Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Man buvo malonu jums pasitarnauti, Norma.

— Jūs puikus žmogus, Luisai, — pareiškė Norma. — Todėl išsiveskite iš čia mano vyrą ir leiskite jam nupirkti jums stiklą alaus. Mane vėl ima miegas, bet aš niekaip negaliu atsikratyti savo seniu.

Džadas pašoko.

— Velniai rautų! Aš nieko prieš, Luisai! Eime greičiau, kol ji nepersigalvojo.

***

Pirmas sniegas iškrito, likus savaitei iki Padėkos dienos. Lapkričio 22-ąją sniego danga pastorėjo dar keturiais coliais, bet diena pačios šventės išvakarėse buvo giedra ir žvarbi. Luisas nuvežė savo šeimą į Tarptautinį Bangoro aerouostą ir išlydėjo į tolimą kelionę — į Čikagą pas Reičelės tėvus.

— Man tai nepatinka, — pareiškė Reičelė gal jau dvidešimtą kartą nuo tos dienos, kai prasidėjo mėnesį trukusi karšta diskusija kelionės tema. — Man taip nemalonu, kad tu vienas tupėsi namuose Padėkos dieną. Juk tai šeimos šventė, Lu.

Luisas perėmė ant kitos rankos Geidžą, tokį milžinišką ir didžiaakį su pirmąja „suaugusio berniuko“ kailine striuke. Elė stypsojo prie vieno iš didžiųjų langų ir stebėjo, kaip kyla Karinių Oro Pajėgų sraigtasparnis.

— Aš neketinu varvinti ašarų į alaus skardinę, — atsakė Luisas. — Džadas su Norma kviečia mane kalakutui ir visiems kitiems priedams. Tai aš turiu jaustis kaltas. Bet aš niekada nemėgau gausių šventinių susibūrimų. Aš pradedu gerti trečią popiet, spoksodamas kokias nors futbolo rungtynes, septintą užmiegu, o kitą rytą mano galvoje griaudėja orkestrai. Man tik neramu dėl to, kad išleidžiu tave vieną su dviem vaikais.

— Aš susitvarkysiu, — užtikrino Reičelė. — Skrisdama pirma klase, jaučiuosi kaip princesė. O ir Geidžas miegos visą kelią nuo Logano iki O’Haros.

— Tai tu taip manai, — atsakė Luisas, ir jie abu nusijuokė.

Dispečerė paskelbė reisą, ir Elė prišoko prie tėvų.

— Tai mus kviečia, mama. Eime-eime-eime. Jie išskris be mūsų.

— Nebijok, neišskris, — nuramino dukterį Reičelė, gniauždama rankoje tris rausvus bilietėlius. Ji vilkėjo žvilgančius rudus dirbtinius kailinius, kurie tikriausiai turėjo priminti ondatros kailį. Bet kad ir kaip jie turėjo atrodyti, Reičelė su jais atrodė tiesiog žavingai.

Tikriausiai Luiso mintys atsispindėjo akyse, nes Reičelė staiga stipriai apkabino vyrą, suspausdama Geidžą tarp jų. Mažylis nustebo, bet nesupyko.

— Luisai Kridai, aš tave myliu, — pareiškė Reičelė.

— Mamaaaa, — nekantravo Elė. — Eime-eime-ei...

— Taip jau metas, — sutiko Reičelė. — Būk geras, Luisai.

— Ir tu būk, — šypsodamasis atsakė Luisas. — Aš būsiu atsargus. Perduok linkėjimus saviškiams.

— Ak, tu, — papriekaištavo jam žmona, raukdama nosį. — Reičelės neapgausi — ji puikiai suprato, kodėl Luisas lieka namie. — Begėėėdi.

Luisas žiūrėjo, kaip jo šeima lipa lėktuvo trapu... ir dingsta iš akių iki kitos savaitės. Jis jau dabar jautėsi vienišas ir ilgėjosi saviškių. Priėjęs prie lango, prie kurio ką tik stovėjo Elė, Luisas susikišo rankas į striukės kišenes ir ėmė stebėti, kaip krovikai tempia bagažą.

O tiesa buvo paprasta. Ne tik misteris, bet ir misis Irvin Goldmen iš Leik Foresto nepamėgo Luiso iš pirmo žvilgsnio. Jis neatitiko Reičelės tėvų skonio. Bet tai dar ne viskas. Baisiausia buvo tai, kad Luisas tikėjosi gyventi iš jų dukters pinigų, kol mokysis medicinos koledže, iš kur jis, be abejonės, išlėks, neišlaikęs egzaminų.

Luisas būtų kaip nors iškentęs tokį Reičelės tėvų požiūrį — tą jis, tiesą sakant, ir darė. Bet paskui atsitiko tai, ko Reičelė nežinojo ir niekada nesužinos... bent jau iš Luiso lūpų: Irvinas Goldmenas pasisiūlė apmokėti Luisui mokslą koledže, už šią „stipendiją“ (Goldmeno žodžiais tariant) prašydamas tik vieno — kad Luisas tučtuojau nutrauktų sužadėtuves su Reičele.

