Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Džadas lėtai linktelėjo.

— Taip. Dirvos sluoksnis plonas, tai tiesa. Bet žemė, kurioje gali augti žolė, tinka ir laidojimui, Luisai. Žmonės laidojo čia nuo seniausių laikų. Aišku, tai nebus lengva.

Tikrai nebuvo. Žemė buvo kieta bei akmenuota, ir Luisas labai greitai suprato, kad neapsieis be kirtiklio, jei nori iškasti Čerčui pakankamai gilią duobę. Jam teko dirbti pakaitom: iš pradžių kirtikliu išrausti žemes bei akmenis, tada kastuvu juos iškelti. Netrukus pradėjo gelti rankas, kūnas įšilo. Luisas jautė nepaaiškinamą poreikį darbą atilikti gerai. Jis ėmė tylutėliai niūniuoti sau po nosimi, kaip kartais darydavo, siūdamas žaizdas. Neretai kirtiklis atsimušdavo į tokį kietą akmenį, kad pasipildavo žiežirbos ir vibracija mediniu kotu atsklisdavo iki Luiso rankų. Luisas juto, kad prisitrynė pūsles ant delnų, bet nepergyveno dėl to. Nors, kaip ir dauguma gydytojų, paprastai visada rūpindavosi savo rankomis. Aplinkui be paliovos šėlo vėjas, traukdamas medžių dainą.

Netikėtai pro vėjo kaukimą pasigirdo duslus bumbtelėjimas ir akmens kaukštelėjimas į akmenį. Luisas grįžtelėjo per petį ir pamatė Džadą: senis susikaupęs rinko didesnius jo iškastus akmenis ir dėjo į krūvelę.

— Tavo piramidei, — paaiškino Džadas pastebėjęs, kad Luisas žiūri.

— Aa, — nutęsė Luisas ir grįžo prie savo darbo.

Jis iškasė dviejų pėdų pločio ir trijų pėdų ilgio kapą — koks komfortas prakeiktam katinui — ir kai duobė pasiekė trisdešimties colių gylį, o kirtiklis po kiekvieno kirčio ėmė skelti žiežirbas, Luisas numetė įrankius į šalį ir paklausė Džado, ar jau bus gana.

Džadas priėjo ir pažiūrėjo.

— Man atrodo, kad gana, — pasakė jis. — Bet svarbiausia yra tai, ką manai tu pats.

— Gal dabar paaiškinsite, ką visai tai reiškia?

Džadas šyptelėjo.

— Mikmakai tikėjo, kad ši kalva stebuklinga, — tarė jis. — Tikėjo, kad visa ši giria nuo pat pelkės šiaurėje ir rytuose turi stebuklingą galią. Jie nukasė kalvos viršūnę ir laidojo čia savo mirusiuosius. Tik mikmakai. Kitos gentys vengė šių vietų. Penobskotai sakydavo, kad šie miškai pilni šmėklų. Vėliau tą patį ėmė tvirtinti ir kailinių žvėrelių medžiotojai. Tikriausiai jie matė žaltvyksles Mažojo Dievo Pelkėje ir palaikė jas šmėklomis.

Džadas vėl šyptelėjo, ir Luisas pagalvojo: Tu visai taip nemanai.

— O paskui ir patys mikmakai nustojo lankytis šioje vietoje. Vienas iš jų pareiškė matęs čia Vendigo ir tvirtino, kad ši žemė prarūgo. Tada indėnai sušaukė didelį susirinkimą... taip bent aš girdėjau vaikystėje, Luisai. Bet girdėjau iš seno girtuoklio Stenio B. — taip mes vadindavome Stenlį Bušardą. O Stenis B. galėjo ir išgalvoti tai, ko nežinojo.

Luisas, kuris žinojo tik tiek, kad Vendigo — tai kažkokia šiaurės genčių dvasia, paklausė:

— Ar jūs taip pat manote, kad ši žemė prarūgusi?

Džadas nusišypsojo — bent jau prašiepė lūpas.

— Aš manau, kad ši vieta pavojinga, — tyliai atsakė jis. — Bet tik ne šunims, katėms ir žiurkėnams. Palaidok savo gyvulėlį, Luisai.

Luisas nuleido maišą su katinu į duobę ir lėtai užpylė jį žemėmis. Dabar jis jautėsi sušalęs ir pavargęs. Buvo nemalonu girdėti, kaip žemės tekši į plastiką. Luisas dar nesigailėjo čionai atėjęs, bet ekstaziškas jaudulys jau nyko. Luisas jau troško, kad šis nuotykis kuo greičiau pasibaigtų. Iki namų buvo ilgas kelias.

Teškėjimas prislopo ir galiausiai nutilo — liko tik žemių kritimo ant kitų žemių garsas. Luisas dar pagramdė kastuvo kraštu truputį žemės iš šalies (Jos niekada neužtenka, prisiminė jis savo dėdės Karlo žodžius, pasakytus tarytum prieš tūkstantį metų. Jos niekada neužtenka vėl užversti duobei), ir vėl atsigręžė į Džadą.

