Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Ko nori, sausainių ar „Ring Dingo“? — paklausė Luisas.

— “Ring Dingo“, — atsakė Reičelė ir suvalgė pusę.

Luisas atsidarė alaus skardinę.

— Alus tokiu vėlyvu metu sukels man rūgštis, — nusiskundė jis.

— Niekai, — geraširdiškai atšovė Reičelė. — Gerk, daktare.

Luisas pastatė skardinę ant stalo ir staiga griebėsi už chalato kišenės, lyg būtų kažką pamiršęs. Bet iš tiesų visą vakarą jautė joje mažo paketėlio svorį.

— Štai, — tarė jis, paduodamas paketėlį žmonai. — Čia tau. Gali pasižiūrėti — jau po vidurnakčio. Linksmų Kalėdų, brangioji.

Reičelė pavartė rankose mažytę dėžutę, suvyniotą į sidabrinį popierių ir perrištą žydru atlasiniu kaspinu.

— Kas čia, Luisai?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Muilas. O gal šampūnas. Tiksliai neprisimenu.

Reičelė jau ant laiptų išvyniojo paketėlį ir aiktelėjo, išvydusi „Tifani“ dėžutę. Nutraukusi medvilninį užvalkalą, ji taip ir liko stovėti prasižiojusi.

— Na? — susirūpinęs paklausė Luisas. Jis dar niekada nedovanojo žmonai tikrų brangenybių ir dabar labai jaudinosi. — Ar patinka?

Reičelė plonais pirštais išėmė iš dėžutės dailią auksinę grandinėlę ir iškėlė prieš šviesą mažytį safyrą. Brangakmenis tingiai suposi, žybčiodamas šaltais žydrais spinduliais.

— O Luisai, kaip gražu...

Pamatęs, kad Reičelė net apsiašarojo, Luisas susigraudino ir kartu sunerimo.

— Na ką tu, brangioji, neverk. Užsisek.

— Luisai, mes negalime sau leisti... tu negali sau leisti...

— Ša, — pertraukė Luisas. — Aš taupiau pinigus nuo praėjusių Kalėdų... be to, tai kainavo mažiau, negu tu manai.

— Kiek?

— Aš tau niekada šito nepasakysiu, Reičele, — iškilmingai pareiškė Luisas.

— Net visa kinų budelių armija neišgaus iš manęs šitos paslapties. Du tūkstančius dolerių.

— Du tūkstančius! — Reičelė taip staigiai ir taip stipriai apkabino vyrą, kad jis vos nenuvirto nuo laiptų. — Luisai, tu išprotėjai!

— Užsisek, — vėl paprašė Luisas.

Ji taip ir padarė. Luisas padėjo žmonai užsisegti sagtelę. Tada Reičelė vėl atsisuko į jį.

— Eisiu į miegamąjį pasižiūrėti veidrodyje, — tarė ji. — Norisi pasigrožėti.

— Grožėkis, — sutiko Luisas. — Aš išleisiu katiną laukan ir išjungsiu šviesas.

— O po to, — tarė Reičelė, žiūrėdama jam į akis, — aš noriu likti be nieko, išskyrus grandinėlę.

— Tada grožėkis greičiau, — paragino Luisas, ir Reičelė nusijuokė.

Luisas čiupo Čerčą ir persimetė sau per ranką — jis daugiau nebesivargindavo ieškoti šluotos. Tikriausiai, nepaisant visko, jis vis tik priprato prie katino. Luisas nuėjo link laukujų durų, pakeliui išjungdamas šviesas. Vos tik jis pravėrė duris tarp virtuvės ir garažo, šalto oro sūkurys apsivijo jam apie kulkšnis.

— Linksmų Kalėdų, Če...

Luisas nutilo. Ant kilimėlio prie durų gulėjo negyva varna siaubingai apkramtyta galva. Vienas sparnas buvo nutrauktas ir gulėjo šalia, panašus į suanglėjusį popieriaus lapą. Čerčas tučtuojau ištrūko iš Luiso rankų ir pripuolęs ėmė uostinėti sustingusį paukščio lavoną. Luisui bežiūrint, katinas žaibu šoko ant varnos ir išplėšė jai vieną sustiklėjusią balsvą akį. Luisas nespėjo net nusisukti.

Dar viena Čerčo auka, šlykštėdamasis pagalvojo jis ir nusisuko, bet vis tik spėjo pamatyti tuščią kruviną varnos akiduobę. Tai neturėtų manęs jaudinti, neturėtų, juk aš mačiau ir baisesnių dalykų, o taip, Paskou, pavyzdžiui, Paskou buvo baisesnis, kur kas baisesnis...

Bet vis tik jam buvo labai šlykštu. Skrandis vertėsi lauk. Seksualinio susijaudinimo šiluma staiga išgaravo. Viešpatie, juk šitas paukštis dydžiu beveik prilygsta Čerčui. Tikriausiai buvo visai užsižiopsojęs.

