Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Velniai rautų, Džadai, ką jūs sumanėte? Mes negalime palaidoti katino dar šįvakar.

— Galime. Ir palaidosime. — Džado veidas liko anapus šviesos rato.

— Bet jau tamsu, Džadai. Jau vėlu. Ir šalta...

— Eime, — neatlyžo senis. — Reikia tai padaryti.

Luisas papurtė galvą. Jis norėjo paprieštarauti seniui, bet nerado tinkamų žodžių. Visi argumentai atrodė tokie beprasmiški prieš vėjo kaukimą ir juodą žvaigždėtą dangų.

— Mes tikrai galime palaukti iki rytojaus, kai matysis...

— Ar Elė myli katiną?

— Taip, bet...

Džadas pertraukė Luisą švelniai, bet ryžtingai ir įtikinamai:

— O tu myli Elę?

— Aišku, myliu, ji mano du...

— Tada eime.

Ir Luisas nuėjo su Džadu.

***

Pakeliui į Naminių Gyvulėlių Kapynes Luisas du ar tris kartus bandė užkalbinti Džadą, bet senis neatsiliepė, ir Luisui teko liautis. Pasitenkinimo jausmas nenyko, kad ir kaip tai buvo keista, turint galvoj aplinkybes. Atrodė, kad tas jausmas sklinda iš visur. Luisui, nešančiam vienoje rankoje Čerčą, o kitoje — kastuvą, ėmė mausti raumenis, tačiau net ir skausmas kėlė pasitenkinimą. Ir vėjas, gaudžiantis medžiuose, svilinantis Luiso veidą. Ir šokčiojanti Džado žibinto šviesa. Miške sniego sluoksnis buvo visai plonas. Luisas juto aplinkui tvyrant kažkokią paslaptį. Kažkokią tamsią paslaptį.

Medžių šešėliai kiek atsitraukė, tapo erdviau. Blausiai švietė sniegas.

— Pailsėkime čia, — tarė Džadas.

Luisas nuleido maišą žemėn ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Pailsėkime čia? Bet juk jie jau atėjo. Luisas pastebėjo antkapius, kai Džadas kryptelėjo žibintą, sėsdamasis ant plonai užsnigtos žemės. Senis nunarino galvą ant rankų.

— Džadai, kas jums?

— Viskas gerai. Tiesiog noriu truputį atsipūsti.

Luisas atsisėdo šalia senio ir kelis kartus giliai įkvėpė.

— Įsivaizduojate, aš jaučiuosi geriau negu kada nors per pastaruosius šešerius metus, — prisipažino jis. — Suprantu, kvaila taip sakyti, kai eini laidoti savo dukters katiną. Bet tai tiesa, Džadai. Aš jaučiuosi puikiai.

Senis taip pat porą kartų giliai įkvėpė.

— Taip, man pažįstamas šis jausmas, — atsakė jis. — Kartais taip būna. Bet kai darai tai dėl kitų, nieko panašaus nebejauti. Tai ši vieta taip veikia žmogų. Tačiau per daug nesidžiauk. Narkomanai taip pat jaučiasi gerai, susileidę heroino. Bet heroinas juos nuodija. Nuodija jų kūnus ir protus. Ir ši vieta veikia panašiai, Luisai. Prašau, neužmiršk šito. Dievas mato, aš tikiuosi, kad elgiuosi teisingai. Manau, kad teisingai, bet nesu tuo tikras. Kartais man galvoje viskas susimaišo. Ką padarysi, senatvė.

— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

— Ši vieta turi galios, Luisai. Tik čia jos ne tiek daug, kiek ten... ten, kur mes einame.

— Džadai...

— Eime. — Senis atsistojo. Žibinto spindulys nukrypo į išlaužą. Senis ėjo link jos.

Staiga Luisas prisiminė savo pasivaikščiojimą per miegus. Ką Paskou sakė jam sapne?

Neik anapus, kad ir kaip tau to reikės, daktare. Barjeras pastatytas ne tam, kad žmonės per jį laipiotų.

Tačiau dabar, šį vakarą, tas sapnas ar perspėjimas, ar kas jis buvo, atrodė matytas ne prieš kelis mėnesius, bet prieš kelerius metus. Luisas jautėsi žvalus ir linksmas, pasiruošęs įveikti bet kokias kliūtis. Ir tik negalėjo atsistebėti savo savijauta — viskas buvo pernelyg panašu į sapną.

Tada Džadas atsigręžė į jį. Senio veido nesimatė, gobtuvas tarsi supo tuštumą, ir akimirką Luisas įsivaizdavo, kad prieš jį stovi pats Paskou. Tuoj žibinto spindulys apsisuks ir apšvies išsišiepusią kaukolę, aprėmintą kailiu. Baimė grįžo lyg šalto vandens pliūpsnis.

— Džadai, mes neperlipsime per šitą išlaužą, — pareiškė Luisas. — Mudu abu susilaužysime kojas, o tada tikriausiai mirtinai sušalsime, bandydami nusigauti iki namų.

