Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Puikiai suprantu, — atsiliepė Luisas. — Kai šįryt pamačiau Čerčą, tiesiog... na, tai atrodė visai... — Luisas užsikirto. Visai natūralu — tokie žodžiai pirmiausia atėjo jam į galvą, bet jie buvo netikslūs. — Atrodė, lyg taip ir turi būti.

— Taip, — pritarė Džadas. Jis prisidegė naują cigaretę. Senio rankos vos pastebimai virpėjo. — Mama pamatė mane, atbėgusį vienais apatiniais, ir sušuko: „Pašerk savo šunį, Džadai! Tavo šuo alkanas, išvesk jį iš čia, kol jis nesutepė užuolaidų!“

— Taigi aš suieškojau šiokių tokių maisto likučių ir pašaukiau Spotą. Bet jis iš pradžių nėjo prie manęs, tarsi būtų nepažinęs savo vardo. Ir man net kilo mintis, kad tai visai ne Spotas, o kažkoks priklydęs šuo, tik panašus į Spotą...

— Taip! — šūktelėjo Luisas.

Džadas linktelėjo.

— Bet pašauktas dar porą kartų, šuva vis tik priėjo prie manęs. Tiksliau sakant, kažkaip keistai šoktelėjo prie manęs. O kai aš išviliojau Spotą į verandą, tegu mane pelkės, jeigu jis neatsitrenkė į durų staktą ir vos neparkrito. Tačiau maistą suėdė, tiesiog ryte prarijo. Per tą laiką aš atsitokėjau ir pagaliau suvokiau, kas gi atsitiko. Aš priklaupiau ant grindų ir apsikabinau Spotą. Buvau laimingas, kad jis vėl su manimi. Tada šuva lyžtelėjo man veidą...

Džadas krūptelėjo ir išgėrė savo alų iki dugno.

— Luisai, jo liežuvis buvo šaltas. Jausmas buvo toks, tarsi kas patrynė tau veidą negyva žuvimi.

Kurį laiką abu tylėjo. Paskui Luisas paklausė:

— O toliau?

— Kai Spotas baigė ėsti, aš atsinešiau iš galinio kiemo seną kubilą, kuriame mes jį maudydavome, ir gerai jį išprausiau. Spotas niekada nemėgo maudytis. Paprastai mums su tėvu tekdavo imtis jo dviese, ir viskas baigdavosi tuo, kad mūsų marškiniai ir kelnės kiaurai permirkdavo, tėvas keikdavosi, o Spotas atrodydavo lyg susigėdęs — savaip, šuniškai. Dažniausiai tuoj po maudynės jis išsivoliodavo purve ir nubėgęs nusipurtydavo tiesiai ant motinos padžiautų skalbinių. O ji plūsdavo mus abu ir grasindavo, kad atiduos kam nors tą šunį.

Bet tą dieną Spotas ramiai tupėjo kubile ir leidosi prausiamas. Jis net nekrutėjo. Man tai nepatiko. Jaučiausi taip, lyg maudyčiau mėsos gabalą. Baigęs paėmiau seną rankšluostį ir gerai nusausinau šuns kailį. Šluostydamas mačiau vietas, kur buvo įsikabinusi spygliuota viela — ten gaurai neaugo, ir šuns kūne liko tarsi kokios duobutės. Taip atrodo penkių ir daugiau metų senumo žaizdos.

Luisas linktelėjo. Savo praktikoje jis kelissyk matė tokias žaizdas, niekada pilnai neužsitraukiančias. Jų vaizdas primindavo Luisui kapų duobes ir tas dienas, kai jis dirbo pas savo dėdę Karlą — kapų duobėms užpilti taip pat niekada neužtenka žemių.

— O paskui aš pastebėjau dar vieną duobutę Spoto galvoje. Tik ten kailis ataugo — bolavo mažas šviesus apskritimas. Prie pat ausies.

— Ten, kur pataikė jūsų tėvo kulka, — suprato Luisas.

Džadas linktelėjo.

— Šūvis į galvą žmogui ar gyvuliui dar nereiškia tikros mirties, kaip kad daugelis mano, Džadai. Mažai kas iš tų, kurie ketina nusižudyti, žino, kad kulka gali atsimušti į kaukolę ir nukeliavusi puslankiu išlįsti kitoje galvos pusėje, taip ir neužkliudžiusi smegenų. Aš pats asmeniškai esu susidūręs su atveju, kai vyras, šovęs sau tiesiai virš dešiniosios ausies, numirė tik todėl, kad kulka, lanku apėjusi jo smegenis, perkirto kaklo veną kitoje galvos pusėje. Kulkos trajektorija priminė kaimo keliuką.

Džadas nusišypsojęs linktelėjo.

— Skaičiau kažką panašaus viename iš Normos laikraščių, „Star“ ar „Enkvairer“ — neprisimenu kuriame. Bet, Luisai, jeigu mano tėvas pasakė, kad Spotas nebegyvas, tai jis iš tiesų buvo nebegyvas.