Reikėjo tuoj pat viską sutvarkyti. Niekam nesinori tokių dovanų Kalėdų rytą. Be to, tik jis, Luisas, už tai atsakingas, argi ne taip? Žinoma. Jis, ir niekas kitas. Luisas suvokė šią savo atsakomybę — tiesa, dar nesąmoningai — jau tą vakarą, kai jo šeima grįžo iš Čikagos, ir jam teko užmesti padangas ant Čerčo sudraskytos pelės.

Vyro širdies žemė akmenuota, Luisai.

Mintis nuskambėjo Luiso galvoje aiški lyg trimatė. Luisas net žingtelėjo į šalį, tarsi Džadas staiga būtų materializavęsis už jo nugaros ir garsiai prabilęs.

Vyras augina, ką gali... ir saugo tai.

Čerčas vis dar tupėjo prie negyvo paukščio. Dabar jis godžiai dorojo antrą sparną. Tas bjauriai traškėjo, Čerčo tampomas pirmyn atgal. Jis jau niekada nebepakils nuo žemės, Orvilai. Tas tiesa, Vilburai, prakeiktas paukštis nebegyvas, gali ramiai sušerti jį katinui, gali ramiai...

Luisas staiga spyrė Čerčui, smarkiai spyrė. Katino pasturgalis išlėkė į orą ir šleptelėjo žemėn. Metęs į Luisą dar vieną šlykščių gelsvai žalių akių žvilgsnį, padaras nerangiai nupėdino šalin.

— Suėsk mane! — paerzino jį Luisas, pats šnypšdamas kaip katinas.

— Luisai? — iš miegamojo atsklido Reičelės balsas. — Ateini?

— Tuojau! — atsiliepė Luisas. Tik sutvarkysiu šitą bjaurastį, gerai, Reičele? Nes tai mano bjaurastis.

Jis apgraibomis surado garažo šviesos jungiklį. Tada nuėjo į virtuvę ir iš spintelės po kriaukle paėmė žalią maišelį šiukšlėms. Vėl grįžęs į garažą, nukabino nuo vinies semtuvėlį, susėmė į jį varną ir įmetė į maišą. Tą patį padarė su sudraskytu sparnu. Baigęs užrišo maišą ir įmetė į šiukšlių konteinerį, stovintį už „Civiko“. Per tą laiką Luiso blauzdos visai sužvarbo.

Čerčas lūkuriavo garažo tarpduryje. Luisas pagrasino jam semtuvu, ir padaras dingo kaip nebuvęs.

***

Reičelė gulėjo lovoje be nieko, išskyrus grandinėlę su safyru... kaip ir žadėjo. Ji tingiai šyptelėjo Luisui.

— Ko taip ilgai užtrukai?

— Perdegė lemputė virš kriauklės, — sumelavo Luisas. — Įsukau kitą.

— Eikš čionai, — pakvietė Reičelė ir švelniai truktelėjo jį prie savęs. Ne už rankos. — Jis žino, kada tu miegi, — meiliai uždainavo ji, šypsodamasi vien lūpų kampučiais. — Jis žino, kada tu nemiegi... Luisai, brangusis, kas jis?

— Manau, tai tas, kuris ką tik pabudo, — atsakė Luisas, nusimesdamas chalatą. — Gal pabandykime jį vėl užmigdyti iki pasirodant Santa Klausui. Kaip tu manai?

Reičelė pasirėmė ant alkūnės. Luisas pajuto jos kvėpavimą, šiltą ir saldų.

— Santa žino, kada tu būni geras, o kada blogas... todėl būk geras... reikia būti geram... tu buvai geras berniukas, ar ne, Luisai?

— Manau, kad taip, — atsakė Luisas truputį drebančiu balsu.

— Pažiūrėsime, ar tu tikrai toks geras, kaip atrodai, — pasakė Reičelė.

***

Jiedu aistringai pasimylėjo, bet Luisas neužmigo tuoj po to, kaip paprastai užmigdavo po aistringo pasimylėjimo. Paprastai Luisas nepastebimai nugrimzdavo į sapnų pasaulį — jis pats, jo žmona ir visas jo gyvenimas. O dabar jis gulėjo Kalėdų nakties tamsoje, klausydamasis gilaus, lėto Reičelės kvėpavimo, ir galvojo apie negyvą paukštį ant slenksčio — Čerčo kalėdinę dovaną jam, Luisui.

Neužmiršk manęs, daktare Kridai. Aš buvau gyvas, paskui miręs, ir štai dabar vėl gyvas. Aš apsukau ratą ir grįžau pasakyti tau, kad tai tu atėjai iš anapus su sugedusiu murkimo aparatu ir medžioklės geismu. Grįžau pasakyti, kad vyras augina, ką gali, ir saugo tai. Neužmiršk šito, daktare Kridai. Dabar aš esu dalis to, ką tu turi saugoti. Rūpinkis savo žmona, savo sūnumi ir dukterimi... ir manimi. Neužmiršk paslapties ir rūpestingai prižiūrėk savo sodą.