Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Jeigu mano tėvų miegamojo langai būtų buvę kelio pusėje, visa užmačia būtų nuėjusi velniop, Luisai. Bet jie miegodavo tame kambaryje, kur dabar miegame mudu su Norma, o jo langai išeina į upę.

— Lažinuos, kad jūs tiesiog kūlvirsčia nulėkėte laiptais, — tarė Luisas. — Įpilti dar, Džadai? — Luisas jau dviem buteliais viršijo savo įprastinę alaus normą, bet šįvakar tai atrodė normalu. Šįvakar tai atrodė beveik privaloma.

— Įpilk. Žinai, kur laikau alų, — atsakė Džadas ir prisidegė naują cigaretę. Jis palaukė, kol Luisas vėl atsisėdo. — Ne, aš nieku gyvu nebūčiau išdrįsęs leistis laiptais — jie ėjo pro tėvų kambarį. Kaip įstengdamas greičiau nusikeberiojau žemyn gebenės pinučiais.

Prisipažinsiu, man buvo truputį baugu, tačiau tada kur kas labiau bijojau savo tėvo, negu pasivaikščiojimo į Naminių Gyvulėlių Kapynes su Steniu B.

Džadas užgesino cigaretę peleninėje.

— Mudu patraukėme tiesiai tenai. Pakeliui Stenis bent pustuzinį kartų pargriuvo. Jis buvo visai nusitašęs. Dvokė lyg išsimaudęs kukurūzinės kubile. O sykį vos nepasismeigė ant kastuvo koto — mat jis nešėsi kirtiklį ir kastuvą. Kai pagaliau pasiekėme Gyvulėlių Kapynes, jau maniau, kad dabar senis įduos man įrankius, o pats pamiegos, kol aš kasiu duobę.

Tačiau jis, atvirkščiai, tik prablaivėjo ir pareiškė, kad dabar mes eisime į mišką už išlaužos, kur yra dar vienos kapinės. Aš pažvelgiau į išlaužą, paskui į Stenį, kuris buvo toks girtas, kad vos laikėsi ant kojų, ir paprieštaravau: „Tu neperlipsi per ją, Steni B., tik nusisuksi sau sprandą“.

Bet Stenis atkirto: „Aš nenusisukti, ir tu nenusisukti. Aš galėti eiti, ir tu galėti tempti savo šuo“. Ir jis neklydo. Jis perėjo per išlaužą taip, tarsi toji būtų buvusi glotni kaip šilkas, nė karto nežvilgtelėjęs sau po kojomis. O ir aš nesunkiai pertempiau Spotą, nors jis svėrė maždaug trisdešimt penkis svarus, o aš tik apie devyniasdešimt. Tačiau turiu prisipažinti, Luisai, kad kitą dieną aš buvau tikras sopulių maišas. O kaip tu šiandien jautiesi?

Luisas neatsakė, tik linktelėjo.

— Mes ėjome ir ėjome, — tęsė Džadas. — Man atrodė, kad šitaip žingsniuojame amžinai. Tais laikais miškai būdavo baugesni. Medžiuose klykaudavo kur kas daugiau paslaptingų paukščių. Po girią šmirinėdavo žvėrys. Daugiausia elniai, bet pasitaikydavo ir briedžių, taip pat lokių bei miškinių kačių. Po kurio laiko man ėmė lįsti į galvą kvaila mintis, kad senasis Stenis B. dingo, o aš seku paskui indėną, kuris tuoj atsisuks, ir aš išvysiu išsišiepusį juodaakį veidą, išpaišytą dvokiančiais dažais iš lokio taukų. Indėnas turės tomahauką, padarytą surišus uosio šaką ir skalūno nuolaužą žaliaminės odos diržu. Jis čiups mane už sprando ir nuplėš man plaukus — kartu su pakaušio oda. Stenis daugiau nebesvirduliavo ir nebegriuvinėjo. Jis ėjo lengvai ir tvirtai, iškėlęs galvą, ir tai tik stiprino mano kvailus įtarimus. Bet kai priėjome Mažojo Dievo Pelkę ir jis atsigręžė pasikalbėti su manimi, pamačiau, kad tai tikrai Stenis, ačiū Dievui. O nesvirduliavo jis todėl, kad buvo siaubingai persigandęs. Taip persigandęs, kad net prablaivėjo.

Stenis man pasakė tą patį, ką aš sakiau tau vakar — apie gagaras ir apie Šv. Elmo ugnis, ir kad nereikia kreipti dėmesio į nieką, ką išgirsi ar pamatysi.

Svarbiausia, sakė Stenis, nešnekėti su niekuo, jei tave užkalbins. Ir mes leidomės per pelkę. Aš iš tiesų kažką pamačiau. Neketinu sakyti tau ką. Pasakysiu tik tiek, kad po to aš buvau ten dar kokius penkis kartus, bet nė sykio neregėjau nieko panašaus. Ir neberegėsiu, Luisai, nes vakarykštis mudviejų žygis į mikmakų laidojimo žemę man buvo paskutinis.

Juk aš netikiu šitais paistalais? klausė Luisas pats savęs — trys alaus buteliai įgalino jį visai rimtai šnekėtis su savimi. Juk aš netikiu šiomis pasakomis apie seną prancūzą ir indėnų kapines, apie kažką, vardu Vendigo, ir atgyjančius po mirties gyvūnus, juk netikiu? Dėl Dievo, katinas buvo tik apsvaigęs, mašina partrenkė jį ir apsvaigino, štai ir viskas. O visa tai — tik iškvailėjusio senio svaičiojimai.

