Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas atsitraukė ir ėmė stebėti, kaip Čerčas ėda. Katinas garsiai čepsėjo — argi anksčiau jis čepsėdavo ėsdamas? Gal ir čepsėdavo, tik Luisas to nepastebėdavo. Na, bet šiaip ar taip, garsas buvo nemalonus. Fui, pasakytų Elė.

Luisas staiga apsisuko ir žengė prie laiptų. Pradėjęs lipti normaliais žingsniais, antrojo aukšto koridorių pasiekė bėgte. Ten jis nusirengė visus drabužius ir sumetė juos į skalbinių vamzdį, nors iš ryto buvo persirengęs švariai, įskaitant ir apatinius. Paskui pripildė vonią tokio karšto vandens, kokį tik galėjo ištverti, ir pasinėrė į jį.

Garai apgaubė Luisą. Netrukus jis pajuto, kaip atsipalaiduoja raumenys veikiami karšto vandens. Panašiai vonia veikė ir jo galvą. Kai vanduo ėmė aušti, Luisas buvo gerokai apsnūdęs ir jautėsi visai neblogai.

Čerčas grįžo visai kaip tas katinas iš vaikiško eilėraštuko... na ir kas čia tokio.

Tiesiog įvyko nesusipratimas. Argi jis pats vakar vakare nepagalvojo, kad Čerčas atrodo pernelyg sveikai ir gražiai gyvuliui, patekusiam po mašina?

Prisimink šunis ir kates, kuriuos matei pervažiuotus keliuose, tarė sau Luisas. Kūnai suploti, viduriai išvirtę. Spalvota fotografija, kaip sako Ludonas Vainraitas toje dainoje apie negyvą skunsą.

Dabar viskas aišku. Mašinai nubloškus Čerčą ant vejos, jis neteko sąmonės. Katinas, kurį Luisas su Džadu nunešė į senąsias mikmakų kapines, buvo tik apkvaišęs, o ne miręs. Juk yra net priežodis, kad katė turi devynis gyvenimus. Ačiū Dievui, kad Luisas nieko nepasakė dukteriai! Elė neturi žinoti, kad Čerčas buvo taip arti mirties.

Kraujas ant snukio ir pasmakrėje... ir perkreiptas kaklas...

Bet Luisas juk gydytojas, o ne veterinaras. Jis klaidingai nustatė diagnozę, štai ir viskas. Aplinkybės toli gražu nebuvo palankios tam, kad Luisas galėtų atidžiai apžiūrėti gyvulėlį. Jis tupėjo ant Džado vejos, jau temo, o temperatūra siekė vos dvidešimt laipsnių. Be to, jis mūvėjo pirštines. Tai galėjo...

Ant plytelėmis išklijuotos vonios sienos iškilo kreivas išskydęs šešėlis, primenantis mažo drakono ar kokios nors pabaisiškos gyvatės galvą. Kažkas lengvai slystelėjo nuogu Luiso pečiu. Luisas pašoko, ištėkšdamas vandens fontaną ant kilimėlio, ir atsigręžė, tuo pat metu traukdamasis atbulas. Į jį žvelgė drumstos, gelsvai žalios dukters katino akys.

Čerčas tupėjo ant klozeto dangčio ir lingavo pirmyn atgal kaip girtas. Luisas įsistebeilijo į jį, vos nulaikydamas riksmą už sukąstų dantų, visu kūnu šiurpdamas iš netikėtumo. Čerčas niekada gyvenime šitaip nedarydavo — niekada nesiūbuodavo lyg gyvatė, bandanti užhipnotizuoti auką. Nei prieš kastravimą, nei po jo. Luisas iš pradžių net pagalvojo, — pirmą ir paskutinį kartą, — kad gal tai visai ne Čerčas, o kažkoks kitas katinas, panašus į Elės katiną, atsitiktinai užklydęs į garažą, kai Luisas kabino ten lentynas; o tikrasis Čerčas guli miškų glūdumoje, palaidotas po akmenų piramide. Bet kailiukas visai toks pat... ir viena ausis įplėšta... ir letena, kuri atrodė tarsi apkramtyta. Elė privėrė tą leteną durimis, kai Kridai gyveno mažame Čikagos priemiesčio namelyje — Čerčas tada dar buvo mažas kačiukas.

Taip, be abejonės, tai buvo Čerčas.

— Nešdinkis iš čia! — kimiai prašvokštė Luisas.

Čerčas dar akimirką paspoksojo — Viešpatie, jo akys buvo kitokios, kažkokios kitokios — ir nušoko nuo klozeto. Jis plumptelėjo ant grindų be jokios katinams būdingos gracijos, užpakalinėmis kojomis užkliudydamas vonios kraštą, ir išėjo.

Ne „jis“, o „belytis padaras“. Neužmiršk, Čerčas išromytas.

