Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisą pradėjo krėsti drebulys. Oda, ypač papilvėje, ėmė krutėti — taip, būtent krutėti : atrodė, tarsi oda šliaužioja po kūną. Burna perdžiūvo — joje nebeliko nė lašo seilių. Tačiau ekstaziškas susijaudinimas, toji nepalaužiama beprotybė, nepraėjo.

— Dėl Dievo, kas tai? — kimiai prašvokštė Luisas.

Džadas atsigręžė į jį. Blankioje žibinto šviesoje senis atrodė taip, lyg jam būtų ne mažiau šimto dvidešimties metų. Džado žvilgsnyje nesimatė nė ženklo anos keistos kibirkštėlės. Dabar jo veidas buvo persikreipęs, akyse sustingo tikras siaubas. Bet senio balsas nuskambėjo pakankamai tvirtai.

— Paprasčiausios gagaros, — atsakė jis. — Eime. Jau nebetoli.

Jie nupėdino toliau. Kemsai virto kieta žeme. Kurį laiką Luisas vėl juto aplinkui atvirą erdvę. Tačiau oras nebešvytėjo, ir jis nieko nematė toliau kaip per tris pėdas nuo Džado nugaros. Luisas juto po kojomis trumpą sušalusią žolę. Kiekviename žingsnyje ji lūžinėjo lyg stiklas. Paskui jie vėl atsidūrė po medžiais. Luisas užuodė eglių kvapą, juto spyglius po kojomis, retsykiais pečiu užkliudydavo kokią šakelę.

Luisas buvo praradęs laiko ir krypties nuovoką. Tačiau dabar jie ėjo nebeilgai. Netrukus Džadas vėl sustojo ir atsisuko.

— Čia yra laipteliai, iškalti uoloje, — paaiškino senis. — Keturiasdešimt du ar keturiasdešimt keturi, tiksliai nebeprisimenu. Kopk paskui mane. Pasieksime viršūnę ir būsime vietoje.

Jis ėmė lipti laiptais. Luisas nusekė iš paskos.

Akmeninės pakopos buvo pakankamai plačios, bet vis tiek atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Batai kliuvo už smulkaus žvirgždo ir akmens nuolaužų.

... dvylika... trylika... keturiolika...

Vėjas čia buvo dar žvarbesnis, smarkesnis, nuožmesnis. Kažin ar mes jau pakilome virš miško lygio? pagalvojo Luisas. Jis žvilgtelėjo aukštyn ir išvydo milijardus žvaigždžių, šaltai spingsinčių tamsoje. Dar niekada gyvenime žvaigždės nevertė Luiso jaustis tokiu mažu, neapčiuopiamu, nereikšmingu. Jis uždavė sau seną klausimą — ar ten, kosmose, yra protingų būtybių? — ir netikėtai taip persigando, tarsi būtų savęs paklausęs: „Kažin kaip jaustumeisi, suvalgęs saują kirmėlių?“

...dvidešimt šeši... dvidešimt septyni... dvidešimt aštuoni...

Beje, kas iškalė šiuos laiptus? Indėnai? Mikmakai? Ar jie buvo sėslūs indėnai? Reikės paklausti Džado. Mintis apie sėsliuosius indėnus sukėlė asociaciją su kailiniais žvėrimis, ir Luisas prisiminė paslaptingąjį padarą, kuris sukiojosi aplink juos miške. Staiga viena jo koja užkliuvo už kažko, ir Luisas pasirėmė kaire pirštinėta ranka į akmeninę sieną. Siena buvo suskilinėjusi, vagota ir raukšlėta. Kaip sena perdžiūvusi oda, dingtelėjo Luisui.

— Kas tau, Luisai? — tyliai paklausė Džadas.

— Nieko, viskas gerai, — atsakė Luisas, nors jau beveik duso ir raumenys virpėjo nuo Čerčo svorio.

... keturiasdešimt du... keturiasdešimt trys... keturiasdešimt keturi...

— Keturiasdešimt penki, — paskelbė Džadas. — Buvau užmiršęs. Paskutinį kartą lankiausi čia maždaug prieš dvylika metų. Ir daugiau tikriausiai jau nebeateisiu — nebebus reikalo.. Štai taip... lipi, lipi ir užlipi.

Jis paėmė Luisą už parankės ir padėjo įveikti paskutinę pakopą.

— Štai ir atėjome, — pareiškė senis.

