys? — paklausė Reičelė. — O Viešpatie, Luisai, tikrai?

— Tai virusas, — pareiškė Luisas. Jis stengėsi nesikarščiuoti, nekreipti dėmesio į beveik kaltinantį žmonos toną. Ji pavargo. Ši diena Reičelei buvo labai sunki. Šiandien ji su vaikais perskrido pusę šalies. Ir štai jau vienuolika, o diena vis dar nesibaigia. Elė kietai miegojo savo kambaryje. Geidžas gulėjo tėvų lovoje, ir jo būsenai labiausiai tiko apibūdinimas „pusiau be sąmonės“. Luisas prieš valandą sugirdė mažyliui „Likviprino“. — Iki ryto aspirinas numuš jam karštį, brangioji.

— Tu nemanai duoti jam ampicilino ar ko nors panašaus?

Luisas kantriai paaiškino:

— Duočiau, jei tai būtų gripas ar streptokokai. Bet jis pasigavo kažkokį kitokį virusą, kurio šitie vaistai neveikia. Vaikas tik pradės dažniau šlapintis ir neteks daug vandens.

— Ar tu įsitikinęs, kad tai virusas?

— Ką gi, jei nori išsikviesti kitą gydytoją, aš neprieštarauju, — atšovė Luisas.

— Nešauk ant manęs! — riktelėjo Reičelė.

— Aš nešaukiu! — pakėlė balsą Luisas.

— Šauki! — pradėjo Reičelė. — Tu š-š-šauki... — Jos lūpos ėmė virpėti, ir ji užsidengė veidą rankomis. Luisas pastebėjo po žmonos akimis didelius tamsius maišelius ir labai susigėdo dėl savo elgesio.

— Atleisk, — ištarė jis ir atsisėdo šalia žmonos. — Viešpatie, aš pats nesuprantu, kas man užėjo. Aš kaltas, Reičele.

— Niekada nesiskųsk ir niekada nesiteisink, — vangiai šyptelėjusi atsakė Reičelė. — Ar ne tu kadaise mane šito mokei? Kelionė buvo šuniška, ir aš taip bijojau, kad tu pakelsi vėją, kai žvilgtelėsi į Geidžo spintą. Tikriausiai reikia pasakyti tau dabar, kol tu dar jautiesi kaltas.

— Kodėl turėčiau pakelti vėją?

Reičelė vėl vangiai šyptelėjo.

— Mano tėvai nupirko Geidžui dešimt naujų kostiumėlių. Vieną iš jų jis šiandien vilkėjo.

— Aš pastebėjau, kad jis apvilktas kažkuo nauju, — trumpai atsakė Luisas.

— Aš pastebėjau, kad tu pastebėjai. — Reičelė nutaisė juokingą grimasą, priversdama Luisą nusijuokti, nors jam visai nebuvo linksma. — Ir šešias naujas sukneles Elei.

— Šešias sukneles! — pasipiktino Luisas, vos tvardydamasis, kad nepradėtų šaukti. Jis staiga įsiuto ir įsižeidė, sakytum, be jokios rimtos priežasties.

— Kodėl, Reičele? Kodėl tu leidai jam tai padaryti? Mums nereikia... mes patys galime nupirkti...

Luisas nutilo. Įniršis užspaudė jam gerklę. Jis staiga išvydo save, nešantį per mišką negyvą Elės katiną, vis perimantį plastikinį maišą iš vienos rankos į kitą... o tuo metu Irvinas Goldmenas, bjaurus šūdinas senis iš Leik Foresto, stengėsi nupirkti jo dukters palankumą, traukiodamas iš kišenės savąją pasaulinio garso čekių knygelę ir pasaulinio garso plunksnakotį.

Luisas vos susivaldė nesušukęs: Jis nupirko Elei šešias sukneles, o aš prikėliau iš numirusių jos prakeiktą katiną, tai kuris iš mudviejų ją labiau mylime?

Tačiau nutylėjo. Jis niekada nepasakys nieko panašaus. Niekada.

Reičelė švelniai prisilietė prie Luiso kaklo.

— Luisai, — tarė ji, — jie abu pirko. Prašau, pabandyk juos suprasti. Prašau. Mano tėvai myli Elę ir Geidžą, o taip retai juos mato. Be to, jie sensta. Luisai, tu vargiai bepažintum mano tėvą. Tikrai.

— Pažinčiau, — burbtelėjo Luisas.

— Prašau, brangusis. Pabandyk suprasti. Būk geras. Juk tai, ką jie padarė, tavęs nežemina.

Luisas ilgai žiūrėjo į žmoną.

— Žemina, — galiausiai pratarė jis. — Galbūt ir neturėtų, bet žemina.

Reičelė prasižiojo atsakyti, kai staiga Elė pašaukė iš savo kambario:

— Tėte! Mama! Ateikite!

Reičelė kilstelėjo nuo lovos, bet Luisas vėl ją pasodino.

— Lik su Geidžu. Aš nueisiu.