— Žinoma, — sutiko Luisas. — Jeigu jūs tvirtinate, kad taip buvo, vadinasi būtent taip ir buvo.

— O ar tavo dukters katinas buvo miręs? — paklausė Džadas.

— Tada aš tuo neabejojau.

— Tu negalėjai apsirikti, Luisai. Tu juk gydytojas.

— Tai tas pats, jei sakytumėte: „Tu negalėjai apsirikti, Luisai, tu juk Dievas“. Bet aš ne Dievas. Buvo tamsu...

— O taip, žinoma, buvo tamsu, ir katino galva tabalavo ant kaklo į visas puses. O kai tu jį kėlei, jo kūnas atitrūko nuo sušalusios žemės su tokiu garsu, lyg plėštum nuo laiško lipnią juostelę. Gyviems padarams taip nebūna. Sniegas tik tada netirpsta po kūnu, kai tas kūnas negyvas.

Laikrodis kitame kambaryje išmušė pusę vienuolikos.

— Ką pasakė jūsų tėvas, kai grįžo namo ir pamatė šunį? — paklausė Luisas.

— Aš buvau kieme prie vartų, laukiau jo nuduodamas, kad ritinėju rutuliukus. Jaučiausi taip, kaip visada, kai suprasdavau blogai pasielgęs ir už tai gausiąs pylos. Tėvas įžengė pro vartus apie aštuntą vakaro. Jis buvo su darbiniais drabužiais ir aukšta kepure... ar tau kada nors teko tokias matyti?

Luisas linktelėjo ir plaštaka prisidengė žiovulį.

— Ką gi, jau vėlu, — tarė Džadas, — metas baigti.

— Ne taip jau vėlu, — paprieštaravo Luisas. — Tiesiog aš šįvakar per daug išgėriau. Pasakokite toliau, Džadai, neskubėkite. Man labai įdomu.

— Mano tėvas turėjo seną skardinę dėželę, kurioje nešiodavosi į darbą pietus, — tęsė Džadas. — Jis įžengė pro vartus, mojuodamas tuščia dėžele ir kažką švilpaudamas. Jau temo, bet jis įžiūrėjo mane prieblandoje ir kaip visada šūktelėjo: „Sveikas, Džadkinsai!“, o paskui: „Kur tavo...“

Ir štai tada iš tamsos išniro Spotas. Ne atbėgo, kaip paprastai, pasiruošęs iš džiaugsmo šokti ant tėvo, bet lėtai atbindzeno, vizgindamas uodegą. Tėvas išmetė dėželę ir ėmė trauktis atbulas. Tikriausiai jis būtų apsisukęs ir pabėgęs, jei nebūtų atsitrenkęs nugara į tvorą. Ten jis ir liko stovėti, be žodžių spoksodamas į šunį. O kai Spotas vis tik šoktelėjo ant jo, tėvas pagavo šunį už priekinių letenų ir palaikė iškėlęs — taip laikoma už rankų moteris, kai ketini su ja šokti. Jis ilgai žiūrėjo į Spotą, o paskui pasisuko į mane ir tarė: „Išmaudyk jį, Džadai. Jis dvokia žeme, kurioje tu jį palaidojai“. Ir nuėjo į namą.

— Ir ką jūs tada darėte? — paklausė Luisas.

— Dar kartą išmaudžiau Spotą. Šuo ramiai tupėjo kubile ir nesipriešino. Kai nuėjau vidun, mama jau buvo atsigulusi, nors dar nebuvo devynių. Tėvas pasakė: „Mums reikia pasikalbėti, Džadkinsai“. Aš atsisėdau priešais, ir jis pirmą kartą gyvenime prašneko su manim kaip su suaugusiu žmogumi. Nuo namo anapus kelio, kur dabar gyvenate jūs, vėjas nešė sausmedžio kvapą, o šalia mūsų pačių namo kvepėjo laukinės rožės. — Džadas Krendolas atsiduso.

— Aš visada troškau, kad tėvas taip pasikalbėtų su manimi, bet tą vakarą nė kiek tuo nesidžiaugiau. Nė truputėlio. Dabar, kai pasakoju visa tai tau, Luisai, jaučiuosi, tarsi žiūrėčiau į veidrodį, pakabintą priešais kitą veidrodį, ir matyčiau begalę savo atvaizdų, tolstančių veidrodžių koridoriumi. Kas žino, kiek sykių kartojosi manoji istorija? Istorija, kurioje niekas nesikeičia, tik vardai? Ir vėl panašus atvejis, kaip su seksu, ar ne?

— Jūsų tėvas žinojo apie tas kapines.

— Taigi. „Kas tave ten nuvedė?“ — paklausė jis, ir aš jam pasakiau. Tėvas tik linktelėjo, lyg to ir tikėjosi. Matyt, taip ir buvo. Tiesa, vėliau sužinojau, kad tuo metu Ladlou gyveno dar šeši ar aštuoni žmonės, galėję nuvesti mane į mikmakų kapines. Tačiau tėvas tikriausiai suprato, kad tik Stenis B. buvo pakankamai kvaištelėjęs, kad taip padarytų.