Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Jis prasegė senutės suknelę. Po ja buvo šilkiniai kreminės spalvos baltiniai. Dabar jau judėdamas savo paties ritmu, Luisas pasuko senutės galvą į šoną ir ėmė daryti širdies masažą.

— Paklausykite manęs, Džadai, — tarė Luisas. Jo kairioji ranka tuo tarpu spūstelėjo tašką, esantį keturiais centimetrais aukščiau kardiškosios ataugos, pirmame krūtinkaulio trečdalyje. Dešinioji laikė kairiosios riešą, padėdama jai. Spausk smarkiai, bet neužmiršk apie senus šonkaulius — kol kas nėra reikalo panikuoti. Ir, dėl Dievo, nesutraiškyk senutei plaučių.

— Aš čia, — atsiliepė Džadas.

— Paimkite Elę, — paliepė Luisas. — Pareikite per gatvę. Tik atsargiai — nepapulkite po mašina. Pasakykite Reičelei, kas atsitiko. Pasakykite, kad man reikalingas mano lagaminėlis. Ne tas, kur kabinete, bet tas, kuris vonioje ant viršutinės lentynos. Ji žinos kuris. Pasakykite, kad ji paskambintų į Bangoro medicinos stotį ir iškviestų „greitąją“.

— Baksporto stotis arčiau, — paprieštaravo Džadas.

— Bangoro medikai greitesni. Eikite. Neskambinkite pats. Tegu tai padaro Reičelė. Man reikalingas lagaminėlis. Sužinojusi, kas čia atsitiko, pridūrė Luisas pats sau, vargu ar ji pati atneš lagaminėlį.

Džadas išėjo. Luisas girdėjo, kaip trinktelėjo verandos durys. Jis liko vienas su Norma Krendol ir obuolių kvapu. Iš svetainės sklido vienodas prisukamo laikrodžio tiksėjimas.

Iš Normos krūtinės išsiveržė ilgas, šaižus atodūsis. Jos akių vokai suvirpėjo. Ir staiga Luisą iki kaulų persmelkė kraupus įsitikinimas: Dabar ji pramerks akis... o Viešpatie, ji pramerks akis ir ims kalbėti apie Naminių Gyvulėlių Kapynes.

Bet Norma tik pažvelgė į Luisą blausiu nematančiu žvilgsniu ir vėl užsimerkė. Luisas susigėdo dėl savo kvailos baimės, paprastai visai nebūdingos jam. Ir tuo pat metu jam nušvito nauja viltis: Normos akyse šmėkštelėjo skausmas, bet ne agonija. Iš to galima spėti, kad širdies smūgis nebuvo mirtinas.

Luisas sunkiai alsavo, visas apsipylęs prakaitu. Tik televizijos paramedikai širdies masažą atlieka be jokio pastebimo vargo. O iš tiesų geras, pastovus uždaros krūtinės masažas sudegina daugybę kalorijų, ir jam rytoj gerokai maus pečių bei rankų raumenų raiščius.

— Ar galėčiau kuo nors padėti?

Luisas grįžtelėjo per petį. Tarpduryje neryžtingai stoviniavo moteris rudu megztiniu ir kelnėmis, spausdama tarp krūtų vieną kumštelį. Vaiduoklių mama, suprato Luisas.

— Ne, — atsakė jis, bet tuoj pat pasitaisė: — Prašau, sudrėkinkite rankšluostį. Išgręžkite. Uždėkite jai ant kaktos.

Moteris nuėjo vykdyti Luiso paliepimo. Luisas atsisuko į Normą. Senutės akys vėl buvo pramerktos.

— Luisai, aš nukritau, — sušnibždėjo ji. — Atrodo, nualpau.

— Ne, čia širdelė paikioja, — atsakė Luisas. — Bet nieko baisaus. Tiesiog atsipalaiduokite ir nekalbėkite, Norma.

Jis truputį pailsėjo ir vėl patikrino senutės pulsą. Širdies plakimas buvo pernelyg greitas. Tarsi Norma kažką perdavinėtų Morzės abėcėle: reguliarus tvanksėjimas, paskui trumpos greitos dūžių serijos, veikiau primenančios virpėjimą, ir vėl reguliarus tvanksėjimas. Dun-dun-dun, TAK-TAK-TAK, dun-dun-dun-dun-dun. Aišku, nieko gero, bet šiek tiek geriau už širdies aritmiją.

Priėjo moteris su rankšluosčiu ir uždėjo jį Normai ant kaktos. Paskui neryžtingai pasitraukė į šalį. Grįžo Džadas, nešinas Luiso lagaminėliu.

— Luisai?

— Jai jau geriau, — pareiškė Luisas, žiūrėdamas į Džadą, bet kalbėdamas Normai. — „Greitoji“ važiuoja?

— Palikau tavo žmoną skambinančią, — atsakė senis.

— Ne... ligoninė, — sušnibždėjo Norma.

