Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Pagaliau Luisas užmigo.

31

Žiema tęsėsi. Pėdsakai židinyje grąžino Elei tikėjimą Santa Klausu — bent jau laikinai. Geidžas vienu ypu išvyniojo savo dovanas, kartkartėmis sustodamas pažiaumoti ypač skaniai atrodančio vyniojamojo popieriaus. Šiais metais abu vaikai dar iki pusiaudienio nusprendė, kad dėžutės gražesnės už žaislus.

Naujųjų metų išvakarėse atėjo Krendolai, Reičelės pakviesti paskanauti kiaušinių likerio. Luisas nejučia ėmė mintyse analizuoti Normos sveikatos būklę. Senutės oda buvo išblyškusi ir vaiski. Jis jau ir anksčiau tai pastebėjo. Luiso močiutė būtų pasakiusi, kad Norma pradeda „nykti“ — visai neblogas žodis. Normos rankos, ištinusios, subjaurotos artrito, pasidengė pigmentinėmis dėmėmis. Plaukai išretėjo. Apie dešimtą Krendolai išėjo namo, ir Kridai sulaukė Naujųjų dviese, įsitaisę priešais televizorių. Tai buvo paskutinis kartas, kai Norma lankėsi jų namuose.

Beveik visos Luiso atostogų dienos buvo lietingos ir apniukusios. Aišku, šildymo kainų atžvilgiu atlydys buvo geras dalykas, bet toks oras slėgė ir varė į neviltį. Luisas dirbo visokius darbus namuose, meistravo žmonai knygų lentynas ir spinteles, o sau „Poršė“ modelį. Kai sausio 23-ąją vėl prasidėjo paskaitos, jis su džiaugsmu grįžo į universitetą.

Pagaliau užgriuvo ir prognozuotas gripas: praėjus vos savaitei nuo pavasario semestro pradžios, universiteto miestelyje kilo rimta epidemija. Luisas turėjo darbo iki kaklo — jis dirbo po dešimt, o kartais dvylika valandų ir grįždavo namo visai išsekęs... bet nepasakytum, kad nelaimingas.

Sausio 29-ąją atšilimas staiga baigėsi. Po baisios pūgos temperatūra visą savaitę laikėsi žemiau nulio.

Vieną dieną, kai Luisas apžiūrinėjo jaunuolį su sulaužyta ranka, — vaikinas vylėsi, kad pavasarį jau galės žaisti beisbolą, bet Luisas tuo labai abejojo, — slaugė kyštelėjo galvą pro duris ir pranešė, kad skambina misis Krid.

Luisas nuėjo į savo kabinetą pakalbėti telefonu. Išgirdęs, kad Reičelė verkia, jis iškart persigando. Elė, šovė mintis. Nukrito nuo rogučių ir susilaužė ranką. Arba prasiskėlė galvą. Luisas prisiminė kvaištelėjusius studentėlius ir jų toboganą.

— Kas nors atsitiko vaikams? — paklausė jis. — Ką, Reičele?

— Ne, ne, — atsakė žmona, dar labiau pravirkdama. — Ne vaikams, Lu. Normai. Normai Krendol. Šįryt ji mirė. Apie aštuonias, tuoj po pusryčių. Taip Džadas sako. Jis buvo atėjęs pažiūrėti, ar tu dar namie, ir aš pasakiau, kad išvažiavai prieš pusvalandį. Jis... ak, Luisai, jis atrodė toks sutrikęs, toks nesavas... toks senas... ačiū Dievui, Elė jau buvo išėjusi, o Geidžas per mažas, kad suprastų...

Luisas suraukė kaktą. Naujiena buvo baisi, tačiau Luisas pirmiausia pagalvojo apie Reičelę. Štai ir vėl. Vėl kartojasi skausminga situacija. Mirtis — tai siaubingas dalykas, ją reikia slėpti nuo vaikų, visomis pastangomis slėpti. Reičelės pažiūra į mirtį priminė Viktorijos laikų aukštuomenės nuostatą, kad būtina slėpti nuo vaikų bjaurią, nepadorią tiesą apie lytinius santykius.

— O Viešpatie, — tarė Luisas. — Širdis?

— Nežinau, — atsakė Reičelė. Ji nebeverkė, tačiau balsas buvo prikimęs. — Ar negalėtum atvažiuoti, Luisai? Tu jo draugas ir tikriausiai esi jam reikalingas.

Tu jo draugas.

Taip, draugas, truputį nustebęs prisipažino sau Luisas. Niekada nemaniau įsigysiąs aštuoniasdešimties metų bičiulį, bet, atrodo, įsigijau. Ir tik dabar jis suprato, kad jiedu su Džadu iš tiesų turi būti draugai, turint omeny juos siejančią paslaptį. O turint ją omeny, buvo aišku, kad Džadas kur kas anksčiau už Luisą suprato, jog jie draugai. Tąkart Džadas padėjo Luisui. Ir nepaisant to, kas nutiko vėliau, nepaisant pelių, nepaisant paukščių, Luisas jautė, kad Džado sprendimas buvo teisingas... o jei ne teisingas, tai bent padiktuotas užuojautos. Ir dabar jis padarys dėl Džado viską, ką tiktai pajėgs. Jei tai reikš būti artimiausiu žmogumi po žmonos mirties, jis bus tokiu.