Luisas išlipo iš vonios ir greitai apsišluostė. Jis buvo jau nusiskutęs ir kaip tik baigė rengtis, kai suskambo telefonas. Tuščiame name garsas nuskambėjo nemaloniai šaižiai. Luisas staigiai apsigręžė, išplėtęs akis, nejučia keldamas rankas. Paskui lėtai jas nuleido. Širdis šokinėjo krūtinėje. Adrenalinas plūdo į raumenis.

Skambino Stivas Mastertonas — vėl dėl teniso. Luisas sutiko po valandos susitikti su juo universiteto sporto salėje. Luisas tikrai negalėjo tuščiai gaišti laiką ir tikrai neturėjo nė menkiausio noro žaisti tenisą, bet jis norėjo išeiti iš namų. Išeiti kuo toliau nuo šito katino, šito keisto katino, kuriam visai nederėjo čia būti.

Luisas paskubomis susikimšo marškinius į kelnes, įsimetė į sportinį krepšį šortus, marškinėlius bei rankšluostį ir nubėgo laiptais žemyn.

Čerčas tysojo ant ketvirtos pakopos nuo apačios. Luisas užkliuvo už jo ir vos nenudardėjo nuo laiptų, bet, laimei, laiku spėjo nusitverti turėklų.

Jis stabtelėjo laiptų apačioje, sunkiai gaudydamas kvapą. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, adrenalinas čaižė kūną.

Čerčas atsistojo, pasirąžė ir tarytum... nusišypsojo jam.

Luisas išėjo iš namų. Jis žinojo, kad reikėtų išleisti katiną laukan, bet nepadarė šito. Dabar jis tikrai neprisivertė prisiliesti prie Čerčo.

26

Džadas prisidegė cigaretę paprastu virtuviniu degtuku, papurtęs užgesino jį ir įmetė į skardinę peleninę su vos įskaitomu užrašu „Džimas Bimas“ ant dugno.

— Taip, tai Stenlis Bušardas papasakojo man apie tą vietą, — pratarė senis ir susimąstęs vėl nutilo.

Beveik nepaliestos alaus stiklinės stovėjo priešais juos ant sena klijuote užtiesto virtuvinio stalo. Aliejaus butelis, atremtas į sieną už jų nugarų, triskart sugurgė ir nutilo. Luisas greitosiomis pavakarieniavo su Stivu — užkando sumuštinių su dešra ir sūriu visiškai ištuštėjusioje „Lokio irštvoje“. Jis jau anksčiau patyrė, kad jei Meine paprašysi karštų sočių sumuštinių, įprastų Čikagoje, niekas nesupras, apie ką tu kalbi. Prašyk pačių paprasčiausių, ir tave aptarnaus. Šiek tiek užvalgius, ir Čerčo grįžimas nebe taip gąsdino. Luisas juto, kad tai nėra taip jau blogai, bet vis tiek neskubėjo grįžti į tuščius, tamsius namus, kur — teko su tuo sutikti — galėjo aptikti Čerčą pačioje neįtikėtiniausioje vietoje.

Norma kurį laiką sėdėjo su jais, žiūrėjo televizorių ir siuvinėjo. Siuvinyje buvo pavaizduota saulė, besileidžianti už mažos kaimo koplytėlės; saulės fone juodavo kryžius ant koplytėlės stogo. Bus ką parduoti bažnytinėje kalėdinėje mugėje, paaiškino senutė. Reikšmingas reginys. Normos pirštai mikliai judėjo, durdami adatą į audinį ir traukdami ją kitoje metalinio rėmelio pusėje. Šįvakar jos artritas buvo beveik nepastebimas. Luiso manymu, už tai reikėjo dėkoti orui — buvo šalta, bet labai sausa. Norma visiškai atsigavo po ano širdies smūgio. Dabar, likus mažiau kaip dešimčiai savaičių iki tos dienos, kai insultas galutinai ją pribaigs, senutė atrodė ne tokia paliegusi ir netgi atjaunėjusi. Šįvakar Luisas net galėjo įsivaizduoti, kokia ji buvo jaunystėje.

Be ketvirčio dešimtą Norma išėjo, palinkėjusi juodviem labos nakties. Dabar Luisas sėdėjo su Džadu, kuris staiga nutilo ir, sakytum, tik sekė, kaip raitosi aukštyn cigaretės dūmai — tarsi vaikas, stebintis baltai raudonas spiralės vijas kirpėjo iškaboje.

— Stenis B., — tyliai priminė Luisas.

Džadas sumirksėjo ir atsikvošėjęs tęsė:

— O, taip. Visi žmonės Ladlou, o tikriausiai ir Baksporto, Oringtono bei Prospekto apylinkėse vadino jį tiesiog Steniu B. Kai pastipo mano šuo Spotas, — turiu galvoje 1910-uosius, kai jis pastipo pirmą kartą, — Stenis buvo jau visai nusenęs ir gerokai kvaištelėjęs. Šiuose kraštuose buvo ir daugiau žmonių, kurie žinojo apie mikmakų laidojimo žemę. Bet aš išgirdau apie ją iš Stenio B., o jis, savo ruožtu, iš savo tėvo. Visi jie buvo tikri Kanados prancūzų palikuonys.