Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— O tu manei, kad neperlipsime? — paklausė senis.

Luisas prasižiojo atsakyti kažką panašaus į „Maniau, kad neperlipsime? Mums velniškai pasisekė, kad neužsimušėme!“ — bet vėl užsičiaupė. Tiesą sakant, jam net nekilo toks klausimas, bent jau nuo tos akimirkos, kai Džadas prisiartino prie išlaužos. Štai ir dabar Luisas nė kiek nesijaudino dėl to, kaip reikės grįžti.

— Atrodo, ne, — atsakė jis.

— Eime. Mums dar liko nemažas kelio galas — daugiau kaip trys mylios.

Ir jie nuėjo. Takas iš tiesų tęsėsi toliau. Kai kur jis atrodė labai platus, nors judanti šviesa nedaug teleido matyti. Tiesiog atsirasdavo erdvės pojūtis — jausmas, kad medžiai gerokai atsitraukė į šalis. Kelis kartus Luisas buvo pakėlęs akis aukštyn ir pro tankias medžių šakas matė žvaigždes. Sykį kažkas stryktelėjo per taką tiesiai priešais juos — žalsvos akys žybtelėjo ir dingo.

O kartais takas taip susiaurėdavo, kad krūmai imdavo draskyti savo kietais pirštais Luisui per pečius. Jis vis dažniau keitinėjo vietomis maišą ir kastuvą, bet skausmas pečiuose stiprėjo. Luisas pasidavė beveik hipnotizuojančiam žingsniavimo ritmui. Taip, ši vieta turėjo nepaprastos galios. Luisas juto ją. Jis prisiminė vieną nuotykį paskutinėje mokyklos klasėje. Jis su savo mergina ir dar kelios poros išėjo pasibastyti į gamtą ir atsidūrė tolimame užkampyje, pažliugusiame senkelyje šalia elektrinės. Jie neišbuvo ten ilgai, nes Luiso mergina pareiškė norinti eiti namo ar bent jau kur nors kitur. Mat jai pradėjo gelti dantis (tuos, kurie buvo plombuoti, o tokių buvo dauguma). Luisas ir pats nenorėjo ten pasilikti. Oras aplink elektrinę dirgino jį ir pernelyg kaitino kraują. Ir čia jausmas buvo panašus, tik stipresnis. Stipresnis, bet visai malonus. Tarsi...

Džadas sustojo aukštos įkalnės papėdėje, ir Luisas atsitrenkė į jį.

Senis pasisuko į Luisą.

— Mes jau beveik atėjome, — ramiai prabilo jis. — Paskutinė kelio atkarpa labai panaši į išlaužą — reikia žengti tvirtai ir lengvai. Tiesiog sek paskui mane ir nežiūrėk sau po kojomis. Ar jutai, kad mes leidomės nuokalne?

— Taip.

— Dabar mes priėjome vietą, kurią mikmakai vadino Mažojo Dievo Pelke. Kailių supirkinėtojai, keliavę pro šiuos miškus, vadino ją Numirėlio Bala. Daugelis jų, kartą užklydę čionai ir išsikapstę gyvi, niekada daugiau čia nebegrįždavo.

— Dribsmėlis?

— Ir dar koks! Vanduo veržiasi iš po storo kvarcinio smėlio sluoksnio, sunešto ledynų. Mes vadiname jį titnagžemiu, bet tikriausiai yra tikslesnis pavadinimas.

Džadas žvilgtelėjo į jį, ir Luisui pasirodė, kad pastebėjo senio akyse ryškią ir nelabai malonią kibirkštėlę.

Bet Džadas sujudino žibintą, ir kibirkštėlė dingo.

— JŠiose pelkėse pasitaiko juokingų dalykų, Luisai. Oras čia sunkesnis... įelektrintas ar panašiai.

J

Luisas krūptelėjo.

— Kas yra?

— Nieko, — atsakė Luisas, galvodamas apie aną naktį senkelyje prie jėgainės.

— Čia galima pamatyti žaltvyksles, švento Elmo ugnis, kurias jūreiviai vadina ugnimis apgavikėmis. Žaltvykslės būna keisčiausių pavidalų, bet nereikia jų bijoti. Jei pastebėsi ką nors neįprasta, tiesiog nusisuk ir daugiau nežiūrėk ton pusėn. Gali išgirsti garsus, primenančius žmonių balsus. Bet tai klykauja gagaros į pietus link Prospekto. Garsas sklinda toli. Net keista.

— Gagaros? — netikėdamas paklausė Luisas. — Tokiu metų laiku?

— Žinoma, — patvirtino Džadas. Tačiau jo balsas pasirodė Luisui kažkoks bereikšmis ir neperprantamas. Jis vėl panoro pamatyti senio veidą. Tas žvilgsnis...

— Džadai, kur mes einame? Ką mes, velniai rautų, veikiame anapus barjero?

— Pasakysiu, kai ateisime. — Džadas nusisuko. — Ženk kemsais.

