Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Kitoje kelio pusėje laukė Džadas, apsivilkęs platų žalią vilnonį paltą. Senio veidas skendėjo kailiu apkraštuoto gobtuvo šešėlyje. Sustingęs kaip statula vidury vejos, jis taip pat atrodė negyvas negyvame sutemų pasaulyje, kuriame nečiulbėjo nė vienas paukštis.

Luisas žingtelėjo į gatvę, ir netikėtai Džadas atgijo — ėmė energingai mojuoti, kad Luisas grįžtų atgal. Senis kažką šaukė, bet Luisas neišgirdo per viską užgožiantį vėjo kaukimą. Jis žingtelėjo atgal, staiga suvokęs, kad vėjo kaukimas paaštrėjo ir pasodrėjo. Dar po akimirkos pyptelėjo signalas, ir „Orinko“ sunkvežimis prariaumojo pro pat Luiso nosį. Net jo kelnės ir striukė suplazdėjo. Pasirodo, Luisas išėjo į kelią tiesiai priešais mašiną.

Prieš žengdamas ant asfalto antrąsyk, Luisas pažiūrėjo į abi puses. Bet pamatė tik benzovežio užpakalines šviesas, greitai nykstančias tolumoje.

— Jau maniau, kad palįsi po tuo „Orinko“ benzovežiu, — tarė Džadas. — Būk atsargesnis, Luisai.

Net iš taip arti Džado veido nesimatė, ir Luisą persmelkė nesmagus jausmas, kad prieš jį gali stovėti bet kas kitas... bet kas.

— Kur Norma? — paklausė Luisas, vis dar nedrįsdamas pažvelgti į gauruotą kauburėlį prie Džado kojų.

— Nuvažiavo į Padėkos mišias, — atsakė senis. — Tikriausiai pasiliks ten vakarienei, bet vargu ar bent kąsnį nuris. Ji dabar valgo vos puse burnos. — Vėjo gūsis akimirkai atsmaukė gobtuvą, ir Luisas išvydo, kad prieš jį tikrai Džadas. O kas dar galėjo būti? — Bet vakarienė — tik dingstis bobvakariui, — tęsė Džadas. — Po iškilmingų pietų jos nebent po sumuštinį sukramto. Norma grįš apie aštuonias.

Luisas priklaupė apžiūrėti katino. Kad tiktai būtų ne Čerčas, karštligiškai troško jis, pirštinėta ranka atsargiai pasukdamas gyvulėlio galvą. Dieve, kad tik tai būtų kieno nors kito katinas, kad tik Džadas būtų apsirikęs.

Bet, aišku, tai buvo Čerčas. Jo kūnas nebuvo nei sumaigytas, nei subjaurotas; jo nepervažiavo nė vienas iš tų didelių benzovežių ir sunkvežimių, ūžiančių 15 plentu (bet kodėl jie važinėja Padėkos dieną? probėgšmais nusistebėjo Luisas). Čerčo akys buvo pusiau pramerktos ir žvilgėjo kaip žali stikliniai rutuliukai. Iš praviros burnos ištekėjo plonytė kraujo srovelė. Visai nedaug kraujo — tik tiek, kad susiteptų balta pasmakrė.

— Tavo, Luisai?

— Mano, — atsakė Luisas ir atsiduso.

Jis pirmą kartą suvokė, kad mylėjo Čerčą. Galbūt ne taip karštai, kaip Elė, bet savotiškai. Per tas kelias savaites po kastracijos Čerčas pasikeitė, sustorėjo ir aptingo, slankiodavo tik nuo Elės lovos iki sofos ar iki savo dubenėlio ir beveik niekada neišeidavo iš namų. Dabar, nebegyvas, jis buvo panašus į ankstesnįjį Čerčą. Burna, tokia maža ir kruvina, pilna aštrių smulkių dantų, buvo piktadariškai prašiepta. Stiklinės akys žvelgė nuožmiai. Tarytum po trumpo ir idiotiškai ramaus kastrato gyvenimo mirtis grąžino katinui jo prigimtį.

— Taip, tai Čerčas, — tarė Luisas. — Ir trauk mane devynios, jei aš žinau, kaip pasakyti Elei, jog jis žuvo.

Staiga Luisui šovė į galvą, kaip būtų galima tai padaryti. Jis palaidos katiną Naminių Gyvulėlių Kapynėse be jokio antkapio ir kitokių kvailysčių; šįvakar jis nieko nesakys Elei apie Čerčą, kai kalbės su ja telefonu; rytoj lyg tarp kitko užsimins, kad niekur jo nematė; poryt pasakys, kad gal Čerčas kur nors nusidangino. Katinai kartais išeina paslampinėti. Duktė, aišku, sunerims, bet negalvos apie baigtį... nebijos kaip Reičelė vien užuominos apie mirtį... Ir pamažu paprasčiausiai užmirš...

Bailys, pareiškė dalis jo sąmonės.

