Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Eisiu namo, — pagaliau prabilo Džadas. — Netrukus Luelė Bison ar Rūta Parks parveš Normą. Ji nustebs, neradusi manęs.

— Ar žinote, kiek dabar valandų? — paklausė Luisas. Jam atrodė keista, kad Norma vis dar negrįžusi. Sprendžiant iš maudimo raumenyse, buvo jau po vidurnakčio.

— O taip, — atsakė Džadas. — Aš visada žinau, kol esu apsirengęs.

Senis susižvejojo laikrodį savo kelnių kišenėje ir spragtelėjęs atidarė sulankstytą dangtelį.

— Pusė devynių, — pranešė jis ir vėl užspaudė dangtelį.

— Pusė devynių? — kvailai perklausė Luisas. — Tiktai?

— O kiek tu manei?

— Maniau, kad daugiau.

— Na, tai iki rytojaus, Luisai, — atsisveikino Džadas ir žingtelėjo link plento.

— Džadai?

Senis truputį nustebęs atsisuko į Luisą.

— Džadai, ką mes šįvakar padarėme?

— Mes palaidojome tavo dukters katiną.

— Ir nieko daugiau?

— Ir nieko daugiau, — atsakė Džadas. — Tu geras žmogus, Luisai, bet per daug klausinėji. Kartais žmonės turi elgtis taip, kaip jiems atrodo teisinga. Noriu pasakyti, kaip širdyje atrodo teisinga. Bet jeigu jie taip pasielgia, o paskui suabejoja savo teisumu, ima patys savęs klausinėti ir panašiai, tada jiems sutrinka virškinimas, bet ne pilvuose, o galvose. Ir jie pradeda galvoti, kad padarė klaidą. Ar supranti, apie ką aš kalbu?

— Taip, — atsakė Luisas. Gal Džadas perskaitė jo mintis, kai jie dviese leidosi nuo kalvos link Kridų namo šviesų?

— Tokie žmonės nepagalvoja, kad galbūt reikėtų iš pradžių suabejoti savo protu, o ne širdimi, — tęsė Džadas, įdėmiai žvelgdamas į Luisą. — O kaip tu manai, Luisai?

— Aš manau, — lėtai atsakė Luisas, — kad tikriausiai jūsų tiesa.

— O ar galima kalbėti apie dalykus, slypinčius vyro širdyje?

— Na...

— Ne, — pareiškė senis taip, lyg Luisas būtų aiškiai pritaręs jam. — Negalima. — Ir pridūrė ramiu balsu, tvirtu ir nepalaužiamu, ir kažkodėl verčiančiu Luisą virpėti: — Tai slapti dalykai. Sakoma, kad tik moterys sugeba saugoti savo širdžių paslaptis. Neabejoju, kad jos tikrai turi šiokių tokių paslapčių. Tačiau bet kuri nors kiek protingesnė moteris pasakys jums, kad ji niekada iki galo nesuprato vyro širdies. Vyro širdies žemė akmenuota, Luisai — kaip žemė senosiose mikmakų kapinėse. Pamatinė uoliena išeina į paviršių. Bet vyras augina, ką gali... ir saugo tai.

— Džadai...

— Neklausinėk, Luisai. Susitaikyk su tuo, kas jau įvyko, ir klausyk savo širdies balso.

— Bet...

— Jokių „bet“. Susitaikyk su tuo, kas jau įvyko, Luisai, ir klausyk savo širdies balso. Šįkart mes pasielgėme teisingai... aš tikiuosi, kad teisingai. Kitą kartą tai galėtų būti didelė klaida — velniška klaida.

— Ar galite atsakyti man bent į vieną klausimą?

— Ką gi, iš pradžių turiu jį išgirsti, o tada pažiūrėsime.

— Iš kur jūs sužinojote apie tą vietą? — šis klausimas iškilo Luisui grįžtant drauge su įtarimu, kad Džadas pats turi mikmakų kraujo. Tiesa, senis nė trupučio nebuvo panašus į indėną; sprendžiant iš jo išvaizdos, visi Džado protėviai turėjo būti šimtaprocentiniai anglai.

— Iš Stenio B., — kiek nustebęs atsakė Džadas.

— Jis tiesiog ėmė ir papasakojo jums?

— Ne, — papurtė galvą senis. — Tai ne tokia vieta, apie kurią galima tiesiog imti ir papasakoti. Aš palaidojau ten savo šunį Spotą, kai man buvo dešimt metų. Vydamasis triušį, Spotas užlėkė ant kažkokios surūdijusios vielos. Į žaizdas pateko infekcija, ir jis pastipo.

Kažkas čia buvo negerai, kažkas nesiderino su tuo, ką Džadas minėjo anksčiau, bet Luisas buvo pernelyg pavargęs, kad laužytų sau dėl to galvą. Džadas daugiau nieko nesakė, tik žvelgė į Luisą savo neįskaitomomis seno žmogaus akimis.

— Labanakt, Džadai, — tarė Luisas.

— Labanakt.

Senis perėjo kelią, nešdamas ant peties savo kastuvą ir kirtiklį.

— Ačiū! — impulsyviai šūktelėjo Luisas.

