Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Beje, kalbant apie senius: Luisui dar daug kas liko neaišku apie vakarykštį žygį į mišką. Jis ėjo su žmogum, kuriam netrukus sukaks aštuoniasdešimt penkeri. Ir vargu ar Džadas šiandien jautėsi taip prastai, kaip jis.

Luisas pusantros valandos plušėjo prie straipsnio, bet darbas nesisekė. Tuštuma bei tyla namuose ėmė jį nervinti, tad galiausiai Luisas sukrovė savo popierius ant lentynos virš rašomosios mašinėlės, užsivilko striukę, išėjo iš namų ir perkirto kelią.

Džado ir Normos nebuvo namie, bet jis pamatė prie verandos durų prismeigtą voką su savo vardu. Luisas nusegė jį ir atvertė pusiau perlenktą popieriaus lapą.

„Luisai,

Mudu su žmona išvažiavome į Baksportą apsipirkti ir žvilgtelėti į indaują Prekybos Centre, kurią Norma nusižiūrėjo gal jau prieš šimtą metų. Tikriausiai pasiliksime priešpiečiams pas Makleodus ir grįšime gerokai popiet. Jei norėsi, užsuk vakare pagurkšnoti alaus.

Tavo šeima yra tavo šeima. Nenoriu kištis į tavo reikalus. Bet jei Elė būtų mano duktė, aš neskubėčiau sakyti jai, kad katinas pateko po mašina — kam gadinti vaikui atostogas?

Beje, Luisai, patariu tau per daug neaušinti burnos apie tai, ką mes darėme vakar vakare — bent jau ne Šiaurės Ladlou apylinkėse. Čia yra ir daugiau žmonių, žinančių apie senąsias mikmakų kapines. Kai kurie miestelio gyventojai yra palaidoję ten savo gyvulius... tai tarsi antroji Naminių Gyvulėlių Kapynių dalis. Gali tikėti, gali netikėti, bet ten palaidotas netgi vienas bulius! Senasis Žakas Makgovemas, gyvenęs prie Stakpoulo kelio, 1967 ar 1968 metais užkasė mikmakų laidojimo žemėje savo premijuotąjį bulių Hanratį. Cha cha! Jis papasakojo man, kaip kartu su savo dviem sūnumis nutempė tenai jautį, ir aš kvatojau taip, kad vos neperplyšau pusiau! Bet čionykščiai žmonės nemėgsta kalbėti apie tą vietą ir nenori, kad tie, kuriuos jie laiko „pašaliečiais“, žinotų apie ją. Ir ne tik todėl, kad kai kurių senų prietarų šaknys glūdi trijų šimtų metų senumo praeityje. Supranti, vietiniai savaip tiki tais prietarais ir mano, kad „pašalietis“ ims juoktis iš jų. Ar tau tai atrodo kvaila? Man atrodo, bet taip jau yra. Tad padaryk man paslaugą ir neprasitark niekam, gerai?

Mes dar pasikalbėsime apie tai, galbūt netgi šįvakar, ir iki to laiko tau paaiškės daugiau. Kol kas noriu pasakyti tik tiek, kad tu gali didžiuotis savo vakarykščiu darbu.

Džadas

P. S. Norma nežino, apie ką šis raštelis — aš jai pasakiau ką kita. Jeigu tu nieko prieš, aš ir toliau jai nieko nesakysiu. Per penkiasdešimt aštuonerius mūsų santuokos metus aš ne vieną kartą sumelavau Normai. Manau, kad daugelis vyrų apgaudinėja savo žmonas, tačiau dauguma jų galės išpažinti tą melą Dievo akivaizdoje, nevengdami Aukščiausiojo žvilgsnio.

Ką gi, ateik šįvakar, paplepėsime.

Džadas“

Luisas stovėjo ant viršutinio Džado ir Normos verandos laiptelio — pati veranda dabar buvo tuščia, patogūs ratano medžio baldai sukrauti laukė pavasario — ir raukėsi, iš naujo skaitinėdamas Džado raštelį. Nesakyti Elei, kad jos katinas žuvo — jis ir nepasakė. Ten palaidota ir daugiau gyvūnų? Prietarų šaknys glūdi trijų šimtų metų senumo praeityje?

... iki to laiko tau paaiškės daugiau.

Luisas bakstelėjo pirštu į šią eilutę ir pirmą kartą pamėgino susimąstyti apie tai, ką gi jie su Džadu padarė praėjusią naktį. Vakarykštis žygis jau ėmė blukti jo atmintyje, kaip tai būna su sapnais ar veiksmais, atliekamais veikiant narkotikams. Luisas dar prisiminė, kaip lipo per išlaužą, prisiminė keistą baltą švytėjimą pelkėje ir tai, kad ten buvo dešimčia ar dvidešimčia laipsnių šilčiau. Bet prisiminė tik taip, kaip pokalbį su anestezuotoju prieš pat atsijungimą.

... Manau, kad daugelis vyrų apgaudinėja savo žmonas....

