Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas tebeprisiminė savo sapną ir pasivaikščiojimą per miegus, bet taip, tarsi tai nutiko kažkam kitam, gal net kažkokio matyto filmo herojui. Lygiai taip pat jis prisiminė savo vienintelį vizitą pas prostitutę prieš šešerius metus Čikagoje — kaip kažkokį nereikšmingą žingsnį į šalį, po kurio liko tik klaidinantis atgarsis — lyg garsai aido kambaryje.

Jis visai negalvojo apie tai, ką pasakė ar nepasakė mirštantis Paskou.

Visų Šventųjų vakarą stipriai pašalo. Luisas ir Elė pradėjo kieminėti nuo Krendolų. Elė kikeno kaip ragana, jodinėdama ant šluotos po Normos virtuvę, ir tai buvo, anot Normos, „Pats žavingiausias reginys, kokį tik man teko matyti... ar ne, Džadai?“

Džadas sutiko, kad Elė žavingai atrodo, ir užsirūkė cigaretę.

— O kurgi Geidžas, Luisai? Maniau, kad ir jį kaip nors perrengsite.

Kridai išties ketino pasiimti ir Geidžą — labiausiai to norėjo Reičelė, nes kartu su Mise Dandridž sumeistravo kažką panašaus į vabalo kostiumą su čiuptuvėliais iš sulenktų vielinių pakabų, apvyniotų krepiniu popieriumi. Bet Geidžas peršalo, ėmė kosėti. Išgirdęs vaiko plaučiuose nerimą keliantį ūžesį ir pažiūrėjęs į termometrą už lango, rodantį tik keturiasdešimt laipsnių, Luisas pramogą atšaukė. Reičelė nusiminė, bet neprieštaravo vyro nuomonei.

Elė prižadėjo atiduoti Geidžui dalį gautų saldainių. Tačiau perdėtas apgailestavimas dėl brolio ligos pakišo Luisui mintį, kad duktė tik džiaugiasi, jog Geidžo nebus šalia. Brolis neleistų jai kaip reikiant įsisiautėti — ir pasisavintų dalį pasisekimo.

— Vargšas Geidžas, — pareiškė Elė tokiu tonu, kuriuo paprastai kalbėdavo apie brolio negalavimus.

Nenujaučiantis, ką praleidžia, Geidžas sėdėjo ant sofos šalia snaudžiančio Čerčo ir žiūrėjo per televizorių filmuką.

— Elė — ragana, — atsiliepė jis be didelio susidomėjimo ir vėl įsmeigė akis į televizorių.

— Vargšas Geidžas, — pakartojo Elė ir antrąsyk atsiduso. Luisas šyptelėjo, pagalvojęs apie krokodilo ašaras. Elė čiupo jį už rankos ir ėmė tempti link durų. — Eime, tėveli. Eime-eimeeime...

***

— Geidžas apsirgo, — dabar atsakė Luisas Džadui.

— Kaip gaila, — tarė Norma. — Bet kitais metais šita šventė paliks jam didesnį įspūdį. Gaudyk obuolį, Ele... op!

Senutė paėmė obuolį ir mažutę „Snikers“ plytelę iš vazos, stovinčios ant stalo, bet skanėstai iškrito jai iš rankų. Luisas net nustebo pamatęs, kaip paukštiškai susirietę Normos pirštai. Jis pasilenkė ir pakėlė grindimis riedantį obuolį. Džadas pakėlė saldainį ir įmetė į Elės krepšį.

— Oi, verčiau aš duosiu tau kitą obuolį, brangute, — susijaudino Norma. — Šitas jau sumuštas.

— Visai geras, — paprieštaravo Luisas ir pabandė įmesti obuolį į dukters krepšį, tačiau Elė atsitraukė per žingsnį, neleisdama jam to padaryti.

— Aš nenoriu sumušto obuolio, tėveli, — pareiškė mergaitė žiūrėdama į tėvą taip, tarsi tas būtų beprotis. — Rudos dėmės. Fui!

— Ele, tai labai nemandagu!

— Nebarkite jos už tai, kad sako tiesą, Luisai, — įsikišo Norma. — Juk tik vaikai pasako visą tiesą. Tai ir daro juos vaikais. Rudos dėmės iš tiesų bjaurios.

— Ačiū, misis Krendol, — padėkojo Elė, mesdama į tėvą pergalingą žvilgsnį.

— Nėra už ką, brangute, — atsakė senutė.

Džadas išlydėjo juos į verandą. Tuo metu prie namo takeliu pasuko du maži vaiduokliai, ir Elė atpažino savo mokyklos draugus. Ji nusivedė berniukus atgal į virtuvę, ir kelioms minutėms Džadas ir Luisas liko verandoje vieni.

— Normos artritas paūmėjo, — tarė Luisas.

Džadas linktelėjo ir užgesino cigaretę peleninėje.

— Taip. Rudenį ir žiemą ji visada jaučiasi prasčiau, bet taip blogai dar nebuvo.

