Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas tarėsi žinąs, kas atsitiko. Bet, velniai griebtų, jis juk išmetė katiną lauk, vos tik Elė atsigulė. Pagavo tą padarą virtuvėje uostinėjantį savo dubenėlį ir išvarė laukan. Luisas nenorėjo, kad Čerčas miegotų su Ele. Daugiau to nebus. Pagalvojus apie Čerčą, tysantį ant jo dukters lovos, Luisui kildavo mintys apie baisias ligas, sumišusias su prisiminimais apie dėdės Karlo laidotuvių salę.

Ji supras, kad kažkas ne taip, kad anksčiau Čerčas buvo geresnis.

Luisas žinojo, kad išmetė katiną už durų, bet kai jis įėjo į dukters kambarį, Elė apsnūdusi sėdėjo lovoje, o Čerčas buvo išsidrėbęs ant jos antklodės. Plačiai atmerktos katino akys kvailai žėrėjo iš koridoriaus krentančioje šviesoje.

— Tėveli, išvaryk Čerčą laukan, — sudejavo mergaitė. — Jis siaubingai smirda.

— Ša, Ele, miegok, — tarė Luisas ir nusistebėjo savo paties balso ramumu. Tai priminė jam rytą po Paskou mirties, kai pabudęs suprato vaikščiojęs sapne. Tada, vos atvažiavęs į ligoninę, Luisas puolė vonion pasižiūrėti į veidrodį, nes buvo įsitikinęs, kad atrodo baisiai. Bet iš tiesų atrodė visai normaliai. Galima tik stebėtis, kiek žmonių lyg niekur nieko vaikštinėja gatvėmis, slėpdami širdyse siaubingas paslaptis.

Bet tai juk ne paslaptis, po velnių, tai tik katinas.

Tačiau Elė buvo teisi. Čerčas dvokė nepakenčiamai.

Luisas paėmė katiną ir išnešė jį iš kambario, o paskui laiptais žemyn, stengdamasis kvėpuoti pro burną. Pasaulyje buvo ir bjauresnių kvapų. Pavyzdžiui, išmatų smarvė. Prieš mėnesį Kridai valė kanalizaciją, ir Džadas, atėjęs pažiūrėti, kaip „Paferis ir sūnūs“ atlieka darbus, pajuokavo: „Tai ne Šanel Nr.5, ar ne, Luisai?“ Gangrenuojančios žaizdos, kurias daktaras Breisermanas iš medicinos mokyklos vadindavo „karšta mėsa“, taip pat trenkė bjauriau. Ir net kvapas iš „Civiko“ katalitinio konverterio, mašinai užsistovėjus garaže, buvo bjauresnis.

Bet vis tik katinas trenkė išties bjauriai. Ir kaip jis sugebėjo įsigauti vidun? Vakare, kai visa jo šeimyna jau buvo viršuje, Luisas su šluota išvarė Čerčą laukan. Ir štai dabar paėmė jį ant rankų pirmą kartą po sugrįžimo — o tai buvo beveik prieš savaitę. Padaras gulėjo Luiso rankose, karštas ir nejudrus kaip sunkus ligonis, ir Luisas nusistebėjo: Pro kokią skylę tu įlindai, bjaurybe?

Netikėtai jis prisiminė savo sapną — kaip Paskou išėjo iš virtuvės į garažą kiaurai uždarytas duris.

Galbūt tikrai nėra jokios skylės. Gal ir Čerčas perėjo kiaurai duris kaip šmėkla?

— Liaukis išsigalvojęs, — kimiai šnipštelėjo sau Luisas.

Jam kažkodėl atrodė, kad katinas ims draskytis ir veržtis jam iš rankų. Bet Čerčas gulėjo visiškai nejudėdamas, nenormaliai karštas ir dvokiantis, ir tik spoksojo Luisui į veidą tarsi skaitydamas jo mintis.

Luisas pravėrė duris ir išmetė katiną į garažą. Gal ir pernelyg smarkiai sviedė.

— Bėk, — tarė Luisas. — Papjauk dar vieną pelę ar ką kitą.

Čerčas nerangiai plumptelėjo ant pasturgalio. Metęs į Luisą trumpą atgrasių žalsvų akių žvilgsnį, pilną neapykantos, padaras nusvirduliavo šalin ir dingo.

Viešpatie, Džadai, pagalvojo Luisas. Verčiau jau jūs nebūtumėte manęs ten vedęs.

Jis nuėjo prie kriauklės ir ėmė kruopščiai plautis rankas iki alkūnių, tarsi ruošdamasis operacijai. Tu vedi ten kitus... toji vieta nepaleidžia tavęs... išsigalvoji priežastis... iš pirmo žvilgsnio pakankamai rimtas priežastis... bet iš tiesų darai tai todėl, kad patenki tos vietos galion, jei nors vieną kartą ten pabuvoji... ir pradedi išsigalvoti pačias įtikinamiausias priežastis...

Ne, jis negalėjo kaltinti Džado. Jis ėjo savo noru, ir todėl negali kaltinti Džado.

