Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Ar nepaklausėte, kodėl tėvas pats jūsų ten nenuvedė?

— Paklausiau, — atsakė Džadas. — Paklausiau to mūsų ilgo pokalbio metu. Tėvas atsakė, kad tai bloga vieta, kad ji nieko gero neatneša nei žmonėms, netekusiems savo gyvulių, nei patiems gyvuliams. Jis paklausė, ar man patinka Spotas toks, koks jis grįžo. Ir žinai, Luisai, man buvo labai sunku jam atsakyti... Aš ne be reikalo pasakoju tau apie savo jausmus, Luisai. Nes anksčiau ar vėliau tu paklausi manęs, kodėl aš nusivedžiau tave tenai palaidoti tavo dukters katino, jei tai bloga vieta. Argi ne taip?

Luisas linktelėjo. Ką Elė pagalvos apie Čerčą, kai grįš? Jis vien dėl to suko galvą visą popietę, žaisdamas tenisą su Stivu Mastertonu.

— Galbūt aš tai padariau todėl, kad vaikai privalo žinoti, jog kartais miręs yra geriau, — kažkaip užsikirsdamas atsakė Džadas. — Tavo Elė šito nežino. Man atrodo, kad ji nežino todėl, kad šito nežino ir tavo žmona. Aišku, tu gali pasakyti, kad aš klystu, ir mes daugiau nebekalbėsime apie tai.

Luisas prasižiojo ir vėl užsičiaupė.

Džadas kalbėjo toliau, bet dabar daug lėčiau, eidamas nuo žodžio prie žodžio lyg nuo vieno tvirtos žemės kauburio prie kito Mažojo Dievo Pelkėje.

— Per savo gyvenimą aš mačiau ne vieną tokį atvejį, — pasakojo Džadas.

— Atrodo, jau minėjau, kad Lesteris Morganas palaidojo mikmakų kapinėse savo parodinį bulių, Juodąjį Angusą Hanratį? Argi ne kvailas vardas buliui? Gyvulys nugaišo nuo kažkokios opos, ir Lesteris rogėmis nutempė jį į kapines. Kaip jam tai pavyko, — turiu omeny, kaip jam pavyko perkelti bulių per išlaužą, — aš nežinau. Bet kalbama, kad toje vietoje pavyksta viskas, ką žmogus nori padaryti. Ir aš galiu tik patvirtinti tai.

— Taigi Hanratis grįžo, bet po dviejų savaičių Lesteris jį nušovė. Bulius tapo pavojingas, tikrai pavojingas. Tačiau, kiek man teko girdėti, tai buvo vienintelis gyvulys, kuriam taip atsitiko. Dauguma grįžusių gyvūnų tiesiog atrodo... truputį kvaili... truputį lėti... truputį...

— ...truputį negyvi?

— Taip, — sutiko Džadas. — Truputį negyvi. Tarsi jie pabuvojo... kažkur... ir grįžo... bet ne iki galo. Tačiau tavo duktė neturi šito žinoti, Luisai — kad jos katinas žuvo, partrenktas mašinos, ir grįžo atgal. Neįmanoma ko nors išmokyti vaiką, kol tas vaikas nesupras, kad yra kažkas, ką reikia išmokti. Išskyrus...

— Išskyrus tuos atvejus, kai įmanoma, — tarė Luisas daugiau sau negu Džadui.

— Taip, — pritarė Džadas. — Kartais įmanoma. Galbūt Elė kada nors supras, kas iš tiesų yra mirtis. Kad tai būsena, kai skausmas liaunasi ir prasideda malonūs prisiminimai. Ne gyvenimo pabaiga, bet skausmo pabaiga. Nesakyk jai šitų dalykų, ji turi pati suvokti. O jeigu Elė panaši į mane vaikystėje, ji ir toliau mylės savo katiną. Jis nesužiaurės, nepradės kandžiotis ar panašiai. Elė ir toliau jį mylės... bet padarys savo išvadas... ir lengviau atsikvėps, kai katinas pagaliau pastips.

— Tai štai kodėl jūs nusivedėte mane į mikmakų kapines, — suprato Luisas. Jis jautėsi geriau, išgirdęs tokį paaiškinimą. Aišku, Džado samprotavimai buvo gana neapibrėžti ir rėmėsi veikiau nervų galų logika, negu sveiko proto logika. Bet šioje situacijoje Luisą patenkino ir toks atsakymas. Tai reiškė, kad jis gali užmiršti keistą Džado veido išraišką, kurią manė pastebėjęs vakar naktį — tą piktdžiugišką kibirkštėlę.

Netikėtai Džadas užsidengė veidą abiem rankom. Iš pradžių Luisas pagalvojo, kad senį nudiegė staigus skausmas. Jis susirūpinęs kilstelėjo nuo kėdės. Tačiau išvydęs, kaip konvulsiškai kilnojasi Džado krūtinė, Luisas suprato, kad tas stengiasi suvaldyti ašaras.