Džadas neatsigręžė, tik kilstelėjo vieną ranką parodydamas, kad girdėjo. Netikėtai name sučirškė telefonas.

***

Luisas bėgo, raukydamasis nuo stipraus skausmo šlaunyse ir nugaroje, bet kol įlėkė į šiltą virtuvę, telefonas spėjo nuskambėti šeštą ar septintą kartą ir nutilo kaip tik tada, kai Luisas uždėjo ranką ant ragelio. Jis vis tiek pakėlė ragelį ir atsiliepė, bet išgirdo tik pypsėjimą.

Tai skambino Reičelė, tarė sau Luisas. Reikia jai perskambinti.

Bet staiga jam pasirodė pernelyg sunku surinkti numerį, patūpčioti apie Reičelės motiną ar, dar blogiau, tėvą, mojuojantį savo čekių knygele, kol jį prileis prie žmonos... o paskui prie Elės. Elė, aišku, dar nemiegos, laikas Čikagoje skiriasi viena valanda. Ir ji paklaus, kaip gyvuoja Čerčas.

O, puikiai. Jis pateko po „Orinko“ sunkvežimiu. Jokia kita mašina neįneštų tiek dramatizmo, jei supranti, ką noriu pasakyti. Nesupranti? Na, nieko tokio. Žodžiu, sunkvežimis partrenkė Čerčą, bet nė trupučio nesudarkė jo kūno. Mudu su Džadu užkasėme jį senojoje mikmakų laidojimo žemėje — tai tam tikras Naminių Gyvulėlių Kapynių pratęsimas, jei supranti, ką turiu galvoje. Smagiai pasivaikščiojome, pupa. Aš kada nors nusivesiu tave tenai. Mudu padėsime gėlių ant Čerčo kapo, tai yra, ant piramidės. Nusivesiu, kai pelkė užšals ir lokiai užmigs žiemos miegu.

Luisas pakabino telefono ragelį, nuėjo prie kriauklės ir pripildė ją karšto vandens. Tada nusivilko marškinius ir išsiskalbė juos. Nepaisant šalčio, jis suprakaitavo kaip kiaulė. O ir dvokė visai kaip kiaulė.

Šaldytuve buvo dar truputis virtos mėsos. Luisas supjaustė ją griežinėliais, išdėliojo juos ant juodos duonos riekės ir pridėjo dar du storus svogūno griežinėlius. Minutėlę pasigrožėjęs savo kūriniu, Luisas palaistė jį ketčupu ir užvožė ant viršaus dar vieną duonos riekę. Jei Reičelė ir Elė dabar jį matytų, jos pasibjaurėjusios surauktų nosis — fui.

Ką gi, jūs praleidote progą, mielosios ponios, nepaprastai patenkintas pagalvojo Luisas ir keliais kąsniais prarijo savo sumuštinį. Buvo labai skanu. Konfucijus sakė: „Kas dvokia kaip kiaulė, valgo kaip vilkas“, tarė sau jis ir nusišypsojo. Užgėręs sumuštinį keliais dideliais pieno gurkšniais tiesiai iš pakelio, — dar vienas įprotis, kurį Reičelė griežtai smerkė, — Luisas užlipo į antrą aukštą, nusirengė ir atsigulė, net neišsivalęs dantų. Visi skausmai ir diegliai kūne susiliejo į bendrą netgi raminantį tvinkčiojimą.

Laikrodis gulėjo ten, kur Luisas jį paliko, ir rodė dešimt minučių po devynių. Tiesiog neįtikėtina.

Luisas išjungė šviesą, apsivertė ant šono ir užmigo.

***

Jis pabudo kažkur po trijų nakties ir nušlepsėjo į tualetą. Šlapindamasis ir markstydamasis kaip pelėda nuo ryškios baltos vonios šviesos, Luisas staiga suprato, kodėl jam kilo įtarimas, jog Džadas meluoja. Jam tarsi prašvito akys — nesutapimas buvo toks pat akivaizdus kaip dvi kažkokio daikto pusės, nesuklijuotos palei kraštus, o uždėtos viena ant kitos ir perrištos.

Šįvakar Džadas sakė, kad jo šuva nudvėsė, kai jam buvo dešimt metų — mirė nuo infekcijos, susidraskęs į spygliuotą vielą. Bet tą vėlyvos vasaros dieną, kai Kridai visa šeima buvo nuėję pažiūrėti Gyvulėlių Kapynių, Džadas minėjo, kad jo šuva pastipo nuo senatvės ir buvo palaidotas ten. Senis net parodė antkapį, nors užrašas per ilgus metus buvo nusitrynęs.

Luisas nuleido vandenį, išjungė šviesą ir grįžo į lovą. Kažkas čia dar buvo negerai... Po akimirkos jis suprato ir antrą nesutapimą. Džadas gimė pirmais šio amžiaus metais, anąsyk Naminių Gyvulėlių Kapynėse jis sakė, kad jo šuo mirė pirmaisiais Didžiojo Karo metais. Vadinasi, tai atsitiko, kai Džadui buvo keturiolika, jei jis turėjo galvoje tikrąją karo pradžią Europoje. Arba septyniolika, jei kalbėjo apie metus, kai į karą įsijungė Amerika.