Luisas užsuko čiaupą ir ėmė šluostytis rankas. Bet staiga sustingo ir įsispoksojo tiesiai prieš save į mažą nakties kvadratą lange virš kriauklės.

Ar tai reiškia, kad dabar ir aš esu tos vietos galioje?

Ne, aš nenoriu šito.

Luisas pakabino rankšluostį ir užlipo laiptais į antrą aukštą.

***

Reičelė jau buvo lovoje, užsitraukusi antklodę iki smakro, šalia pasiguldžiusi Geidžą. Ji atsiprašydama pažvelgė į vyrą.

— Tu nepyksi, brangusis? Tik vienai nakčiai? Man ramiau, kai jaučiu Geidžą šalia. Jis tiesiog dega.

— Ne, — atsakė Luisas. — Tegu miega čia. Aš išsiskleisiu sofą apačioje.

— Tikrai nepyksti?

— Ne. Vaikui tai nepakenks, o tau bus ramiau. — Jis patylėjęs šyptelėjo. — Tu gali užsikrėsti nuo jo. Tikimybė beveik šimtaprocentinė. Bet tai nepakeis tavo sprendimo, ar ne?

Reičelė taip pat nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Ko norėjo Elė?

— Prašė, kad išneščiau Čerčą.

— Elė norėjo, kad išneštum Čerčą? Neįtikėtina.

— Tikrai, — sutiko Luisas ir pridūrė: — Ji pareiškė, kad Čerčas smirda. Ir man pasirodė, kad nuo jo sklinda kažkoks nemalonus kvapas. Galbūt jis kur nors įmėklino į mėšlą ar panašiai.

— Kaip negerai, — tarė Reičelė, versdamasi ant šono. — Aš maniau, kad Elė pasiilgo Čerčo tikrai ne mažiau kaip tavęs.

— Aha. — Luisas pasilenkė ir švelniai pakštelėjo žmonai į lūpas. — Miegok, Reičele.

— Aš myliu tave, Lu. Taip gera vėl grįžti namo. Tik man nesmagu, kad tu turėsi miegoti ant sofos.

— Nieko baisaus, — atsakė Luisas ir išjungė šviesą.

***

Svetainėje jis surinko pagalvėles, išskleidė sofą ir pabandė mintyse pasiruošti nakčiai su spyruokle, duriančia į nugarą pro ploną čiužinį. Lova buvo bent jau užklota, ir jam nereikėjo ieškotis paklodės. Luisas paėmė dvi antklodes nuo viršutinės lentynos prieškambario spintoje ir patiesė jas ant sofos. Jau pradėjęs nusirenginėti, staiga sustojo.

Manai, kad Čerčas vėl įsigavo vidun? Puiku. Tada apeik namus ir pažiūrėk. Kaip sakei Reičelei, tai nepakenks. Bus tik ramiau. Be to, tikrindamas, ar visos durys užsklęstos, tu net viruso nepasigausi.

Luisas ryžtingai apėjo visą pirmąjį aukštą, tikrindamas durų ir langų skląsčius. Bet jis viską buvo gerai uždaręs, ir Čerčo niekur neaptiko.

— Na štai, — tarė sau Luisas. — Pažiūrėsime, ar šiąnakt tu sugebėsi įsigauti į vidų, kvailas katine. — Ir mintyse palinkėjo, kad Čerčas nušaltų kiaušus. Tik jis, aišku, jau nebeturėjo kiaušų.

Luisas išjungė šviesą ir atsigulė. Spyruoklė beveik iš karto įsirėmė jam į nugarą, ir Luisas jau ėmė galvoti, kad neužmigs pusę nakties, kai nejučia užmigo. Užmigo, nepatogiai atsigulęs ant šono, o pabudo...

...vėl mikmakų laidojimo žemėje už Naminių Gyvulėlių Kapynių. Šįsyk jis atėjo vienas. Šįsyk Luisas pats užmušė Čerčą, bet kažkodėl nusprendė jį antrą kartą atgaivinti. Vienas Dievas žinojo kodėl. Luisas nežinojo. Dabar jis palaidojo Čerčą giliau, ir tas negalėjo išsikapstyti. Luisas girdėjo, kaip kažkur po žeme kniaukia katinas — tarsi vaikas verktų. Garsas sklido pro žemės poras, per jos akmenuotą kūną — garsas ir smarvė, šleikščiai salsva puvimo smarvė. Vien nuo jos Luisui ėmė slėgti krūtinę.

Kniaukimas... kniaukimas...

...ir jam tebeslėgė krūtinę...

— Luisai! — tai šaukė Reičelė. Sprendžiant iš balso, ji buvo sunerimusi. — Luisai, ar gali ateiti?

Ji buvo daugiau negu sunerimusi, ji buvo išsigandusi. O kniaukimas skambėjo kažkaip skausmingai, trūkčiojamai. Tai verkė Geidžas.

Luisas prasimerkė ir išvydo gelsvai žalias Čerčo akis, spingsinčias vos už keturių colių nuo jo veido. Katinas gulėjo Luisui ant krūtinės, susirangęs tarsi kvapo vagis iš senų kvailų pasakų. Nuo jo lėtomis nuodingomis bangomis plūdo smarvė. Padaras murkė.