— O dabar piramidę, — paliepė senis.

— Bet, Džadai, aš labai pavargau ir...

— Tai Elės katinas, — ramiai, bet griežtai pertraukė jį Džadas. — O ji norėtų, kad viskas būtų atlikta gerai.

Luisas atsiduso.

— Manau, kad taip, — sutiko jis.

Jis sugaišo dar dešimt minučių, kol sukrovė akmenis, kuriuos Džadas jam po vieną padavinėjo. Kai ant Čerčo kapo iškilo apvali žema piramidė, Luisas tikrai pasijuto patenkintas, nors ir pavargęs. Jo piramidė niekuo neišsiskyrė iš kitų, dūluojančių žvaigždžių tamsoje. Tikriausiai Elė niekada nepamatys Čerčo antkapio — Reičelė pražiltų sužinojusi, kad dukteriai tektų eiti per pelkes. Užteks ir to, kad Luisas matė tą kapą ir liko juo patenkintas.

— Dauguma piramidžių jau suirusios, — tarė jis Džadui stodamasis ir purtydamas nuo kelių žemes. Dabar jis neblogai matė visą plynaukštę ir daug kur įžiūrėjo išmėtytų akmenų krūvas. Bet Džadas atidžiai sekė, kad Luisas krautų savo piramidę tik iš tų akmenų, kuriuos jis pats iškasė rausdamas kapo duobę.

— Aha, — atsiliepė Džadas. — Juk sakiau — čia laidojama nuo seno.

— Ar dabar jau viskas?

— Aha. — Senis paplojo Luisui per petį. — Tu viską padarei kaip reikiant, Luisai. Taip ir žinojau, kad susidorosi. O dabar eime namo.

— Džadai... — pradėjo Luisas, bet Džadas neatsigręždamas paėmė kirtiklį ir nupėdino link laiptelių. Luisas pakėlė kastuvą ir bėgte pasivijo senį, bet susiprotėjęs nusprendė pataupyti kvapą ilgai kelionei pėsčiomis. Sykį jis grįžtelėjo per petį atgal, bet piramidė, žyminti jo dukters katino Vinstono Čerčilio kapą, buvo jau ištirpusi tamsoje.

Tiesiog prasukome juostelę atgal, pavargęs pagalvojo Luisas, kai po kurio laiko jiedu su Džadu išniro iš miško ir patraukė per lauką, plytintį už Kridų namo. Jis nežinojo, kiek tiksliai laiko užtruko jų žygis. Mat guldamasis snūstelėti po pietų, Luisas nusiėmė laikrodį, ir tas taip ir liko gulėti ant palangės prie lovos. Jis žinojo tik tiek, kad yra pavargęs, išsekęs, nusivaręs nuo kojų. Dar niekada Luisas nesijautė taip nusigalavęs — turbūt nuo to laiko, kai vieną vasarą Čikagoje pirmąkart išėjo į darbą su šiukšlių valymo brigada. Tai buvo prieš šešiolika ar septyniolika metų, jis dar mokėsi vidurinėje.

Jie grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo, bet Luisas beveik nieko neprisiminė iš kelionės atgal. Tiesa, jis vos neparkrito, kopdamas per išlaužą, — paslydo ir virstelėjo į priekį, su absurdiška mintimi iš „Piterio Peno“: O Viešpatie, aš praradau savo laimingas svajas ir smunku žemyn, — bet Džadas laiku ištiesė savo tvirtą, kietą ranką. Po kelių minučių jie jau pėdino pro Katino Smakio, Triksio ir Martos Mūsų Mylimos Triušienės paskutinio poilsio vietą link takelio, kuriuo Luisas kartą ėjo ne tik su Džadu, bet su visa savo šeima.

Atrodo, žingsniuodamas atgal, Luisas kažką mąstė apie sapną, kuriame buvo pasirodęs Viktoras Paskou ir kur jis vaikščiojo miegodamas. Tačiau niekaip negalėjo užčiuopti ryšio tarp ano sapno ir šios nakties žygio. Dar jam atėjo į galvą, kad visas šis nuotykis buvo ne juokais pavojingas — ne melodramiška Vilkio Kolinzo prasme, bet iš tiesų pavojingas. Luisas tik dabar suvokė, kad būdamas, švelniai tariant, beveik somnambulinėje būsenoje, prisitrynė ant delnų siaubingas pūsles. Kad jis galėjo užsimušti, kopdamas per išlaužą. Jie abu galėjo užsimušti. Dabar jam sunku buvo blaiviai įvertinti savo keistą elgesį. Luisas jautėsi toks išsekęs, kad mielai suvertė visą kaltę graužačiai ir sielvartui dėl šeimos numylėtinio žūties.

Ir štai pagaliau jiedu parėjo namo.

Jie tylėdami nužingsniavo iki plento ir sustojo ties įvažiavimu į Luiso kiemą. Vėjas kaukė ir dejavo. Luisas be žodžių ištiesė Džadui jo kirtiklį.