Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Įdomu, kur dabar katinas? Ar įsmuko vidun?

Kažkokiu būdu Luisas išklydo iš kelio ir atsitrenkė į sieną, įsivarydamas į delną rakštį. „Ot, šūdas!“ — išsiplūdo jis tamsoje, tačiau keiksmažodis nuskambėjo veikiau išgąstingai negu piktai. Sakytum, visas garažas paslapčia ėmė ir apsisuko. Dabar Luisas ne tik nežinojo, kur šviesos jungiklis, bet išvis nesiorientavo, kur esąs ir kurioje pusėje durys į virtuvę.

Jis vėl pajudėjo pirmyn, atsargiai statydamas kojas. Delną gėlė. Tikriausiai taip jaučiasi aklas, pagalvojo Luisas, ir ši mintis priminė jam Stivo Vonderio koncertą, kuriame jiedu su Reičele buvo... kada? Prieš šešerius metus? Neįtikėtina, bet tiesa. Reičelė tada laukėsi Elės. Du vaikinai privedė Vonderį prie sintezatoriaus saugodami, kad jis neužkliūtų už laidų, kurie rangėsi po sceną. O vėliau, kai Vonderis išėjo pašokti su viena iš pritariančiųjų dainininkių, toji taip pat atsargiai išvedė jį į atvirą plotą scenoje. Luisas prisiminė, kad Vonderis šoko gerai. Jis šoko gerai, bet jam reikėjo vedlio rankos, kad išeitų ten, kur galima šokti.

O kad taip man kas ištiestų ranką ir nuvestų prie virtuvės durų... pagalvojo Luisas. Ir krūptelėjo.

Jei dabar tamsoje prie jo prisiliestų ranka, jis tikrai pradėtų rėkti — rėkti, rėkti ir rėkti.

Luisas sustingo vietoje. Širdis greitai dunksėjo. Pirmyn, paliepė jis sau, liaukis galvojęs apie visokias nesąmones. Pirmyn...

O kur tas prakeiktas katinas?

Ir tada Luisas tikrai atsitrenkė į kažką, kaip paaiškėjo, į savo didžiojo automobilio priekinį buferį. Skausmas, nutvilkęs blauzdą, persmelkė visą kūną, net ašaros iš akių ištryško. Luisas griebėsi už užgautos vietos ir ėmė ją trinti, stovėdamas kaip gervė ant vienos kojos. Tačiau dabar jis bent jau žinojo, kur atsidūrė, garažo išplanavimas vėl paaiškėjo. Be to, ir akys pradėjo šį tą įžiūrėti. Dabar jis staiga prisiminė, kad dieną įleido katiną vidun, o išeidamas nenorėjo liestis prie jo ir neišnešė laukan...

Kaip tik tą akimirką gauruotas Čerčo kūnas slystelėjo per Luiso kulkšnį lyg negilus vandens verpetas, o šlykšti uodega apsivijo blauzdą kaip gyvatė. Ir tada Luisas tikrai suriko; plačiai išsižiojo ir suriko.

28

— Tėveli! — sušuko Elė.

Ji strimgalviais metėsi link Luiso, nardydama tarp lipančių iš lėktuvo keleivių kaip puolėjas tarp gynėjų. Dauguma žmonių šypsodamiesi traukėsi jai iš kelio. Luisą kiek suglumino toks dukters jausmų karštumas, tačiau nejučia jo veide išplito plati kvaila šypsena.

Reičelė nešėsi Geidžą ant rankų. Elei sušukus, mažylis taip pat pastebėjo Luisą.

— Tėveeeli! — džiugiai suklykė berniukas ir ėmė muistytis mamos glėbyje. Reičelė nusišypsojo (truputį pavargusiai, pastebėjo Luisas) ir pastatė jį ant žemės. Geidžas pasileido paskui seserį, greitai tapsėdamas kojytėmis. — Tėveeli! Tėveeeli!

Luisas spėjo pastebėti, kad sūnus apvilktas nematytu megztuku — dar vienas senelio smūgis žentui į paširdžius. Paskui Elė prišoko prie jo ir užsiropštė į jį kaip į medį.

— Labas, tėveli! — šūktelėjo mergaitė ir širdingai pakštelėjo Luisui į skruostą.

— Labas, pupa, — atsakė Luisas ir pasilenkė pakelti Geidžo. Pasisodinęs mažylį ant kitos rankos linkio, Luisas prispaudė abu vaikus prie savęs. — Džiaugiuosi, kad jūs vėl su manimi.

Prie jų priėjo Reičelė. Vienoje rankoje ji nešėsi užrašų knygelę ir kelioninį krepšį, ant kitos buvo pasikabinusi paketą su Geidžo vystyklais. Ant paketo puikavosi užrašas „AŠ TUOJ UŽAUGSIU“, veikiau skirtas pakelti ūpą tėvams negu vaikams, dėvintiems tuos vystyklus. Reičelė priminė profesionalę fotografę, grįžtančią iš ilgos, varginančios komandiruotės.

