Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Tai rieda prakeikti kaulai, daktare.

Kai krūva vėl sukrutėjo, Luisas pradėjo skubiai ropštis žemyn. Marškiniai išsipešė jam iš kelnių.

Laimingai pasiekęs tvirtą žemę, jis nusipurtė nuo rankų žievės trupinius ir pasuko atgal link takelio, vedančio namo: ten jo laukė vaikai, kurie norės pasakos prieš miegą; Čerčas, kuriam liko tik viena naktis būti tikru patinu ir namų šeimininkių siaubu; arbata, kurią jiedu su žmona gers virtuvėje, kai vaikai sumigs.

Prieš išeidamas Luisas dar kartą apžvelgė laukymę, gaubiamą stulbinančiai žalios tylos. Apie antkapius vijosi iš kažkur atsiradę rūko čiuptuvai. Tie koncentriški ratai... patys to nežinodami, Šiaurės Ladlou vaikai per kartų kartas savo mažomis rankomis pastatė miniatiūrinę Stounhendžo kopiją.

Bet ar tai viskas, Lu?

Išgąsdintas šakų judėjimo, Luisas spėjo užmesti tik vieną žvilgsnį anapus išlaužos viršūnės, tačiau galėjo prisiekti, kad matė kitoje pusėje tako tęsinį, vedantį gilyn į mišką.

Tai ne tavo reikalas, Luisai. Užmiršk apie tai.

Klausau, bose.

Luisas apsisuko ir patraukė namo.

***

Vakare, Reičelei atsigulus, jis dar visą valandą sklaidė seniai perskaitytus medicinos žurnalus, nenorėdamas prisipažinti sau, kad bijo eiti gulti — kad bijo užmigti. Anksčiau jis niekada nevaikščiodavo per miegus, tačiau negalėjo būti tikras, kad vakarykštis somnambulizmo atvejis buvo atsitiktinis ir niekuomet daugiau nebepasikartos.

Luisas girdėjo, kaip Reičelė atsikėlė iš lovos ir tyliai pašaukė:

— Lu? Brangusis? Ar eisi gulti?

— Ateinu, — atsakė jis stodamasis ir išjungdamas lempą virš rašomojo stalo.

***

Tą naktį Luisui prireikė kur kas daugiau negu septynių minučių, kad užmigtų. Klausantis ramaus, gilaus miegančios Reičelės kvėpavimo, Viktoro Paskou pasirodymas nebeatrodė toks jau nerealus. Vos užmerkęs akis, Luisas išvysdavo, kaip durys su trenksmu atsilapoja ir — štai jis, Mūsų Įžymioji Superžvaigždė, Viktoras Paskou, stovi tarpdury su sportiniais šortais, oda balta po įdegusiu sluoksniu, raktikaulis styro.

Luisas buvo keliskart užsnūdęs, tačiau jo vis neapleido mintis, kad pabus Naminių Gyvulėlių Kapynėse, sustiręs į ožio ragą, vidury mėnesienos apšviestų nelygių koncentriškų ratų, ir jam teks grįžti atgal taku per mišką. Ir Luisas vėl staiga nubusdavo.

Tik po vidurnakčio miegas pagaliau įveikė jį — kietas, be sapnų. Luisas pabudo tik pusę aštuonių nuo monotoniško garso: į langą barbeno šaltas rudeniškas lietus. Jis nedrąsiai atmetė antklodę. Paklodė buvo švarutėlė. Joks puristas nebūtų to paties pasakęs ir apie jo kojas su sukietėjusiais kulnais, bet jos bent jau nebuvo purvinos.

Prausdamasis po dušu, Luisas netikėtai susivokė švilpaująs.

19

Misė Dandridž pabuvo su Geidžu, kol Reičelė nuvežė Vinstoną Čerčilį pas veterinarą. Tą naktį Elė užsnūdo tik po vienuolikos — vis verkšleno, kad negali užmigti, ir gėrė vandenį stiklinėmis. Galiausiai Luisas nebeleido dukteriai daugiau gerti baimindamasis, kad ji prisišlapins į lovą. Tai sukėlė tiek riksmo bei ašarų, kad Luisas ir Reičelė įsmeigė vienas į kitą akis, iš nuostabos pakėlę antakius.

— Ji nerimauja dėl Čerčo, — tarė Reičelė. — Tegu išsiverkia, Lu.

— Tikiuosi, ji negalės ilgai klykti visa gerkle, — atsakė Luisas.

Jis buvo teisus. Pikti, kimūs Elės riksmai virto kūkčiojimu ir dejonėmis. Pagaliau stojo tyla. Užlipęs į viršų, Luisas rado dukterį susirietusią ant grindų. Ji miegojo apsikabinusi katino lovelę, į kurią Čerčas išvis nesiteikdavo lipti.

Luisas ištraukė lovelę mergaitei iš rankų, paguldė ją atgal į lovą, švelniai nubraukė plaukus nuo prakaituotos kaktos ir pabučiavo. Pagautas impulso, dar nuėjo į mažą kambarėlį, kurį Reičelė buvo pasilikusi sau, ir ant popieriaus lapo didelėmis kreivomis raidėmis pakeverzojo raštelį: „GRĮŠIU RYTOJ, MYLIU — ČERČAS“. Lapą prismeigė prie čiužinio katino lovelės dugne. Tada nuėjo į miegamąjį ieškoti žmonos. Reičelė buvo ten. Jie pasimylėjo ir užmigo vienas kito glėbyje.