Žmonas ir dukteris, mintyse pridūrė Luisas. Kaip keista: Džadas tarytum žinojo, ką šįryt Luisas pasakė telefonu ir ką galvojo.

Luisas lėtai sulankstė raštelį, kuris buvo parašytas ant liniuoto popieriaus lapo, tarsi išplėšto iš mokyklinio sąsiuvinio. Tada įdėjo jį atgal į voką, įsikišo į kišenę ir nupėdino per kelią namo.

25

Čerčas grįžo apie pirmą valandą dienos kaip katinas iš vaikiško eilėraštuko. Luisas tuo metu buvo garaže, kur jau šešias savaites meistravo gan pretenzingas lentynas; jis norėjo sustatyti ten visus pavojingus daiktus, paprastai laikomus garažuose — tokius kaip flakonai su skysčiu langams plauti, antifrizo buteliai ir aštrūs įrankiai. Tada Geidžas tikrai jų nepasiektų. Jis kaip tik kalė vinį, kai Čerčas įžengė vidun, aukštai iškėlęs uodegą. Luisas neišmetė plaktuko ir netaukštelėjo sau per pirštą. Tik širdis virptelėjo krūtinėje — net ne pašoko, o tik virptelėjo. Pilve tarytum karšta viela sužėrėjo ir iškart užgeso — kaip elektros lemputės siūlelis, kuris staiga nušvinta pernelyg ryškiai ir perdega. Vėliau Luisas prisipažino sau, kad visą penktadienio rytą po Padėkos dienos tarsi laukė Čerčo sugrįžtant. Tarsi kažkur gūdžiausioje pasąmonės gelmėje iš pat pradžių žinojo, kuo baigsis juodviejų su Džadu naktinis žygis į mikmakų laidojimo žemę.

Luisas atsargiai padėjo plaktuką, išspjovė sau ant delno vinis, kurias laikė suspaudęs lūpomis, ir susimetė jas į darbinės prijuostės kišenę. Tada priėjo prie katino ir pakėlė jį ant rankų.

Gyvas svoris, pagalvojo Luisas kažkaip liguistai apsidžiaugęs. Jis sveria tiek, kiek ir prieš mirtį. Tai gyvas svoris. Maiše jis buvo sunkesnis. Negyvas jis buvo sunkesnis.

Šįkart širdis smarkiau virptelėjo, — beveik pašoko, — ir garažas tarytum susiūbavo akyse.

Čerčas suglaudė ausis, bet leidosi paimamas ant rankų. Luisas išsinešė jį į saulės šviesą ir atsisėdo ant užpakalinių laiptelių. Tada katinas pabandė ištrūkti, bet Luisas paglostė jį ir pasitupdė ant kelių. Dabar jo širdis drebėjo be perstojo.

Luisas atsargiai sukišo pirštus į tankų kailį Čerčo pakaklėje. Jis gerai prisiminė, kad vakar Čerčo galva tabalavo ant sulaužyto kaklo. Dabar toje vietoje pirštai užčiuopė tik tvirtą raumenį ir sausgyslę. Luisas pakėlė katiną ir atidžiai pažvelgė jam į snukį. Tai, ką jis ten pamatė, privertė jį tučtuojau numesti Čerčą ant žolės, stipriai užmerkti akis ir užsidengti ranka veidą. Dabar visas pasaulis ėmė suktis, galva svaigo, pykino — toks jausmas būna ilgų išgertuvių gale prieš pat pradedant vemti.

Ant Čerčo snukio tamsavo sukrešėjęs kraujas, o tarp ilgų ūsų matėsi užstrigusios žalios kruopelytės. Nuo plastikinio maišo.

Mes dar pasišnekėsime apie tai. Iki to laiko tau paaiškės daugiau...

O Viešpatie, Luisui jau paaiškėjo kur kas daugiau, negu jam norėjosi.

Tik duokite man galimybę, šmėkštelėjo mintis, ir aš išsiaiškinsiu tiek, kad atsidursiu artimiausiame beprotnamyje.

***

Luisas įleido Čerčą vidun, paėmė jo žydrą dubenėlį ir atidarė skardinėlę su maistu katėms. Kol jis šaukštu krovė į dubenį pilkšvai rudą košę, Čerčas garsiai murkė ir glaustėsi Luisui apie kojas. Nuo katino prisilietimo oda ėjo pagaugais, ir Luisui teko smarkiai sukąsti dantis, kad nenuspirtų Čerčo šalin. Katino kailis kažkodėl atrodė pernelyg glotnus, pernelyg tankus — vienu žodžiu, atgrasus. Luisas pagalvojo, kad nieko nebus nuostabaus, jeigu jis daugiau niekuomet gyvenime neprisilies prie Čerčo.

Kai jis pasilenkęs pastatė dubenėlį ant grindų, Čerčas pro pat jį prasmuko prie maisto, ir Luisas užuodė prarūgusios žemės tvaiką — tarytum katino kailis būtų jo prisigėręs.