Luiso Krido gyvenime tas laikotarpis nebuvo palankiausias šaltakraujiškai reakcijai į įžeidimą, bet panašūs melodramatiški sandėriai arba kyšiai, jei vadinsime daiktus savais vardais, retai siūlomi tiems, kurie pasiekia palankiausią tam amžių — maždaug aštuoniasdešimt penkerius metus. Visų pirma, tą vakarą Luisas buvo labai pavargęs: jis aštuoniolika valandų per savaitę praleisdavo auditorijose, dvidešimt prakiurksodavo prie knygų ir dar penkiolika dirbo picerijoje netoli „Vaitholo“ viešbučio. Be to, Luisas nervinosi. Nepaaiškinamas misterio Goldmeno draugiškumas tą vakarą labai skyrėsi nuo jo ankstesniojo šalto elgesio, ir Luisas pastebėjo, kad kviesdamas jį į kabinetą surūkyti cigaro, Goldmenas susižvalgė su žmona. Vėliau — daug vėliau, kai galės viską permąstyti iš laiko perspektyvos — Luisas pagalvos, kad ir arkliai jaučia ore tvyrantį pavojų, kai užuodžia pirmąjį prerijų gaisro dūmą. Luisas su baime laukė, kol Goldmenas pareikš žinąs, jog Luisas miega su jo dukterimi.

Bet Goldmenas, užuot kalbėjęs apie Luiso ir jo dukters santykius, pateikė savo neįtikėtiną pasiūlymą — jis netgi išsitraukė čekių knygelę iš smokingo kišenės tarytum koks plevėsa Noelio Kovardo farse. Ir tada Luiso nervai nebeišlaikė. Jis pareiškė, kad Goldmenas laiko savo dukterį užrakinęs kaip muziejaus eksponatą, kad nesirūpina niekuo, išskyrus save patį, ir dar išvadino jį nepakenčiamu bukapročiu niekšu. Tik po geroko laiko tarpo Luisas prisipažino sau, kad tąkart plūdosi ne tik iš įniršio, bet ir iš palengvėjimo.

Tačiau toks Irvino Goldmeno charakterio apibūdinimas, nors neabejotinai teisingas, anaiptol nebuvo diplomatiškas. Bet koks Reičelės tėvo panašumas į Noelį Kovardą kaipmat išgaravo. Jei tolesniame jų pokalbyje ir buvo dalelė humoro, tai tik vulgaraus. Goldmenas liepė Luisui nešdintis lauk ir prigrasino nušausiąs kaip pasiutusį šunį, jei dar kartą pamatys savo namuose. Luisas pasiūlė Goldmenui susikišti tą čekių knygelę sau į subinę. Goldmenas atšovė, kad yra matęs padugnių valkatų, labiau vertų pagarbos už Luisą Kridą. Luisas pridūrė, kad Goldmenas gali susikišti savo prakeiktą „Bank Amerika“ kortelę ir „Amerikan Ekspres Gold“ kortelę ten pat, kur ir čekių knygelę.

Aišku, tas pokalbis neužtikrino gerų santykių tarp būsimo uošvio ir būsimo žento.

Galiausiai Reičelė vėl juos suvedė (po to, kai kiekvienas gavo laiko pasigailėti dėl savo žodžių, nors nei Luisas, nei Goldmenas nė per nago juodymą nepakeitė savo nuomonės apie kits kitą). Melodramatiškų scenų daugiau nebebuvo, bent jau tokių teatrališkų, kaip „Nuo šiol aš nebeturiu dukters“. Tikriausiai Goldmenai būtų dar labiau kentėję dėl to, kad jų duktė ištekėjo už tokio „Pabaisos iš Juodosios Lagūnos“, jei būtų visai atsisakę Reičelės. Bet vis tik fizionomija virš Irvino Goldmeno švarko apykaklės Luiso ir Reičelės sutuoktuvių dieną be galo priminė veidus ant Egipto sarkofagų. Dovanų Kridai gavo porcelianinį servizą šešiems asmenims ir mikrobangų krosnelę. Ir nė cento pinigų. Beveik visą laiką, kol Luisas džiovino smegenis medicinos koledže, Reičelė išdirbo moteriškų drabužių parduotuvėje. Ir iki pat šios dienos ji žinojo tik tiek, kad santykiai tarp jos vyro ir tėvų „įtempti“... ypač tarp Luiso ir jos tėvo.

Luisas galėjo skristi į Čikagą su savo šeima, tik jam būtų reikėję grįžti į universitetą trim dienom anksčiau už Reičelę ir vaikus. Tačiau tai nebuvo didelė kliūtis. Kur kas baisesnės atrodė keturios dienos Imhotepo ir jo žmonos Sfinksės draugijoje.

Vaikai gerokai suminkštino Luiso uošvių širdis, kaip kad dažniausiai būna. Luisas nujautė, kad dabar galėtų be vargo susitaikyti su Goldmenais. Ganėtų tik apsimesti, kad užmiršo tą įvykį kabinete. Jeigu Goldmenai net ir suprastų, kad jis tik apsimeta. Tačiau, atvirai kalbant (o Luisui užteko drąsos sau atvirai prisipažinti), Luisas neturėjo jokio noro taikytis su jais. Dešimt metų — ilgas laiko tarpas, tačiau nepakankamai ilgas, kad panaikintų šleikštų skonį, atsiradusį Luiso burnoje, kai senis prie stalo su brendžio taurėmis atsilapojo vieną savo idiotiško smokingo skverną ir išsitraukė čekių knygelę. Taip, tąkart Luisas pajuto palengvėjimą, kad Goldmenai nesuuodė apie naktis, — iš viso penkias, — juodviejų su Reičele praleistas siauroje, įdubusioje bendrabučio lovoje. Bet Luisą apėmęs pasipiktinimas buvo visai kas kita, ir prabėgę metai nesumažino jo.