***

Čerčas grįžo namo penktadienį, pirmos Luiso darbo savaitės pabaigoje. Elė visą dieną tūpčiojo apie katiną, iš savo rankpinigių nupirko jam dėželę katiniškų skanėstų, vos neprilupo Geidžo už tai, kad mažylis kartelį pabandė prisiliesti prie jos numylėtinio. Geidžas subliuvo taip, kaip niekada nebūtų bliovęs, subartas tėvų. Elės priekaištas mažyliui reiškė tą patį, ką paties Dievo priekaištas.

O Luisą, žiūrint į Čerčą, graužė liūdesys. Jis suvokė, kad tai kvaila, bet vis tiek liūdėjo. Ankstesniojo Čerčo vikrumo nebeliko nė ženklo. Jis niekada daugiau nebevaikščios kaip koks plėšikas. Dabar Čerčas tipeno lėtai ir atsargiai kaip sveikstantis ligonis. Jis leidosi Elės maitinamas iš rankų, nerodė jokio noro išeiti laukan ar bent į garažą. Čerčas pasikeitė. Tikriausiai nuo to bus tik geriau, kad Čerčas pasikeitė.

Nei Reičelė, nei Elė tarsi ir nepastebėjo, kad katinas pasikeitęs.

20

Bobų vasara atėjo ir praėjo. Medžius nudažęs varis plykstelėjo ir nunyko. Sykį spalio vidury gerokai palijo, ir tuoj po to lietaus lapai ėmė kristi. Elė dabar grįždavo namo apsikrovusi Visų Šventųjų dienos dekoracijomis, kurias patys vaikai gaminosi mokykloje. Vieną kartą ji papasakojo Geidžui istoriją apie Raitelį Be Galvos, ir Geidžas visą vakarą laimingas vapėjo kažką apie Niežuotąjį Breiną. Reičelė taip juokėsi, kad negalėjo liautis. Tas ruduo atnešė Kridams daug laimingų dienų.

Luiso darbas universitete pamažu tapo griežta, bet malonia rutina. Jis priiminėjo ligonius, lankėsi Tarybos posėdžiuose, rašė privalomus straipsnius studentų laikraščiui, siūlydamas abiejų lyčių studentams konfidencialų venerinių ligų gydymą universiteto ligoninėje ir ragindamas saugotis gripo, nes tą žiemą vėl buvo laukiama A tipo viruso. Jis dalyvavo labdaros akcijose, organizavo labdaros akcijas. Antrąją spalio savaitę Luisas nuvyko į Naujosios Anglijos koledžų ir universitetų gydytojų konferenciją, kur perskaitė pranešimą apie juridinius studentų gydymo ypatumus. Viktoras Paskou buvo paminėtas jame fiktyviu „Henrio Monteso“ vardu. Konferencijos dalyviai pritarė Luiso išsakytoms mintims. Grįžęs jis pradėjo sudarinėti ligoninės biudžetą kitiems mokslo metams.

Vakarus Luisas taip pat leisdavo vienodai: po vakarienės pažaisdavo su vaikais, paskui nueidavo išgerti alaus pas Džadą Krendolą. Jei Misė galėdavo valandžiukę pasėdėti su vaikais, Reičelė eidavo sykiu. Kartais prie kompanijos prisijungdavo ir Norma. Bet dažniausiai Luisas ir Džadas sėdėdavo vieni. Luisui su seniu būdavo jauku kaip su senomis šlepetėmis. Džadas taip pasakodavo trijų šimtų metų senumo įvykius iš Ladlou istorijos, tarsi pats būtų tiek nugyvenęs. Jis kalbėdavo daug, bet niekada nenusikalbėdavo. Ir niekada nenusibosdavo Luisui, nors Reičelė, kaip jis ne sykį pastebėjo, dažnai slapčia žiovaudavo.

Paprastai Luisas vėl pereidavo per kelią namo apie dešimtą, ir jiedu su Reičele prieš miegą pasimylėdavo. Dar niekada nuo pirmųjų vedybų metų jie nesimylėjo taip dažnai ir dar niekada tas neteikė tiek malonumo. Reičelė manė, kad tai sąlygoja artezinis vanduo, Luisas — kad Meino valstijos oras.

Tiek universiteto studentai, tiek pats Luisas pamažu liovėsi galvoję apie siaubingą Viktoro Paskou žūtį pirmąją rudens semestro dieną. Aišku, Paskou šeima tebegedėjo. Luisui teko kalbėtis su vos tvardančiu ašaras Viktoro Paskou tėvu, ačiū Dievui, telefonu. Vaikino tėvas norėjo tik vieno — sužinoti, ar gydytojai padarė viską, kas buvo įmanoma. Ir Luisas užtikrino jį, kad ligoninės personalas padarė viską, ką galėjo. Luisas nepasakojo jam apie kilusį sąmyšį, apie besiplečiančią dėmę ant kilimo, neužsiminė, kad jaunuolis po teisybei buvo jau miręs tada, kai jį atnešė. Pats Luisas viso šito niekuomet neužmirš. Bet tie, kuriems Paskou mirtis buvo tik nelaimingas atsitikimas, jau užmiršo.