Ir jie leidosi į kelią, žengdami nuo vieno kietos žemės kauburio ant kito. Luisas nežiūrėjo, kur statyti kojas. Jo pėdos tarsi pačios, be jokių pastangų susirasdavo kietą žemę. Kartą Luisas nuslydo nuo kauburio, ir jo kairysis batas, pralaužęs ploną ledokšnį, paniro į šaltą, glitų vandenį. Luisas greitai ištraukė koją ir nuėjo toliau paskui šokčiojančią Džado žibinto šviesą. Toji per mišką plaukianti švieselė priminė Luisui piratiškas istorijas, kurias jis mėgdavo skaityti vaikystėje. Štai sėlina galvažudžiai, tamsią naktį nešantys užkasti auksinius dublonus... be abejo, vienas iš jų su kulka širdyje atsidurs duobėje ant skrynios viršaus. Mat piratai tikėjo, — o gal tai buvo tik šių pasakėlių autorių prasimanymas, — kad nužudyto bendro šmėkla liks saugoti lobių.

Skirtumas tik tas, kad mes nešame užkasti ne lobį, o mano dukters kastratą katiną.

Luisas vos sulaikė beprotišką juoką, besiveržiantį iš jo vidaus.

Jis negirdėjo jokių „garsų, primenančių žmonių balsus“, ir nematė Šv. Elmo ugnių. Bet peržengęs per pustuzinį kemsų, Luisas pažvelgė žemyn ir išvydo, kad jo pėdos, blauzdos ir keliai dingę pažemės rūke — vientisoje, baltutėlėje matinėje migloje, veikiau primenančioje besvorį sniegą.

Pats oras švytėjo, o ir temperatūra pakilo.

Luisas matė priešais žingsniuojantį Džadą. Kirtiklio galas, kyšantis seniui virš peties, tik dar labiau sustiprino iliuziją, jog šis žmogus išsiruošė slėpti lobio.

Nenormalus ekstaziškas susijaudinimas nenyko. Luisui staiga dingtelėjo, kad galbūt kaip tik šiuo metu Reičelė bando jam prisiskambinti. Gal dabar ten, namie, be paliovos skamba telefonas, skamba taip racionaliai ir proziškai...

Luisas ir vėl vos neatsitrenkė į Džado nugarą. Senis stovėjo vidur tako ir klausėsi, pakreipęs galvą į šoną, kietai sučiaupęs lūpas.

— Džadai? Kas...

— Ša!

Luisas nutilo ir baikščiai apsidairė. Pažemės rūkas šioje vietoje buvo skystesnis, tačiau savo batų jis vis dar nematė. Ir staiga Luisas išgirdo, kaip netoliese sutraškėjo krūmai ir supoškėjo lūžtančios šakos. Kažkas artėjo link jų — kažkas didelis.

Luisas jau žiojosi paklausti Džado, ar tai briedis (tiesą sakant, iš pradžių jam kilo mintis apie lokį), bet susilaikė. Juk Džadas sakė, kad garsai čia toli sklinda.

Jis pakreipė galvą į vieną pusę, nesąmoningai mėgdžiodamas Džadą, ir įsiklausė. Šakų traškėjimas, iš pradžių atrodęs gana tolimas, netrukus pasigirdo čia pat; paslaptingasis padaras, pėdinęs pro šalį, staiga pasuko tiesiai į juos. Prakaitas žliaugė Luiso kakta ir per sutrūkinėjusius nuo vėjo skruostus. Luisas perėmė maišą su Čerčo kūnu į kitą ranką. Žalias plastikas slydo iš jo sudrėkusio delno. Dabar miško padaras buvo taip arti, kad Luisas bet kurią akimirką tikėjosi išvysti tamsų pavidalą, kylantį ant užpakalinių kojų, užstojantį žvaigždes savo milžinišku gauruotu kūnu.

Dabar Luisas jau nebemanė, kad tai lokys.

Jis nežinojo, ką ir bemanyti.

Paskui padaras nurioglino į šalį ir dingo.

Luisas vėl prasižiojo norėdamas paklausti, kas tai buvo, kai staiga iš tamsos atsklido šaižus beprotiškas juokas. Skardus, spigus, klaikus. Jis tai tilo, tai garsėjo isteriškais priepuoliais. Luisui ėmė atrodyti, kad kiekvienas jo kūno sąnarys nepajudinamai sustingo, o visas kūnas apsunko — taip apsunko, kad jeigu jis dabar pasisuktų bėgti, tai nukristų ir nuskęstų pelkėje.

Juokas vėl garsėjo, sausai traškėdamas ir pleišėdamas lyg akmens luitas, pragraužtas vandens. Paskui peraugo į veriantį klyksmą ir pamažu nuslopo, virsdamas gerkliniu kikenimu, o prieš pat galą — trūksmingu kūkčiojimu.

Kažkur lašėjo vanduo. Virš galvų monotoniškai kaukė vėjas — plati oro upė dangaus slėnyje. Šiaip Mažojo Dievo Pelkėje buvo tylu.