— Tu tik sek paskui mane, — atsakė Džadas. — Sek paskui mane ir nežiūrėk žemyn. Nedvejok ir nežiūrėk žemyn. Aš žinau, kaip atsidurti anoje pusėje, tik lipti reikia greitai ir užtikrintai.

Luisui ėmė atrodyti, kad jis tikrai sapnuoja, kad jis nė nebuvo pabudęs iš popietės snaudulio. Jei aš nemiegočiau, galvojo jis, nė per žingsnį nesiartinčiau prie šitos išlaužos — kaip ir girtas prie sklandytuvo. Bet aš ketinu per ją lipti, tikrai ketinu. Vadinasi... aš sapnuoju. Teisingai?

Džadas pasuko kiek į kairę nuo išlaužos centro. Žibinto šviesa skaisčiu ratu krito ant

(kaulų)

suvirtusių medžių ir senų rąstų. Jiems artinantis, šviesos ratas mažėjo ir net ryškėjo. Nė akimirkos nestabtelėjęs pasižiūrėti, ar tikrai šioje vietoje reikia lipti, Džadas ėmė užtikrintai kopti aukštyn. Jis nesiropštė. Jis netgi nesilenkė, kaip lenkiasi žmogus, kopdamas į akmenuotą šlaitą. Senis tiesiog lipo aukštyn tarsi laiptais, tarsi tiksliai žinodamas, kur statyti kojas.

Luisas nusekė iš paskos.

Jis nežiūrėjo žemyn, ieškodamas atramos kojoms. Luisas kažkodėl buvo absoliučiai įsitikinęs, kad išlauža nepadarys jam jokios žalos, jeigu jis šito neleis. Aišku, tai buvo visiška nesąmonė. Panašiai kaip idiotiškas įsitikinimas, kad gali be baimės vairuoti mašiną girtas kaip pėdas, jei tik tau ant kaklo kabo Šv. Kristupo medalionas.

Bet Luisui išties nieko neatsitiko.

Senos šakos nelūžinėjo nuo jo svorio, poškėdamos lyg pistoletai, Luiso kojos nesmukinėjo į plyšius tarp rąstų, pilnus styrančių baltų atšakų, pasiruošusių drėksti, smeigti, laužti. Luiso batai (minkštos odos pusbačiai, vargu ar skirti laipioti per senas išlaužas) neslysčiojo per samanas, dengiančias daugelį kamienų. Ir pats Luisas nesvyrinėjo nei į priekį, nei atgal. Aplinkui eglėse kraupiai staugė vėjas.

Luisas matė, kaip Džadas sekundei stabtelėjo išlaužos viršuje, o paskui ėmė leistis į kitą pusę. Pirmiausiai iš akių dingo senio blauzdos, paskui šlaunys, užpakalis, juosmuo. Šviesos spindulys šokčiojo ant susiraizgiusių šakų kitoje... barjero pusėje. Taip, tai buvo barjeras — kam save apgaudinėti. Barjeras.

Luisas pats pasiekė išlaužos viršūnę ir akimirkai stabtelėjo ten, dešine koja remdamasis į seną rąstgalį, styrantį trisdešimt penkių laipsnių kampu, kaire spyruokliuodamas ant kažko minkšto — galbūt ant susipynusių eglišakių? Bet jis nepažiūrėjo žemyn, tik perėmė į kairę ranką sunkų maišą su Čerčo kūnu, o į dešinę — lengvesnį kastuvą. Atsukęs veidą vėjui, Luisas jautė, kaip nenutrūkstama oro srovė veržiasi pro jį, šiaušdama jam plaukus. Vėjas buvo toks šaltas, toks grynas... toks pastovus.

Žengdamas nerūpestingai, tarsi šiaip sau vaikštinėdamas, Luisas ėmė leistis žemyn. Sykį viena šaka, storumo sulyg stambaus vyro riešu, — taip jis spėjo, — garsiai lūžo po Luiso pėda, bet jis nė kiek nenusigando — ir nerianti žemyn Luiso koja atsirėmė į storą šaką kokiais keturiais coliais žemiau. Luisas susverdėjo. Dabar jis suprato, kaip būrių vadai I Pasauliniame kare galėdavo švilpaudami žingsniuoti apkasų viršumi, kai aplink juos zvimbė kulkos. Tai buvo beprotybė, tačiau beprotybę visuomet lydi ekstaziškas jaudulys.

Luisas leidosi žemyn, žvelgdamas tiesiai priešais save į platų žibinto šviesos ratą. Džadas stovėjo apačioje ir laukė jo. Pagaliau Luisas nužengė ant žemės. Susijaudinimas plykstelėjo jame kaip alyva aplietos pliauskos.

— Mes perlipome! — sušuko jis, numetė kastuvą žemėn ir patapšnojo Džadui per petį. Luisas prisiminė, kaip kartą lipo į obels viršūnę, svyruojančią vėjyje lyg laivo stiebas. Jis daugiau kaip dvidešimt metų nesijautė toks jaunas ir kupinas vidinės gyvybės. — Mes perlipome, Džadai!