Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Tačiau šįvakar Džadas sakė, kad Spotas pastipo, kai pačiam Džadui buvo dešimt.

Na, bet jis jau senas, o seniai dažnai susipainioja savo prisiminimuose, sunerimęs ėmė svarstyti Luisas. Džadas pats prisipažino, kad pradeda užmiršti vardus ir adresus, nors anksčiau lengvai juos įsidėmėdavo. Arba kad iš ryto atsikėlęs nebeprisimena, ką iš vakaro planavo veikti. Turint galvoje Džado amžių, jis vis tiek atrodo dar velniškai gerai... Būtų netikslu sakyti, kad jis nuseno; tiesiog užsimiršta, štai ir viskas. Nieko keisto, kad žmogus neprisimena, kada nudvėsė jo šuo, jei tai buvo prieš septyniasdešimt metų. Arba kad užmiršta šuns mirties aplinkybes. Liaukis galvojęs apie tai, Luisai. Bet jis dar ilgai negalėjo užmigti, tik gulėjo vienas tuščiuose namuose ir klausėsi, kaip švilpauja vėjas apie pakraigę.

Pagaliau Luisas užsnūdo, matyt, nė pats nepastebėjęs kada. Tikriausiai taip ir buvo, nes pro miegus jam pasivaideno, kad girdi lėtą basų kojų šlepsėjimą laiptuose ir kad jis pagalvojo: Palik mane ramybėje, Paskou, palik mane ramybėje; kas padaryta, tas padaryta, o kas mirė, tas mirė. Ir tada žingsniai nutolo.

Nors iki metų pabaigos Kridų namuose nutiko dar daug nepaaiškinamų dalykų, Paskou šmėkla daugiau nebepasirodė Luisui — nei sapne, nei realybėje.

23

Jis atsibudo kitą rytą devintą valandą. Skaisti saulė plieskė pro rytinius miegamojo langus. Skambėjo telefonas. Luisas ištiesė ranką ir čiupo ragelį.

— Alio?

— Labas! — atsiliepė Reičelė. — Gal pažadinau? Tikiuosi, kad taip.

— Aišku, pažadinai, kale tu, — šypsodamasis atsakė Luisas.

— Ooo, kas per žodžiai, senas bjaurus loky, — tarė Reičelė. — Aš skambinau tau vakar vakare. Buvai pas Džadą?

Luisas dvejojo tik nežymią sekundės dalį.

— Taip, — atsakė jis. — Gurkšnojome alų. Norma buvo išvažiavusi į kažkokią šventinę vakarienę. Aš norėjau tau paskambinti, bet... pati žinai.

Jie truputėlį pasišnekučiavo. Reičelė išklojo naujienas apie savo šeimą, be kurių Luisas būtų puikiai apsiėjęs. Tačiau sužinojęs, kad Irvino Goldmeno plikė vis labiau plečiasi, jis vis dėlto pajuto šiokį tokį pasitenkinimą.

— Nori pasikalbėti su Geidžu? — paklausė Reičelė.

Luisas nusišypsojo.

— Aišku, noriu. Tik neleisk jam pakabinti ragelį kaip anąsyk. — Kurį laiką kitame linijos gale trinkčiojo ir šlamėjo. Luisas neaiškiai girdėjo, kaip Reičelė įkalbinėja Geidžą pasakyti „Labas, tėte“.

Pagaliau mažylis tarė:

— Labas, tėte.

— Labas, Geidžai, — linksmai atsakė Luisas. — Kaip gyvuoji? Kaip sekasi? Gal vėl apvertei senelio pypkių rinkinį? Tikiuosi, kad taip. Galbūt šįkart tau pavyks sudoroti ir jo pašto ženklų kolekciją.

Geidžas patenkintas čiauškėjo maždaug pusę minutės. Iš jo šveplavimo bei balbatavimo jau galėjai išskirti ir vieną kitą suprantamą žodį: mama, Elė, močiutė, senelis, šūdas ir panašiai (Luisas susižavėjo pastebėjęs, kad dalį žodžių jo sūnus taria su tobulu jankio akcentu). Vaiko žodynas greitai plėtėsi.

Pagaliau Reičelė atėmė iš Geidžo telefono ragelį, tuo sukeldama audringą mažylio nepasitenkinimą. Luisas lengviau atsikvėpė. Jis mylėjo savo sūnų ir beprotiškai ilgėjosi jo, bet kalbėtis su vaiku, kuriam dar nėra dvejų metų, tai tas pats, kas žaisti kortomis su lunatiku: kortos nuolat kažkur dingsta, o kartais tu atsikvošėji sėdįs nugara į savo partnerį.

— O kaip tau sekasi? — paklausė Reičelė.

— Gerai, — atsakė Luisas, šįsyk nė akimirkos nedvejodamas. Jis jau peržengė ribą, kai žmona paklausė, ar vakar vakare jis buvo pas Džadą, ir jis atsakė, kad taip, buvo. Luisas tarsi vėl išgirdo Džadą sakant: Vyro širdies žemė akmenuota, Luisai... vyras augina, ką gali... ir saugo tai. — Na... kalbant atvirai, nuobodoka. Trūksta jūsų.

