Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Galbūt taip ir yra.

Reičelė užmerkė akis... ir vėl lėtai pramerkė.

— Ir nekaltink viskuo mano tėvo, Luisai. Prašau. Tėvams tie metai buvo siaubingi. Sąskaitos — už Zeldos gydymą — buvo milžiniškos. Mano tėvas prarado galimybę įkurti firmos filialus priemiesčiuose, o miesto centre prekyba visai sustojo. O baisiausia — mano motina pati vos nepamišo.

Na, bet paskui reikalai susitvarkė. Zeldos mirtis buvo tarsi ženklas grįžti geriems laikams. Prekių paklausa krito, bet po to tėvas gavo paskolą, ir nuo to laiko jam viskas ėjosi kaip iš pypkės. Tačiau nuo tada tėvai visada laikė mane savo nuosavybe. Ne tik todėl, kad aš likau vienintelis vaikas...

— Jie jautė kaltę, — tarė Luisas.

— Taip, tikriausiai. Tu nepyksi ant manęs, jei susirgsiu per Normos laidotuves?

— Ne, brangioji, nepyksiu. — Luisas patylėjo, paskui paėmė žmoną už rankos. — Ar galėsiu pasiimti Elę?

Reičelės ranka susigniaužė vyro delne.

— A, Luisai, aš nežinau. Ji tokia maža...

— Bet ji jau daugiau kaip metus žino, iš kur atsiranda vaikai, — vėl priminė Luisas žmonai.

Reičelė ilgai tylėjo, žiūrėdama į lubas ir kramtydama sau lūpas.

— Jeigu tu manai, kad taip bus geriau, — pagaliau prabilo ji. — Jeigu tu manai, kad tai jai... nepakenks.

— Ateik pas mane, brangioji, — pakvietė Luisas, ir tą naktį jiedu miegojo apsikabinę Luiso lovoje. Kai Reičelė drebėdama pabudo vidury nakties, pasibaigus „Valiumo“ veikimui, Luisas nuramino žmoną glostydamas ir šnibždėdamas jai į ausį, kad viskas gerai. Ir ji vėl užmigo.

33

— Nes vyras — ir moteris — yra kaip gėlės pievoje, kurios šiandien žydi, o rytoj nuvysta; žmogaus gyvenimas trumpas; jis ateina ir praeina. Tad pasimelskime.

Elė, apsivilkusi tamsiai mėlyną suknelę, nupirktą specialiai Normos laidotuvėms, taip staigiai nuleido galvą, kad Luisas, sėdintis šalia ant suolo, išgirdo trakštelint jos kaklo slankstelius. Elė vos kelis sykius buvo bažnyčioje, o laidotuvėse, aišku, dalyvavo pirmą kartą. Todėl mergaitė gerokai baiminosi ir buvo neįprastai tyli.

Luisas gavo retą progą pabūti dviese su dukterimi. Apakintas savo meilės jai, kaip ir meilės Geidžui, jis retai kada pažvelgdavo į Elę iš šalies. Bet šiandien Luisas, jo įsitikinimu, matė beveik vadovėlinį pavyzdį vaiko, artėjančio prie pirmojo didelio vystymosi periodo pabaigos — gryno smalsumo įsikūnijimą, ryte ryjantį informaciją ir kaupiantį ją savyje. Elė nepratarė nė žodžio nuo tada, kai Džadas, toks keistas, bet elegantiškas su savo juoda eilute ir lakuotais pusbačiais (Luisas pirmą kartą matė jį, apsiavusį ne sportbačiais ir ne žaliais guminiais batais), pasilenkė ir pabučiavo mergaitę sakydamas: „Džiaugiuosi, kad atėjai, širdele. Neabejoju, kad ir Norma džiaugiasi“.

Elė tik žiūrėjo į Džadą, išplėtusi akis.

Dabar metodistų dvasininkas garbusis Laflinas kalbėjo maldą, prašydamas Dievo ramybės ir paramos.

— Tegu karsto nešėjai ateina čionai, — galiausiai pasakė jis.

Luisas ėmė keltis, bet Elė sulaikė tėvą, smarkiai timptelėjusi už rankos. Ji atrodė išsigandusi.

— Tėveli! — sušnibždėjo mergaitė. — Kur tu eini?

— Aš esu vienas iš tų, kurie neš karstą, dukrele, — atsakė Luisas, minutėlei vėl prisėsdamas šalia ir apsikabindamas Elę viena ranka per pečius. — Aš turiu padėti išnešti Normą. Mūsų yra keturi — aš, du Džado sūnėnai ir Normos brolis.

— O kur mes susitiksime?

Luisas žvilgtelėjo į priekį. Kiti trys karsto nešėjai buvo jau susirinkę prie Džado. Likusieji pamaldų dalyviai vorele traukė link durų. Kai kurie verkė.

— Tu išeik ir lauk ant laiptų, — paliepė Luisas dukteriai. — Aš tave ten surasiu. Gerai, pupa?

— Gerai, — atsakė ji. — Tik neužmiršk manęs.

— Neužmiršiu.

Luisas vėl atsistojo, bet Elė vėl timptelėjo jį už rankos.

— Tėveli!

— Ką, vaikeli?

— Neišmesk jos, — sušnibždėjo mergaitė.