— Todėl, bet ne todėl, — pagaliau išspaudė senis. — Aš padariau tai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios tai padarė Stenis B., dėl kurios tai padarė Lesteris Morganas. Lesteris nuvedė į mikmakų laidojimo žemę Lindą Lavesk, kai jos šunelis papuolė po mašinos ratais. Nuvedė, nors pats turėjo užmušti savo prakeiktą išsigimėlį bulių, nes tas kaip pasiutęs gainiodavo vaikus po ganyklą. Jis vis tiek taip padarė, Luisai, vis tiek taip padarė, — beveik sudejavo Džadas. — Ir kaip, velniai rautų, tai paaiškinti?!

— Ką jūs norite tuo pasakyti, Džadai? — sunerimo Luisas.

— Ir Lesteris, ir Stenis, ir aš padarėme tai dėl tos pačios priežasties. Tu vedi ten kitus, nes toji vieta nepaleidžia tavęs. Vedi kitus, nes tai slapta vieta, ir tau norisi pasidalinti paslaptimi. Ir kai randi priežastį, kuri atrodo pakankama, tada... — Džadas atitraukė rankas nuo veido ir įsmeigė į Luisą neįtikėtinai senų, neįtikėtinai kenčiančių akių žvilgsnį. — Tada tu taip ir padarai. Sugalvoji tam priežastis... iš pirmo žvilgsnio, rimtas priežastis... bet iš tiesų vedi ten kitus tik todėl, kad nori šito. Arba todėl, kad privalai. Mano tėvas nenuvedė manęs į senąsias mikmakų kapines, nes jis tik žinojo apie jas, bet niekada pats ten nesilankė. Stenis B. pabuvojo ten... ir nuvedė mane... po septyniasdešimties metų... vėl iš naujo...

Džadas papurtė galvą ir sausai atsikosėjo į delną.

— Paklausyk; — tarė jis. — Paklausyk, Luisai. Lesterio bulius, kiek man teko girdėti, buvo vienintelis gyvūnas, kuris grįžo tikrai pavojingas. Nenustebčiau išgirdęs, kad mis Lavesk šunelis po to kokį sykį įkando paštininkui — tokių dalykų kartais pasitaiko... Kartais gyvūnai grįžta piktesni... Bet Spotas visada buvo geras šuva. Jis visada dvokė purvu, nesvarbu, kiek bemaudytum, bet jis buvo geras šuva. Mano motina po to nė karto taip ir neprisilietė prie jo, tačiau vis tiek Spotas buvo geras šuva. Bet žinok, Luisai, jei tu šįvakar išneši savo katiną laukan ir užmuši, aš nesakysiu nė žodžio.

Toji vieta... ji nebepaleidžia... ir žmogus prisigalvoja pačių įtikinamiausių priežasčių... bet aš galėjau ir suklysti, Luisai. Tai viskas, ką noriu pasakyti. Lesteris galėjo suklysti. Stenis B. galėjo suklysti. Velniai rautų, aš juk taip pat ne Dievas. Tačiau mirusiųjų prikėlimas... kas gali būti panašiau į Dievo darbą norinčiam pasijusti Dievu?

Luisas vėl prasižiojo atsakyti ir vėl užsičiaupė. Jo atsakymas būtų pernelyg žiaurus ir neteisingas: Džadai, aš perėjau per tą pragarą ne tam, kad vėl užmuščiau Čerčą.

Džadas išmaukė alų iki dugno ir rūpestingai pastatė butelį šalia kitų tuščių butelių.

— Tai štai, — tarė jis, — atrodo, viską pasakiau.

— Ar galiu paklausti dar vieną klausimą?

— Gali.

— Ar kas nors buvo palaidojęs ten žmogų?

Džado ranka mėšlungiškai truktelėjo; du alaus buteliai nukrito nuo stalo, ir vienas jų sudužo.

— Viešpatie Aukščiausiasis! — pasibaisėjo senis. — Ne! Kas gi išdrįstų? Net negalvok apie tokius dalykus, Luisai!

— Aš tik pasidomėjau, — sutrikęs atsakė Luisas.

— Tokiais dalykais negalima domėtis, — atrėžė Džadas Krendolas. Tą akimirką jis pirmąsyk pasirodė Luisui labai senas ir ligotas, tarsi stovėtų viena koja grabe.

Vėliau, jau namuose, Luisas suprato ir dar kai ką.

Tą akimirką Džadas atrodė taip, lyg meluotų.

27

Luisas nesuvokė, koks jis girtas, kol nenuėjo iki savo garažo.

Lauke švietė žvaigždės ir blyškus mėnulio pjautuvas — per maža šviesos, kad kristų šešėliai, bet pakankamai, kad matytum kelią. Įėjęs į garažą, Luisas atsidūrė aklinoje tamsoje. Kažkur buvo šviesos jungiklis, bet Luisas niekaip negalėjo prisiminti kur. Jis apgraibomis nuslinko pirmyn. Galva svaigo. Luisas buvo beveik įsitikinęs, kad tuoj skausmingai užsigaus į ką nors kelį arba užlips ant kokio nors vaikų žaislo ir jį sutraiškys, o gal net ir pats parvirs. Pavyzdžiui, ant Elės mažojo garvežiuko raudonais ratais ar Geidžo visureigio.