Luisas palenkė galvą tarp abiejų vaikų ir pabučiavo žmoną į lūpas.

— Labas.

— Labas, daktare, — atsakė ji ir šyptelėjo.

— Atrodai pavargusi.

— Aš ir esu pavargusi. Iki Bostono nusigavome be problemų. Persėdome į kitą lėktuvą be problemų. Pakilome be problemų. Bet vos tik lėktuvas atsidūrė virš miesto, Geidžas pažvelgė žemyn, pratarė: „Glazu, glazu“... ir apsivėmė tiesiai sau ant drabužių.

— O Viešpatie.

— Aš perrengiau jį tualete. Vargu ar tai infekcija. Jį paprasčiausiai supykino nuo skridimo.

— Važiuokime namo, — paragino Luisas. — Ant viryklės laukia čili.

— Čili! Čili! — suspiegė Elė Luisui į ausį, netverdama džiaugsmu.

— Čiji! Čiji! — klyktelėjo Geidžas Luisui į kitą ausį, ir dabar jam vienodai užgulė abi ausis.

— Eime, — pareiškė Luisas. — Paimsime jūsų lagaminus ir mausime iš čia.

— Kaip laikosi Čerčas, tėveli? — paklausė Elė, vos tik Luisas nuleido ją žemėn.

Luisas laukė šito klausimo, bet tikrai nesitikėjo išvysti tokį susirūpinimą veide ir gilią nerimo vagelę tarp mėlynų akių. Luisas suraukė antakius ir žvilgtelėjo į žmoną.

— Savaitgalį ji pabudo rėkdama, — tyliai paaiškino Reičelė. — Sapnavo košmarą.

— Aš sapnavau, kad Čerčą pervažiavo mašina, — pasakė Elė.

— Manyčiau, vaikas tiesiog persivalgė sumuštinių su kalakutiena Padėkos dieną. Jai net vidurius paleido. Nuramink ją, Luisai, ir dinkime iš aerouosto. Per pastarąją savaitę aš prisižiūrėjau aerouostų mažiausiai penkeriems metams į priekį.

— Tavo Čerčas laikosi tiesiog puikiai, dukrele, — lėtai pratarė Luisas.

O taip, puikiai. Jis kiaurą dieną drybso tai vienur, tai kitur ir spokso į mane savo keistomis drumzlinomis akimis — tarsi būtų matęs kažką, kas sunaikino visą jo katinišką protą. Tavo Čerčas laikosi tiesiog nuostabiai. Vakare aš su šluota išveju jį lauk, nes nenoriu net prisiliesti prie jo. Mosteliu šluota, ir jis eina. O užvakar, Ele, Čerčas parsinešė pelę — tiksliau, tai, kas liko iš pelės. Jis sočiai papusryčiavo viduriais. Beje, apie pusryčius — tą rytą aš likau nevalgęs. Antraip...

— Jis puikiai laikosi.

— O... — atsiduso Elė, ir raukšlė jos tarpuakyje išsilygino. — O, tai gerai. Po to sapno aš tikrai maniau, kad Čerčas nebegyvas.

— Nejaugi? — paklausė Luisas ir nusišypsojo. — Sapnai kartais būna labai kvaili, juk taip?

— Sapnai! — atsiliepė Geidžas. Jis pasiekė papūgiško kartojimo stadiją, kurią Luisas gerai prisiminė iš dukters laikų. — Sapnai! — Mažylis stipriai timptelėjo Luisą už plaukų.

— Eime, brangieji, — paragino Luisas, ir jie nužingsniavo atsiimti bagažo.

Kridai jau nusigavo iki mašinų stovėjimo aikštelės, kai Geidžas staiga ėmė žagčiodamas kartoti: „Glazu, glazu“. Šįsyk jis apvėmė Luisą, kuris šeimos sutikimo proga apsimovė naujas kelnes. Tikriausiai sakydamas „Glazu“, Geidžas turėjo omeny „Atsargiai, dabar aš vemsiu“.

Paaiškėjo, kad tai vis tik infekcija.

Kol Kridai nuvažiavo septyniolika mylių, skiriančių Bangoro aerouostą nuo jų namo Ladlou, Geidžas ėmė karščiuoti ir liguistai snūduriuoti. Luisas atbulom įvairavo automobilį į garažą ir akies krašteliu pastebėjo Čerčą, sliūkinantį palei sieną — uodega iškelta, keistos akys įsmeigtos į mašiną. Katinas dingo prietemoje, o dar po akimirkos Luisas pamatė paskerstą pelę šalia vasarinių padangų krūvos — jis uždėjo žiemines, kol Reičelė su vaikais buvo Čikagoje. Pelės viduriai raudonavo garažo prieblandoje.

Luisas greitai išlipo iš mašinos ir tyčia spyrė į padangas, kurios gulėjo sudėtos viena ant kitos kaip juodos šaškės. Dvi viršutinės nukrito ir pridengė pelę.