— Taip, ligoninė, — atkirto Luisas. — Penkias dienas pasigydysite ir grįšite namo sveikutėlė, mano brangioji Norma. O jeigu jūs dar bent žodį pasakysite, aš priversiu jus suvalgyti visus šiuos obuolius kartu su graužtukais.

Senutė silpnai šyptelėjo ir vėl užmerkė akis.

Luisas atidarė savo lagaminėlį, pasirausęs surado „Isodilą“ ir išbėrė sau ant delno vieną tabletę — tokią mažą, kad tilptų ant nago lankelio. Tada vėl užkimšo buteliuką ir suspaudė tabletę tarp pirštų.

— Norma, ar girdite mane?

— Taip.

— Aš noriu, kad prasižiotumėte. Jūs puikiai atlikote savo triuką, dabar gausite už tai skanėstą. Aš padėsiu jums po liežuviu tabletę. Visai mažą tabletytę. Noriu, kad laikytumėte ją ten tol, kol ištirps. Ji bus kartoka, bet tai niekis. Gerai?

Norma prasižiojo. Iš jos burnos dvelktelėjo nemalonus kvapas, ir Luisui staiga sugniaužė širdį iš gailesčio senutei, gulinčiai ant grindų tarp pabirusių saldumynų. Jis pagalvojo, kad kadaise juk ir Normai buvo septyniolika, jos krūtys traukė jaunų vyrų akį, visi dantys buvo savi, o širdis po baltiniais plakė kaip žvalus mažytis varikliukas.

Norma uždėjo liežuvį ant tabletės ir susiraukė. Tabletė buvo kartoka, tas tiesa. Jos visos tokios. Bet Norma — tai ne Viktoras Paskou, kuriam jau nebegalima buvo padėti. Norma dar pakovos už save. Senutės ranka truputį kilstelėjo, ir Džadas švelniai suėmė ją.

Luisas atsistojo, surado nukritusią vazą ir ėmė rinkti į ją obuolius bei saldainius. Moteris, prisistačiusi kaip misis Badindžer iš kaimyninio namo, padėjo jam. Paskui ji pasakė verčiau grįšianti į mašiną — jos berniukai labai išsigandę.

— Ačiū už pagalbą, misis Badindžer, — padėkojo Luisas.

— Aš nieko nepadariau, — kategoriškai atsakė moteris. — Bet vakare aš atsiklaupsiu ir padėkosiu Dievui už tai, kad jūs, misteri Kridai, buvote čia.

Luisas sumišęs numojo ranka.

— Ir aš taip padarysiu, — pritarė Džadas misis Badindžer. Senis pagavo Luiso žvilgsnį ir kurį laiką žvelgė jam į akis. Džado žvilgsnis buvo ramus. Ir tvirtas. Trumpa sutrikimo ir išgąsčio akimirka praėjo.

— Liaukitės, — tarė Luisas ir pamojo misis Badindžer, kuri jau ėjo link durų. Moteris nusišypsojo ir taip pat pamojo jam. Luisas paėmė obuolį ir atsikando. Obuolys buvo toks saldus, kad iš pradžių jam net burną sutraukė... bet buvo skanu. Šįvakar tu užsitarnavai saldumynų, tarė sau Luisas ir pasigardžiuodamas suvalgė obuolį. Jis jautėsi alkanas.

— Aš vis tik padėkosiu Dievui, — pareiškė Džadas. — Jei tau kada reikės pagalbos, Luisai, aš atskubėsiu pirmas.

— Na gerai, — numykė Luisas. — Sutarta.

***

„Greitoji“ iš Bangoro atvyko po dvidešimties minučių. Žiūrėdamas, kaip sanitarai neša Normą į mašiną, Luisas pastebėjo Reičelę už svetainės lango. Luisas pamojo jai. Reičelė atsakydama kilstelėjo ranką.

Jiedu su Džadu stovėjo šalia vienas kito ir stebėjo, kaip „greitoji“ suka iš kiemo, žybčiodama šviesomis. Bet sirena tylėjo.

— Tikriausiai man reikia važiuoti iš paskos į ligoninę, — tarė Džadas.

— Niekas neleis jums šįvakar pamatyti žmoną, Džadai. Iš pradžių jai darys elektrokardiogramą, paskui pradės intensyvią terapiją. Jokių lankytojų artimiausias dvylika valandų.

— Ar ji pasveiks, Luisai? Tikrai pasveiks?

Luisas gūžtelėjo pečiais.

— Šito niekas negali garantuoti. Normą ištiko širdies smūgis. Tai pavojinga, bet, manau, Norma pasitaisys. Gal tai netgi išeis jai į gera — ji bent pasigydys.

— Aha, — burbtelėjo Džadas, prisidegdamas „Česterfild“ cigaretę.

Luisas šyptelėjo ir pažvelgė į savo laikrodį. Buvo dar tik be dešimties

minučių aštuonios. Luisas nustebo — jam atrodė, kad praėjo kur kas daugiau laiko.