— Važiuoju, — atsakė Luisas Reičelei ir padėjo ragelį.

32

Norma mirė ne nuo širdies smūgio. Ją ištiko insultas — staigus ir tikriausiai neskausmingas. Kai popiet Luisas paskambino Stivui Mastertonui ir papasakojo, kas atsitiko, Stivas pareiškė, kad jis pats nieko prieš numirti tokia mirtimi.

— Kartais Dievas ilgai svyruoja, — pasakė Stivas. — O kartais tiesiog duria pirštu į tave ir įsako padžiauti autus.

Reičelė visiškai nenorėjo kalbėti apie tai ir neleido Luisui kalbėti su ja apie tai.

Elė ne tiek nuliūdo, kiek nustebo ir susidomėjo. Tokia, Luiso manymu, ir turėjo būti normali šešiamečio vaiko reakcija. Ji paklausė, ar misis Krendol mirė atmerktomis akimis, ar užmerktomis. Luisas atsakė, kad nežino.

Džadas tvardėsi taip gerai, kaip tik tas buvo įmanoma, turint omeny, kad jiedu su Norma išgyveno kartu beveik šešiasdešimt metų. Luisas rado senį — dabar jis tikrai buvo panašus į aštuoniasdešimt trejų metų senį — vieną sėdintį virtuvėje prie stalo. Džadas rūkė „Česterfildą“, gėrė iš butelio alų ir žvelgė tuščiomis akimis į svetainę.

Pasirodžius Luisui, jis pakėlė galvą ir tarė:

— Jos nebėra, Luisai.

Senis pasakė tai labai paprastai bei kasdieniškai, ir Luisas pagalvojo, jog jis turbūt dar iki galo neįsisąmonino, kad mirė jo žmona — kad tai dar neužgavo jo širdies. Bet paskui Džado lūpos pradėjo virpėti, jis užsidengė akis ranka. Priėjęs prie Krendolo, Luisas apkabino jį per pečius. Džadas neišlaikė ir pravirko. Taip, jis įsisąmonino iki galo. Džadas puikiai viską suprato. Jo žmona mirė.

— Tai gerai, — tarė Luisas. — Tai gerai, Džadai. Manau, ji norėtų, kad jūs truputį paverktumėte. Tikriausiai Norma net supyktų, jei jūs neišlietumėte nė vienos ašaros. — Luisas pats apsiašarojo. Džadas stipriai apglėbė jį, Luisas taip pat spūstelėjo Džadą prie savęs.

Senis verkė apie dešimt minučių, paskui audra nurimo. Luisas labai atidžiai klausėsi visko, ką Džadas kalbėjo — ne tik kaip draugas, bet ir kaip gydytojas. Jis sekė, ar neišgirs pasikartojimų Džado pasakojime; sekė, ar Džadas gerai orientuojasi laike, ar nepainioja, kada kas vyko (nebuvo reikalo sekti, ar jis aiškiai suvokia, kur vyko: tai nieko neįrodytų, nes Džadui Krendolui kur visada buvo Ladlou, Meino valstija). Ypač atidžiai Luisas klausėsi, ar senis nepaminės Normos vardo esamuoju laiku. Bet neaptiko jokių žymių, kad Džado protas prarado aiškumą. Luisas žinojo, kad neretai pasitaiko atvejų, kai seniai vedę žmonės miršta beveik vienu metu — tą patį mėnesį, tą pačią savaitę ar net tą pačią dieną. Dėl to kaltas patirtas sukrėtimas, o gal kažkoks vidinis troškimas pasivyti mirusįjį (tokia mintis nebūtų šovusi Luisui į galvą iki Čerčo sugrįžimo; Luisas pastebėjo, kad jo požiūris į dvasinius ir antgamtinius dalykus pastaruoju metu iš esmės pasikeitė). Diagnozė buvo tokia: Džadas labai pergyvena, bet compos mentis neprarado. Senio išvaizdoje nebuvo nė ženklo to vaiskaus trapumo, kuris tartum gaubė Normą, kai jie keturiese sėdėjo Kridų svetainėje ir gurkšnojo kiaušinių likerį.

Džadas atnešė Luisui iš šaldytuvo alaus. Jo veidas tebebuvo raudonas ir dėmėtas nuo ašarų.

— Dar ankstoka gerti, — tarė jis. — Bet kažkur pasaulyje saulė jau nusileido, be to, aplinkybės...

— Nieko daugiau nesakykite, — pertraukė senį Luisas ir atkimšo butelį. Jis pažvelgė į Džadą. — Išgersime už ją?