Taip... nesiginčysiu. Bet kam be reikalo užsikrauti rūpesčių?

— Ji labai myli šitą katiną? — paklausė Džadas.

— Taip, — išsiblaškęs atsakė Luisas. Jis vėl pakrutino Čerčo galvą. Kūnas jau pradėjo stingti, bet galva vis dar judėjo — kur kas lengviau, negu derėtų. Lūžęs kaklas. Ką gi, viskas aišku. Dabar Luisas suprato, kaip žuvo katinas. Čerčas ėjo per kelią — vienas Dievas žino kam, — ir sunkvežimis arba lengvoji partrenkė jį, sulaužydama kaklą ir nusviesdama ant Džado pievelės. O galbūt kaklas lūžo, kai katinas trenkėsi į sušalusią žemę. Nesvarbu. Kaip ten bebūtų, pasekmė viena: Čerčas nebegyvas.

Luisas atsigręžė į Džadą, ketindamas pasidalyti savo samprotavimais, bet Džadas nusisukęs žvelgė į nykstančią oranžinę liniją ties horizontu. Gobtuvas nusmuko jam nuo galvos, atidengdamas veidą — mąslų ir griežtą... netgi atšiaurų.

Luisas išsitraukė iš kišenės žalią maišelį ir išvyniojo jį saugodamasis, kad vėjas neišplėštų iš rankos. Plastiko traškėjimas sugrąžino Džadą į realybę.

— Taip, tikriausiai Elė jį labai myli, — prabilo senis. Tai, kad Džadas kalbėjo apie katiną esamuoju laiku, skambėjo kraupokai. Tiesą sakant, visa aplinka — sutemos, šaltis ir vėjas — baugino savo neįprastumu ir didingumu.

Viržiais apaugusi bežadė dykynė, tarė sau Luisas, raukydamasis nuo svilinančio vėjo. Pasiruošk įkišti šeimos numylėtinį į Patį Tvirčiausią Maišą.

Jis paėmė Čerčą už uodegos, praskleidė maišelį ir truktelėjo katiną aukštyn. Ir bjaurėdamasis nusisuko, pasigirdus aiškiam gggiiirgžt — katino kūnas buvo prišalęs prie sniego. Čerčas atrodė neįtikėtinai sunkus — tarsi mirtis būtų suteikusi jam papildomo svorio. Viešpatie, jis sveria tiek pat, kiek kibiras smėlio.

Džadas prilaikė kitą maišelio kraštą, ir Luisas įmetė katiną vidun, pagaliau atsikratydamas netikėto nemalonaus svorio.

— Ką manai su juo daryti? — paklausė Džadas.

— Padėsiu garaže, — atsakė Luisas. — O rytoj iš ryto palaidosiu.

— Naminių Gyvulėlių Kapynėse?

Luisas gūžtelėjo pečiais.

— Tikriausiai.

— Ar pasakysi Elei?

— Aš... turiu dar pagalvoti.

Džadas truputį patylėjo. Paskui, matyt, apsisprendė.

— Lukterėk minutėlę, Luisai.

Džadas pasišalino. Jis, matyt, net nepagalvojo, kad galbūt Luisas nenori laukti nė minutėlės tokį šaltą vakarą. Senis nuėjo tvirtai ir neįtikėtinai grakščiai, turint galvoj jo amžių. Tačiau Luisas ir neturėjo ką jam pasakyti. Jį apėmė kažkokia keista nuotaika. Luisas žvelgė Džadui pavymui ir jautėsi visai patenkintas tuo, kad stovi vienas vidury vejos.

Kai namo durys pokštelėjusios užsidarė, Luisas atstatė veidą vėjui. Maišas su Čerčo kūnu traškėjo tarp jo kojų.

Patenkintas.

Taip, jis buvo patenkintas. Pirmą kartą nuo to laiko, kai Kridai atvyko į Meiną, Luisas jautėsi esąs savo vietoje, esąs namie. Likęs vienas sutemose ties pačia žiemos riba jis jautėsi nelaimingas, bet vis tik neįprastai susijaudinęs ir nepaaiškinamai vientisas — toks, koks nesijautė nuo pat vaikystės ar bent jau neprisiminė kada nors taip jautęsis.

Kažkas turi atsitikti. Kažkoks labai mįslingas dalykas, sakyčiau.

Luisas užvertė galvą ir išvydo tamsėjančiame danguje šaltas žiemos žvaigždes.

Jis nežinojo, kiek laiko taip išstovėjo, bet tikriausiai neilgai, matuojant minutėmis ir sekundėmis. Paskui Krendolų verandoje sužybčiojo šviesa, prisiartino prie durų ir nusileido laiptais. Tai buvo Džadas su galingu keturių baterijų žibintu rankoje. Kitoje rankoje senis nešėsi kažką, ką Luisas iš pradžių palaikė dideliu X... o paskui pamatė, kad tai kirtiklis ir kastuvas.

Džadas padavė kastuvą Luisui, ir tas paėmė jį laisvąja ranka.