Tačiau tai nebuvo svaičiojimai, ir Luisas tai puikiai žinojo; trys alaus buteliai negalėjo sunaikinti šito žinojimo, negalėtų ir trisdešimt trys.

Čerčas buvo negyvas, tai pirma. Dabar jis gyvas, tai antra. Jame atsirado kažkokių esminių pokyčių, negerų pokyčių, ir tai trečia. Kažkas atsitiko. Džadas tikėjo, kad atsimokėjo Luisui paslauga už paslaugą... bet tikriausiai mikmakų kapinių vaistai nebuvo nepriekaištingai geri vaistai. Luisas suprato iš senio akių, kad ir jis tai suvokia. Luisas prisiminė, ką vakar naktį pastebėjo — ar tik manė pastebėjęs — Džado akyse. Ta keista džiaugsminga kibirkštėlė. Tada jam dar šovė mintis, kad Džado sumanymas paimti Luisą ir Elės katiną į tą naktinį žygį nebuvo vien Džado sumanymas.

Jei ne jo, tai kieno? paklausė Luiso protas. Luisas nerado atsakymo, todėl paprasčiausiai išmetė iš galvos nemalonų klausimą.

— Aš užkasiau Spotą ir sukroviau piramidę, — monotoniškai tęsė pasakojimą Džadas. — Kol dirbau, Stenis B. užmigo. Man teko jį gerokai papurtyti, kol prižadinau. Bet kol nulipome tais keturiasdešimt keturiais laipteliais...

— Keturiasdešimt penkiais, — sumurmėjo Luisas.

— O taip, tikrai. Keturiasdešimt penkiais. Bet kol nulipome tais keturiasdešimt penkiais laipteliais, Stenis vėl žingsniavo taip tvirtai, lyg būtų visai blaivus. Mes grįžome atgal per pelkę ir mišką, perkopėme per išlaužą ir galiausiai perkirtę plentą atsidūrėme prie mano namų. Man atrodė, kad turėjo praeiti ne mažiau kaip dešimt valandų, tačiau tebebuvo naktis.

„Kas dabar bus?“ — paklausiau aš Stenio B. „Dabar tu palaukti ir pamatyti, kas gali būti“, — atsakė Stenis ir nuėjo sau, vėl svirduliuodamas ir klupinėdamas. Tikriausiai tą naktį jis išmiegojo kur nors už arklidžių vežikų kieme. Vėliau likimas lėmė, kad mano šuva Spotas dviem metais pergyveno Stenį.

B. Stenio kepenys visai sugedo ir apnuodijo jį. 1912 metų liepos 4 dieną du vaikiūkščiai rado jį ant kelio jau sumedėjusį.

Na, o aš tą naktį užlipau pinučiais atgal į kambarį, atsiguliau ir užmigau, vos tik padėjęs galvą ant pagalvės.

Kitą rytą pabudau tik prieš devynias. Mama kvietė mane. Tėvas dirbo geležinkelyje ir išėjo į darbą dar šeštą. — Džadas akimirkai susimąstė. — Mama ne visai kvietė mane, Luisai. Tiksliau pasakius, ji klykė.

Džadas nuėjo prie šaldytuvo, paėmė sau dar butelį „Mijer“ alaus ir atkimšo jį į stalčiaus rankeną, kyšančią žemiau duoninės ir tosterio. Palubėje kabančios lemputės šviesoje senio veidas atrodė geltonas, nikotino spalvos. Jis išgėrė pusę butelio, garsiai atsirūgo, kyštelėjo galvą į koridorių ir pažvelgė miegamojo pusėn, kur pūtė į akį Norma. Tada atsisuko į Luisą.

— Man sunku apie tai kalbėti, — prisipažino senis. — Aš daug metų nuolatos galvojau apie šį įvykį, tačiau niekada niekam nepasakojau. Kiti suprato, kas atsitiko, bet taip pat tylėjo. Kaip tylima apie seksą. Dabar aš pasakoju tau, Luisai, nes tavo katinas grįžo kitoks. Nenoriu pasakyti, kad jis grįžo pavojingas, tiesiog... kitoks. Ar jau pastebėjai tai?

Luisas pagalvojo apie tai, kaip Čerčas plumptelėjo nuo klozeto, užpakalinėmis kojomis užkliudydamas vonios šoną, pagalvojo apie drumzlinas akis, beveik — bet ne visai — kvailai spoksančias į jį.

Galų gale jis linktelėjo.

— Kai nusileidau žemyn, mano mama gūžėsi kampe tarp ledainės ir stalo. Ant grindų kūpsojo baltos medžiagos kalnas — užuolaidos, kurias ji ruošėsi pakabinti. Kamaros tarpduryje stovėjo Spotas, mano šuva. Jis buvo visas žemėtas, kojos aplipusios purvu. Kailis papilvėje taip pat buvo purvinas ir susivėlęs. Spotas paprasčiausiai stovėjo, — nei urzgė, nei ką, — paprasčiausiai stovėjo, tačiau buvo aišku, kad tai jis įvijo mamą į kampą, tyčia ar netyčia. Mama buvo mirtinai persigandusi. Nežinau, ką tu jautei savo tėvams, Luisai, bet gerai žinau, ką aš jaučiau saviškiams — aš be galo mylėjau juos abu. Suvokęs, kad padariau kažką, kas įvarė tiek baimės mano motinai, aš nepajutau jokio džiaugsmo, išvydęs Spotą gyvą. Atrodo, aš net nenustebau, jį pamatęs.