***

Luisui priėjus, Džadas pristatė jį savo sūnėnams, kurie iš tikrųjų buvo jo antros ar trečios eilės pusbroliai... Džado tėvo brolio palikuonys. Jie buvo stambūs dvidešimtmečiai vyrukai, labai panašūs iš veidų. Normos broliui buvo arti šešiasdešimties, kaip spėjo Luisas, ir nors jo veide atsispindėjo skausmas dėl netekties, ištikusios šeimą, jis atrodė visai neblogai.

— Malonu susipažinti, — tarė Luisas. Jis jautėsi kiek nesmagiai — pašalinis žmogus šeimos rate.

Tie trys linktelėjo jam.

— Kaip Elė? — paklausė Džadas ir galvos mostu parodė į Luiso dukterį. Mergaitė lūkuriavo vestibiulyje, stebėdama juos.

Ji nori įsitikinti, kad aš staiga neišnyksiu dūmų debesyje, pagalvojo Luisas ir vos nenusišypsojo. Bet toji mintis pagimdė kitą: Ožaš Didyšiš ir Baišušiš. Ir Luisui praėjo noras šypsotis.

— Manau, kad gerai, — atsakė Luisas Džadui ir pamojo dukteriai ranka. Mergaitė atsakydama pamojo jam ir apsisukusi išėjo laukan, siūbuodama tamsiai mėlyna suknele. Tą akimirką ji atrodė visai suaugusi — Luisas net nemaloniai nustebo. Tai buvo viena iš tų iliuzijų, kurios tiesiog pribloškia žmogų, kad ir kokios būna trumpalaikės.

— Jūs pasiruošę, vyrai? — paklausė vienas iš Džado sūnėnų.

Luisas linktelėjo, jaunesnysis Normos brolis taip pat.

— Būkite atsargūs su ja, — kimiai pratarė Džadas. Paskui nusisuko ir nuleidęs galvą lėtai patraukė link išėjimo.

Luisas atsistojo prie kairiojo užpakalinio karsto kampo. Džadas išrinko savo žmonai „Amžinąjį Amerikietiškąjį“ plieno spalvos karstą. Jis paėmė už rankenos, ir jie keturiese išnešė karstą į ryškią vis dar šaltos vasario pirmosios šviesą. Kažkas, tikriausiai bažnyčios sargas, buvo storai pabarstęs pelenais slidų išmindžiotą sniego taką. Prie šaligatvio krašto lūkuriavo katafalkas kadilakas, leisdamas baltus išmetamųjų dujų garus į žiemos orą. Laidotuvių tvarkytojas ir jo augalotas sūnus laukė šalia mašinos, stebėdami karsto nešėjus, pasiruošę ištiesti ranką, jei kuris nors (veikiausiai velionės brolis) paslys ar susverdės.

Džadas stovėjo šalia Luiso ir žiūrėjo, kaip jie įstūmė karstą vidun.

— Sudie, Norma, — tarė jis ir užsirūkė cigaretę. — Netrukus pasimatysime, senute.

Luisas apkabino senį viena ranka per pečius, o Normos brolis atsistojo šalia jo iš kitos pusės, tokiu būdu nustumdamas laidotuvių tvarkytoją ir jo sūnų į antrą planą. Apkūnieji sūnėnai (ar antros eilės pusbroliai, — nesvarbu) pasišalino, atlikę savo paprastą užduotį — pakelti ir nunešti. Jie buvo atitolę nuo šios Krendolų šeimos atšakos; pažinojo velionės veidą tik iš nuotraukų ir galbūt iš kelių privalomų vizitų — ilgų popiečių, praleistų kramsnojant Normos sausainius ir gurkšnojant Džado alų; tikriausiai tuomet abu vaikinai leisdavo pro ausis senas istorijas apie laikus, kai jų dar nebuvo, apie žmones, kurių jie nepažinojo, ir galvodavo apie tai, ką šiuo metu galėjo nuveikti, užuot sėdėję pas senius (pavyzdžiui, išplauti ir išblizginti automobilį, nueiti į treniruotę ar tiesiog pasėdėti su draugais prie televizoriaus ir pažiūrėti bokso varžybas); atlikę pareigą, jaunieji sūnėnai ar pusbroliai su džiaugsmu išvažiuodavo.

Kiek jiems buvo žinoma, Džado šeimynykščiai jau buvo išmirę; ši giminės atšaka priminė erozijos išgraužtą asteroidą, tolstantį nuo pagrindinio srauto, ne didesnį už kibirkštį. Praeitis. Nuotraukos albume. Senos istorijos, porinamos kambariuose, kurie šiems vaikinams atrodė per šilti — juk jie nebuvo seni, jų sąnarių nesuko artritas, jų kraujas nebuvo suskystėjęs. Praeitis — tai kažkas, ką reikia pagauti, pasverti ir vėl paleisti. Juk jeigu žmogaus kūnas tėra sielos — Dievo laiško visatai — vokas, kaip moko dauguma religijų, tai „Amžinasis Amerikietiškasis“ karstas yra vokas žmogaus kūnui, ir šiems jauniems augalotiems pusbroliams ar sūnėnams praeitis buvo tik nebereikšmingas laiškas, kurį reikia išsiųsti.