Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Dieve, saugok praeitį, pagalvojo Luisas be jokios priežasties. Neskaitant šmėkštelėjusios minties, kad kada nors ateis diena, kai jis nebepažins savo paties palikuonių — savo paties vaikaičių. Aišku, jei Elė ir Geidžas susilauks vaikų ir jis, Luisas, išgyvens iki to laiko. Fokusas pakrypęs. Šeimos bruožai degeneravę. Jauni veidai, žvelgiantys iš senų nuotraukų.

Dieve, saugok praeitį, pagalvojo Luisas ir tvirčiau apkabino senio pečius.

Bažnyčios tarnautojai sudėjo gėles į katafalko užpakalinę dalį. Užpakalinis stiklas automatiškai pakilo ir atsistojo į savo vietą. Luisas grįžo ten, kur jo laukė duktė, ir jiedu kartu nuėjo prie savo automobilio. Luisas tvirtai laikė Elę už rankos, kad ji nepaslystų, nes mergaitės batų padai buvo odiniai. Užsivedė ir kitų mašinų varikliai.

— Kodėl jie įsijungė šviesas, tėveli? — nustebusi paklausė Elė. — Kam jie įsijungė šviesas vidury dienos?

— Tokiu būdu, — pradėjo Luisas ir nusistebėjo savo paties balso duslumu, — žmonės pagerbia mirusiuosius. — Jis pasuko rankenėlę, įjungdamas priekinius automobilio žibintus. — Važiuojam.

***

Pagaliau laidotuvės pasibaigė ir jie galėjo grįžti namo. Tiesą sakant, ceremonija vyko mažoje Maunt Houpo koplyčioje; iki pavasario niekas neiškas Normos kapo. Važiuojant atgal, Elė staiga pravirko.

Luisas nustebo, bet neišsigando.

— Kas atsitiko, Ele?

— Nebus daugiau sausainių, — sukūkčiojo Elė. — Misis Krendol kepdavo skaniausius avižinius sausainius, kokius tik man teko valgyti. Bet daugiau nebekeps, nes ji mirė. Tėveli, kodėl žmonės turi mirti?

— Aš tiksliai nežinau, — atsakė dukteriai Luisas. — Galbūt todėl, kad būtų daugiau vietos naujiems žmonėms. Tokiems mažiems žmogučiams, kaip tu ir tavo brolis Geidžas.

— Aš niekuomet netekėsiu, neužsiiminėsiu seksu ir neturėsiu vaikų! — pareiškė Elė, dar labiau pravirkusi. — Tada galbūt man taip neatsitiks! Mirtis — tai baisu! Tai neteisinga!

— Bet mirtis — tai galas kančioms, — ramiai paprieštaravo Luisas. — Dirbdamas gydytoju, aš prisižiūrėjau daug kančių. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių aš norėjau gauti darbą universitete — mane ėmė pykinti, diena iš dienos matant žmonių kančias. Jauniems dažnai ką nors skauda... kartais net labai... bet tai ne tas pats, kas kančia.

Luisas patylėjo.

— Tikėsi ar netikėsi, dukrele, seniems žmonėms mirtis ne visada atrodo tokia bloga ar tokia baisi, kaip atrodo tau. O tau juk visas gyvenimas priešaky.

Elė dar paverkė, paskui ėmė šniurkščioti ir galiausiai nurimo. Dar neprivažiavus namų, ji paklausė, ar galima įjungti radiją. Luisas leido, ir duktė surado WACZ stotį, kuri transliavo Stivenso „Tą seną namą“. Netrukus mergaitė jau pritarė dainininkui. Vos grįžusi namo, Elė nuėjo pas mamą ir ėmė tarškėti apie laidotuves. Reikia pripažinti, kad Reičelė išklausė jos pasakojimą ramiai, užjaučiančiai... tik, kaip pastebėjo Luisas, atrodė pablyškusi ir susimąsčiusi.

Paskui mergaitė paklausė, ar mama mokanti kepti avižinius sausainius. Reičelė iškart atidėjo į šalį mezginį ir atsistojo, lyg to ir telaukė.

— Moku, — atsakė. — Nori, kartu užmaišysime tešlą?

— Žinoma! — sušuko Elė. — Mes tikrai galėsime pačios jų išsikepti?

— Galėsime, jei tavo tėvelis vieną valandą pabus su Geidžu.

— Pabūsiu, — sutiko Luisas. — Mielai.

***

Visą vakarą Luisas praleido skaitydamas ilgą straipsnį medicinos žurnale ir žymėdamasis pastabas; vėl užsimezgė sena diskusija apie tirpstančių siūlų naudojimą žaizdų siuvimui. Mažame pasaulyje tų, palyginus kelių žmonių, kuriems rūpėjo, kaip geriau siūti žaizdas, tas ginčas buvo toks pat begalinis, kaip ir amžinas psichologų aiškinimasis, kas lemia žmogaus charakterį — prigimtis ar auklėjimas.