— O ką sako gydytojas?

— Nieko. Jis nieko negali pasakyti, nes Norma nebesilanko pas jį.

— Ką? Kodėl?

Džadas atsisuko į Luisą. Vaiduoklių laukiančio automobilio žibintų šviesoje jis atrodė neįprastai bejėgis.

— Aš norėjau paprašyti tavęs tinkamesniu metu, bet tikriausiai nebūna tinkamo meto išnaudoti draugystę. Ar negalėtum ją apžiūrėti?

Luisas girdėjo, kaip virtuvėje ūbauja abu vaiduokliai ir vėl raganiškai kikena Elė — ji repetavo visą savaitę. Tai skambėjo tikrai linksmai ir labai tiko šiai šventei.

— Kas dar negerai? — paklausė Luisas. — Ar Norma baiminasi dar kažko?

— Normą kamuoja skausmai krūtinėje, — beveik pašnibždomis atsakė Džadas. — Ji nebenori daugiau eiti pas daktarą Veibridžą. Man baugu dėl jos.

— Norma sunerimusi dėl tų skausmų?

Džadas padvejojęs atsakė:

— Manyčiau, ji bijo. Bijo eiti pas gydytoją. Viena iš geriausių jos draugių, Betė Koslou, praėjusį mėnesį mirė ligoninėje. Vėžys. Juodvi su Norma buvo vienmetės. Norma bijo.

— Su džiaugsmu ją apžiūrėsiu, — prižadėjo Luisas. — Jokių problemų.

— Ačiū, Luisai, — dėkingai atsakė Džadas. — Kurį vakarą mes ją pagausime ir priversime...

Džadas staiga nutilo, pakreipė galvą ant šono ir įsiklausė. Jo akys susitiko su Luiso akimis.

Vėliau Luisas negalėjo tiksliai prisiminti, kaip vienas jausmas peraugo į kitą. Vos tik pabandydavo tai padaryti, tuoj viskas susipindavo galvoje. Luisas gerai įsiminė tik nuojautą, kad kažkur kažkas atsitiko. Akimirką jiedu su Džadu atvirai žvelgė vienas į kitą, kol Luisas suprato, ką reikia daryti.

— Hūūūū-hūūūū! — duetu ūkčiojo vaiduokliai virtuvėje. — Hūūūū-hūūūū!

— Ir staiga priebalsis „h“ išnyko, ir ūkavimas virto išgąsčio kupinu „ uuuuuUUUUU!..“

Vienas iš vaiduoklių ėmė klykti.

— Tėveli! — šaižiai suriko Elė. — Tėveli! Misis Krendol nukrito!

— O Jėzau, — sudejavo Džadas.

Elė išbėgo į verandą, plevėsuodama juoda suknele, rankoje suspaudusi šluotą. Žaliai išdažytas veidas, ištįsęs iš baimės, priminė pigmėjaus alkoholiko fizionomiją paskutinėje girtumo stadijoje. Du maži vaiduokliai verkdami atlėkė paskui ją.

Džadas puolė pro duris tiesiog neįtikėtinai vikriai, turint omeny, kad jam buvo virš aštuoniasdešimties. Net daugiau negu vikriai — strimgalviais. Jis šaukė žmoną vardu.

Luisas pasilenkė ir apglėbė Elę per pečius.

— Pasilik čia, verandoje. Supratai, Ele?

— Aš bijau, tėveli, — sušnibždėjo mergaitė.

Du vaiduokliai prasmuko pro juos ir nulėkė takeliu, šaukdami mamą. Jų krepšiuose barškėjo saldainiai.

Luisas nubėgo koridoriumi į virtuvę, nekreipdamas dėmesio į dukters prašymus grįžti.

Norma tysojo ant nelygaus linoleumo prie stalo tarp pabirusių obuolių ir „Snikers“ saldainių. Tikriausiai ji krisdama užkliudė ir apvertė vazą — toji gulėjo šalia kaip plastmasinė skraidančioji lėkštė. Džadas trynė žmonai riešą. Senis pakėlė į Luisą skausmo perkreiptą veidą.

— Padėk man, Luisai, — paprašė jis. — Padėk Normai. Atrodo, ji miršta.

— Truputį pasitraukite į šalį, — tarė Luisas. Klaupdamasis jis pataikė ant obuolio ir sutraiškė jį. Sultys ėmė sunktis pro senų Luiso kelnių medžiagą, ir virtuvė staiga prisipildė saldžiarūgščio obuolių kvapo.

Na štai, ir vėl kaip su Paskou, tarė sau Luisas, bet tučtuojau išstūmė tą mintį iš galvos — taip greitai, tarsi ji būtų buvusi ratuota.

Jis paieškojo Normos pulso ir apčiuopė kažką silpną, trūkčiojantį — net ne tvinkčiojimą, o tik spazmus. Smarki aritmija, gresianti baigtis visišku širdies sustojimu. Kaip ir Elviui Presliui, Norma, pagalvojo Luisas.