Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Džadai, aš dar norėčiau pavežioti Elę, kad ji galėtų užbaigti saldainių rinkimą.

— Suprantama — atsakė Džadas, ir tai nuskambėjo kaip „sprantmaa“. — Pasakyk jai, kad išsikaulytų kuo daugiau gardumynų.

— Pasakysiu, — prižadėjo Luisas.

***

Grįžęs namo, Luisas rado Elę vis dar su raganos apdaru. Reičelė mėgino ją įkalbėti, kad persirengtų nakčiai, bet mergaitė priešinosi, neprarasdama vilties pratęsti pramogą, kurią nutraukė širdies smūgis. Kai Luisas liepėjai vėl užsivilkti paltą, Elė šūktelėjo iš džiaugsmo ir suplojo rankomis.

— Bet jau vėlu, Luisai.

— Mes paimsime mašiną, — atsakė Luisas. — Nedrausk jai, Reičele. Vaikas visą mėnesį laukė šitos dienos.

— Na, ką gi... — Reičelė nusišypsojo. Išvydusi mamos šypseną, Elė vėl džiaugsmingai sušuko ir nubėgo į drabužinę. — Ar Normai jau geriau?

— Manyčiau, kad taip. — Luisas jautėsi puikiai. Buvo pavargęs, bet jautėsi puikiai. — Smūgis buvo nestiprus. Normai reikia saugotis. Kai sulauki septyniasdešimt penkerių, tenka prisipažinti, kad vartymasis kūliais — nebe tau.

— Kaip gerai, kad tu ten buvai. Tai Dievo apvaizda.

— Aš sakyčiau — sėkmė. — Luisas nusišypsojo grįžtančiai Elei. — Tu pasiruošusi, ragana Heizele?

— Pasiruošusi, — atsakė Elė. — Važiuojam-važiuojam-važiuojam!

Kai, prisirinkę pusę krepšio saldainių, jie po valandos pasuko namo (Elė priešinosi, kai Luisas nusprendė grįžti, bet nesmarkiai — buvo jau pavargusi), mergaitė pribloškė Luisą savo klausimu:

— Tėveli, ar tai aš kalta, kad misis Krendol ištiko širdies smūgis? Juk aš nepaėmiau sumušto obuolio.

Luisas nustebęs pažvelgė į dukterį. Kažin, iš kur vaikai traukia tokias kvailystes? Užlipai ant trūkio, mamai strėnos trūko. Myli, nemyli. Tėvo pilvas, tėvo galvelė, naktį šypsosies — tėvui galas. Pagalvojęs apie vaikiškus prietarus, Luisas vėl prisiminė Naminių Gyvulėlių Kapynes ir jų nelygius apskritimus. Jis norėjo nusijuokti iš savo minčių, bet nieko neišėjo.

— Ne, dukrele, — atsakė jis Elei. — Kai tu buvai virtuvėje su tais dviem vaiduokliais...

— Jie visai ne vaiduokliai, o tik dvyniai Badindžeriai.

— Na taip, kai tu buvai su jais virtuvėje, misteris Krendolas pasakė man, kad jo žmoną dažnai kamuoja skausmai krūtinėje. Tiesą sakant, tu netgi išgelbėjai gyvybę misis Krendol ar bent jau apsaugojai nuo blogesnių pasekmių.

Šįkart nustebo Elė.

Luisas linktelėjo.

— Ji turėjo pasirodyti gydytojui, pupa. Aš ir esu gydytojas. Bet aš buvau pas Krendolus tik todėl, kad šįvakar tu kieminėjai.

Elė apgalvojo tėvo žodžius, paskui linktelėjo.

— Bet misis Krendol vis tiek tikriausiai mirs, — tvirtai pareiškė ji. — Žmonės po širdies smūgio paprastai miršta. Net jei ir išgyvena, vėliau juos ištinka dar vienas smūgis, paskui dar vienas ir dar vienas, kol... bum!

— Ar galėčiau paklausti, kur tu išgirdai tokius išmintingus žodžius?

Elė tik gūžtelėjo pečiais. Visai kaip jis pats, pagalvojo Luisas nustebęs ir patenkintas.

Elė leido tėvui įnešti vidun jos krepšį su saldainiais — ypatingo pasitikėjimo ženklas. Nešdamas Luisas galvojo apie keistą dukters požiūrį. Mintis apie Čerčo mirtį sukėlė beveik isterišką raudojimą. Tačiau Normos Krendol, mylinčios Elę kaip tikra močiutė, mirtis mergaitei atrodė visai suprantamas dalykas, duotybė. Kaip ji pasakė? Paskui dar vienas ir dar vienas, kol... bum!

Virtuvė buvo tuščia, bet Luisas girdėjo Reičelės žingsnius viršuje. Jis pastatė Elės krepšį ant stalo ir tarė:

— Visai nebūtinai turi taip atsitikti, Ele. Normą ištikęs smūgis buvo nesmarkus, ir aš iš karto suteikiau jai pagalbą. Vargu ar šis įvykis pakenkė jos širdžiai. Norma...