— Ar tik nenori pasakyti, kad nesidžiaugi, gavęs pailsėti nuo mūsų?

— Aišku, ramybė — tai puiku, — sutiko Luisas. — Ką ir kalbėti. Bet maždaug po dvidešimt keturių valandų ji ima nusibosti.

— Ar aš galiu pasišnekėti su tėveliu? — pasigirdo Elės balsas.

— Luisai? Elė atėjo.

— Gerai, duok ją šen.

Luisas plepėjo su Ele apie penkias minutes. Mergaitė papasakojo, kad močiutė nupirko jai lėlę, kad ji buvo nuėjusi su seneliu į tvartus („Bet kaip tie gyvuliai dvokia, tėveli!“ — pasibaisėjo Elė, ir Luisas pagalvojo: Tavo senelis taip pat ne rožėmis kvepia, pupa), ir kaip ji padėjo kepti duoną, ir kaip Geidžas pabėgo nuo mamos, kai ta keitė jam kelnes; Geidžas nulėkė koridoriumi ir įšoko tiesiai į senelio kabinetą (Šaunuolis, Geidžai! mintyse pagyrė Luisas sūnų, plačiai nusišypsodamas).

Luisas jau manė, kad pavyks išsisukti — bent jau šįsyk — ir ketino paprašyti Elės, kad vėl pakviestų mamą, nes jis nori atsisveikinti. Bet kaip tik tą akimirką mergaitė paklausė:

— O kaip Čerčas, tėveli? Ar jis manęs pasiilgo?

Šypsena dingo iš Luiso veido. Bet jis atsakė neužsikirsdamas, tik galbūt perdėtai nerūpestingai:

— Čerčas jaučiasi kuo puikiausiai. Vakar, vakare pašėriau jį jautienos likučiais, o paskui išleidau laukan. Šįryt jo dar nemačiau, bet aš ką tik pabudau.

Oho, tu galėjai tapti įžymiu galvažudžiu, Luisai — tu ramus kaip agurkas. Daktare Kridai, kada jūs paskutinį sykį matėte nukentėjusįjį? Jis grįžo vakarieniauti. Suvalgė lėkštę jautienos. Ir nuo to karto aš jo daugiau nemačiau.

— Gerai, pabučiuok jį už mane.

— Dar ko, pati ir bučiuok savo katiną, — atšovė Luisas.

Elė nusijuokė.

— Nori dar pasikalbėti su mama, tėveli?

— Žinoma. Perduok jai ragelį.

Tuo viskas ir baigėsi. Luisas dar porą minučių pasišnekučiavo su Reičele. Čerčo daugiau neminėjo. Paskui jiedu su žmona apsikeitė trumpais „Myliu tave“, ir Luisas padėjo ragelį.

— Štai taip, — pareiškė jis tuščiam saulėtam kambariui. Ir galbūt blogiausia buvo tai, kad Luisas nė trupučio nesijautė kaltas ar sutrikęs.

24

Apie pusę dešimtos paskambino Stivas Mastertonas ir pasiūlė Luisui atvažiuoti į universitetą pažaisti tenisą — salė tuščia, linksmai pranešė jis, galima žaisti kad ir visą dieną.

Luisas suprato jo džiaugsmą — kai universitete vykdavo paskaitos, eilės į teniso kortus tekdavo laukti porą dienų. Tačiau jis vis tiek atsisakė teisindamasis, kad nori padirbėti prie straipsnio vienam medicinos žurnalui.

— Tikrai nenori? — nustebo Stivas. — Bet juk pats žinai, kad darbas be jokios pertraukos gali pakenkti smegenims.

— Paskambink vėliau, — paprašė Luisas. — Gal tada jau galėsiu.

Stivas prižadėjo paskambinti ir padėjo ragelį. Šįsyk Luisas tik iš dalies sumelavo. Jis iš tiesų ketino padirbėti prie straipsnio apie užkrečiamų ligų, tokių, kaip vėjaraupiai ir mononukleozė, gydymą mokslo įstaigų ligoninių sąlygomis. Bet Luisas nutylėjo pagrindinę savo atsisakymo priežastį: jam siaubingai gėlė visą kūną. Tai paaiškėjo, kai tik jis baigė kalbėtis telefonu su Reičele ir nuėjo į vonią išsivalyti dantų. Nugaros raumenis varstė ir raižė, pečius maudė nuo katino nešimo tame prakeiktame maiše, o kojų sausgyslės buvo pertemptos kaip gitaros stygos, jei jas derintum trim oktavom aukščiau negu įprasta. Viešpatie, pagalvojo Luisas, — o tu dar kaip paskutinis kvailys tikėjais, kad jausies normaliai. Na ir keistai jis atrodytų, jei pabandytų žaisti su Stivu — šlubčiotų po aikštelę kaip artrito susuktas senis.