Luisas ketino tą patį vakarą parašyti laišką, įrodantį, kad autoriaus pagrindinės tezės nepagrįstos, pavyzdžiai parinkti neobjektyviai, tyrimai atlikti beveik nusikalstamai nerūpestingai. Trumpai tariant, Luisas buvo gerai nusiteikęs ir ruošėsi parodyti tam idiotui, iš kur kojos dygsta. Jis naršė po savo kabineto knygų spintą, ieškodamas Trautmeno „Žaizdų gydymo“ egzemplioriaus, kai Reičelė nusileido iki pusės laiptų.

— Eini, Luisai?

— Tuojau. — Luisas žvilgtelėjo į ją. — Ar viskas gerai?

— Vaikai kietai miega.

Luisas įdėmiai pažvelgė į žmoną.

— Jie tai miega. O tu ne.

— Aš skaičiau.

— Tu gerai jautiesi? Tikrai?

— Taip, — atsakė Reičelė ir nusišypsojo. — Aš myliu tave, Luisai.

— Ir aš myliu tave, brangioji. — Luisas dirstelėjo į knygų spintą ir išvydo Trautmeno vadovėlį — ten, kur jis visada stovėdavo. Luisas uždėjo ranką ant knygos.

— Kai judu su Ele buvote išvažiavę, Čerčas parnešė namo žiurkę, — pranešė Reičelė ir pabandė nusišypsoti. — Fui, kokia šlykštynė.

— Vaje, Reičele, atleisk man. — Luisas tikėjosi, kad jo balsas neišdavė, koks kaltas jis iš tiesų jautėsi. — Buvo labai bjauru?

Reičelė atsisėdo ant laiptų. Užsivilkusi rausvus flanelinius naktinius, nusivaliusi nuo veido makijažą, sukėlusi plaukus nuo kaktos ir surišusi juos guma į trumputę uodegytę, ji atrodė visai dar vaikas.

— Aš viską sutvarkiau, — pradėjo Reičelė. — Bet įsivaizduok, man teko su dulkių siurblio vamzdžiu išvaryti tą kvaišą katiną pro duris, kad jis paliktų ramybėje žiurkės... lavoną. Jis urzgė ant manęs. Niekada anksčiau Čerčas neurgzdavo ant manęs. Pastaruoju metu jis pasikeitė. Kaip manai, Luisai, gal jis susirgo?

— Ne, — lėtai atsakė Luisas, — bet jei nori, aš nuvešiu Čerčą pas veterinarą.

— Ne, manau, neverta. — Reičelė maldaudama pažvelgė į vyrą. — Bet gal tu galėtum ateiti? Aš tiesiog... Žinau, kad tu dirbi, bet...

— Žinoma, — sutiko Luisas, stodamasis nuo kėdės, tarsi jo darbas buvo visai nesvarbus. Tiesą sakant, taip ir buvo — tik jis žinojo, kad dabar laiškas taip ir liks neužbaigtas. Nes entuziazmas išblės, ir rytdiena atneš naujus darbus. Bet juk tai jis kaltas dėl tos žiurkės, ar ne? Dėl žiurkės, kurią atnešė Čerčas — tikriausiai visai sudraskytos, su išvirtusiais viduriais ir nukąsta galva. Taip. Tai jis, Luisas, kaltas dėl jos. Tai jo žiurkė.

— Eime gulti, — tarė Luisas išjungdamas šviesą. Jiedu su Reičele kartu užlipo laiptais. Luisas apkabino žmoną per juosmenį ir glamonėjo ją taip, kaip tik įstengė... bet net tuo metu, kai susijaudinęs įėjo į ją, Luisas nenustojo klausytis vėjo kaukimo už apšerkšnijusio lango ir galvoti apie Čerčą. Įdomu, kur šiąnakt tas katinas, anksčiau priklausęs Luiso dukteriai, o dabar priklausantis jam. Ko jis šiuo metu tykoja, ką žudo? Vyro širdies žemė akmenuota, mąstė Luisas. Lauke vėjas dainavo savo nuožmią juodą dainą, o už kelių mylių ant akmeninio suolo Maunt Houpo kriptoje plieno pilkumo „Amžinajame Amerikietiškajame“ karste gulėjo Norma Krendol, kadaise numezgusi Luiso dukteriai ir sūnui kepuraites; balta vata, kurios laidotuvių biuro tarnautojas prikimšo į jos skruostus, tikriausiai jau spėjo pajuosti.

34

Elei suėjo šešeri. Savo gimimo dieną ji grįžo iš mokyklos su kreivai užmaukšlinta aukšta popierine kepure ant galvos, keliais draugų nupieštais portretais (labiausiai vykusiame iš jų Elė buvo panaši į draugišką žvirblių baidyklę) ir kraupiomis istorijomis apie muštynes, vykstančias mokyklos kieme pertraukų metu.