Luisas apsidairė. Matėsi neblogai — žvaigždžių šviesa buvo blausi, bet tolygi. Jie stovėjo ant akmeninės plokštės, kuri kyšojo iš po plono dirvožemio sluoksnio lyg juodas liežuvis. Užpakalyje dunksojo eglynas, kuriuo jie atėjo iki čia. Luisui buvo aišku tik tiek, kad jie atsidūrė ant kažkokio keisto stalkalnio, geologinės anomalijos, kuri Arizonoje ar Niu Meksike atrodytų visai normali. Mat ant žole apžėlusio stalkalnio — o gal kalvos ar nupjautinio kalno, — neaugo nė vienas medis. Saulė buvo ištirpdžiusi čia sniegą. Gręždamasis atgal į Džadą, Luisas pastebėjo sausus žolynus, linkstančius nuo vėjo, kuris pūtė jam tiesiai į veidą. Ir dar pastebėjo, kad tai vis tik kalva, o ne vienišas stalkalnis. Priešais liko dar vienas šlaitas, apaugęs mišku. Tačiau turint galvoje žemas, suvargusias Naujosios Anglijos kalvas, šioji atrodė neįprastai plokščia...

Sėslieji indėnai, staiga dingtelėjo Luisui.

— Eime, — paragino Džadas ir pasivedėjo Luisą dar dvidešimt penkias pėdas link medžių. Čia vėjas buvo toks pat smarkus, bet gaivesnis. Ties pačia medžių metamo šešėlio riba Luisas išvydo daugybę mažų figūrų. O tie medžiai buvo pačios seniausios ir aukščiausios eglės, kokias tik jis kada regėjo. Apskritai visa plynė sudarė tuštumos įspūdį. Bet toji tuštuma vibravo. Paaiškėjo, kad tamsios figūros — tai iš akmenų sukrautos piramidės.

— Mikmakai nukasė šios kalvos viršūnę, — paaiškino Džadas. — Niekas nežino, kaip jie tai padarė, kaip kad nežino, kaip majai pastatė savo piramides. O patys mikmakai pamiršo, kaip pamiršo ir majai.

— Bet kam? Kam jie nukasė?

— Čia buvo jų laidojimo žemė, — atsakė senis. — Aš atsivedžiau tave tam, kad tu galėtum palaidoti čia Elės katiną. Juk žinai, mikmakai nepalaikytų tokio elgesio kapų išniekinimu. Indėnai užkasinėjo naminius gyvulius šalia jų šeimininkų.

Luisas prisiminė egiptiečius, kurie pažengė dar toliau: jie išskersdavo tūkstančius karališkųjų šeimų nariams priklausančių gyvulių, kad jų sielos lydėtų savo šeimininkų sielas į aną pasaulį. Jis kažkur skaitė, kad mirus vienai faraono dukteriai, buvo išžudyta daugiau kaip dešimt tūkstančių naminių gyvulių — tarp jų šeši šimtai kiaulių ir du tūkstančiai povų. Kiaules prieš skrodimą iškvėpino rožių aliejumi — mėgstamais mirusios ponios kvepalais.

Ir dar egiptiečiai statė piramides. Dabar niekas tiksliai nežino, kam buvo skirtos majų piramidės — navigacijai ar chronografijai. Kaip ir Stounhendžas. Bet užtat visi puikiai žino, kas buvo ir yra Egipto piramidės. Tai didžiausi pasaulyje antkapiai, milžiniški paminklai mirčiai. Čia guli Ramzis II, jis buvo paklusnus... Luisas nejučia sukikeno.

Džadas pažvelgė į jį nė kiek nenustebęs.

— Eik ir palaidok savo katiną, — paliepė senis. — O aš čia parūkysiu. Mielai tau padėčiau, bet privalai viską atlikti pats. Kiekvienas pats laidoja savo mirusiuosius — tokios tada buvo taisyklės.

— Džadai, kam viso šito reikia? Kodėl jūs mane čia atvedėte?

— Todėl, kad tu išgelbėjai Normai gyvybę, — atsakė Džadas. Ir nors jo balsas skambėjo nuoširdžiai, Luisą staiga persmelkė nuojauta, kad senis meluoja, bet pats tikriausiai to nežino. O gal jam kadaise kažkas pamelavo, ir dabar jis tik persako tą melą Luisui. Luisas vėl prisiminė keistą kibirkštėlę, kurią pastebėjo — ar tarėsi pastebėjęs — senio akyse.

Bet čia, viršuje, visa tai atrodė nesvarbu. Kur kas svarbesnis buvo vėjas, srūvantis pro jį nesibaigiančia upe, braukiantis plaukus jam nuo kaktos ir nuo paausių.

Džadas atsisėdo, atsišliedamas nugara į medžio kamieną, sudėjo delnus aplink degtuką ir prisidegė „Česterfild“ cigaretę. — Gal nori pailsėti prieš pradėdamas?

— Ne, aš nepavargau, — atsakė Luisas. Jis galėjo dar paklausinėti senį, bet, tiesą sakant, jam dabar niekas nerūpėjo. Luisas jautė, kad klysta, bet tuo pat metu jautėsi teisus. Dabar jis norėjo žinoti tik vieną dalyką. — Ar tikrai galėsiu iškasti čia kapą? Dirvos sluoksnis iš pažiūros labai plonas. — Luisas linktelėjo ton pusėn, kur ties laiptų viršumi uoliena kyšojo iš žemės.