— Žinau, — beveik linksmai pritarė Luisui duktė. — Bet ji sena ir vis tiek greitai mirs. Ir misteris Krendolas taip pat. Ar galiu prieš miegą dar suvalgyti obuolį, tėveli?

— Ne, — atsakė Luisas, įdėmiai žvelgdamas į dukterį. — Lipk į viršų ir išsivalyk dantis.

Nejaugi kas nors tikrai mano, kad galima suprasti vaikus? klausė jis savęs.

***

Kai namai nurimo ir Kridai atsigulė į lovą, Reičelė atsargiai paklausė:

— Lu, ar Elė labai išsigando, kai Normą ištiko smūgis?

Ne, mintyse atsakė Luisas. Elė žino, kad atėjus laikui seniai užverčia kojas, kaip kad žino, jog reikia paleisti žiogą, jei jis spjaudosi... arba kaip žino, jog mirs geriausia draugė, jei šokinėdama per virvutę suklysi ties skaičiumi trylika... ar kad antkapius Naminių Gyvulėlių Kapynėse reikia statyti koncentriškais apskritimais...

— Ne, — garsiai atsakė Luisas žmonai, — ji elgėsi labai protingai. O dabar miegokime, gerai?

Naktį, kai Kridai miegojo savo name, o Džadas savajame negalėjo užmigti, vėl stipriai pašalo. Anksti ryte pakilęs vėjas nuplėšė nuo medžių paskutinius neišvaizdžiai rudus lapus.

Vėjo kaukimas pažadino Luisą. Dar neatsitokėjęs iš miego, jis pasirėmė ant alkūnių. Laiptais kažkas lipo — lėtai, vilkdamas kojas. Paskou sugrįžo. Tik dabar, po dviejų mėnesių. Tuoj durys atsilapos, ir Luisas išvys siaubingą pūvantį lavoną, raudonus žemėtus šortus, išpuvusias skyles kūne, ištižusias smegenis. Tik akys bus gyvos... velniškai skaisčios ir gyvos. Šįkart Paskou nieko nepasakys — jo balso stygos jau supuvusios ir nebegali skleisti garsų. Bet jo akys... akys kvies Luisą sekti iš paskos.

— Ne, — iškvėpė jis, ir žingsniai nutilo.

Šiurpdamas visu kūnu, šiepdamas lūpas iš baimės ir ryžto, Luisas atsikėlė, priėjo prie durų ir atidarė jas. Paskou stovės ten, iškėlęs rankas, panašus į seniai mirusį dirigentą, pasiruošusį duoti ženklą pirmam griausmingam „Valpurgijos nakties“ akordui.

Bet nieko panašaus, kaip pasakytų Džadas. Laiptų aikštelė buvo tuščia... tyli. Jokio garso, tik vėjas. Luisas grįžo į lovą ir užmigo.

21

Kitą dieną Luisas paskambino į RMMC intensyviosios terapijos skyrių. Normos būklė tebebuvo kritiška — taip visada sakoma pirmą parą po širdies smūgio. Tačiau daktaro Veibridžo žodžiai nuramino Luisą.

— Aš nepavadinčiau šito smūgio net mikro miokardo infarktu, — pareiškė Veibridžas. — Jokio rando. Ji daug skolinga jums, daktare Kridai.

Pagautas impulso, Luisas tą pačią savaitę užsuko į ligoninę su gėlių puokšte ir sužinojo, kad Norma perkelta į dvivietę palatą vienu aukštu žemiau — tai buvo labai geras ženklas. Džadas sėdėjo pas žmoną.

Išvydusi gėles, Norma ėmė aikčioti ir išsiuntė slaugę kuo skubiau atnešti vazą. Senutė tol varinėjo Džadą, kol gėlės atsidūrė vazoje, sukomponuotos pagal jos norą, o vaza — ant spintelės palatos kampe.

— Mamulė šiandien jaučiasi kaip niekad gerai, — burbtelėjo Džadas, perstatęs gėles trečią kartą.

— Nebambėk, Džadsonai, — subarė vyrą Norma.

— Klausau, madam.

Pagaliau Norma atsisuko į Luisą.

— Aš noriu padėkoti jums už viską, ką dėl manęs padarėte, — droviai tarė ji; drovumas buvo visiškai natūralus ir todėl dvigubai jaudinantis. — Džadas sako, kad aš turiu būti dėkinga jums už gyvybę.

— Džadas perdeda, — sutrikęs atsakė Luisas.

— Nė velnio jis neperdeda, — atšovė Džadas. Jis šnairom žvilgtelėjo į Luisą, šypsodamasis puse lūpų. — Argi mama nemokė tavęs, Luisai, kad negražu vengti padėkos?

Luiso motina nemokė jo nieko panašaus, bent jau nieko panašaus neišliko Luiso atmintyje. Bet jis prisiminė mamą kartą sakius, kad apsimestinis kuklumas — tai pusė puikybės nuodėmės. Todėl jis atsakė senutei: