Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Žaislinis garvežiukas pataikė Čerčui tiesiai į kaktą. Katinas sukniaukė ir spruko laukan, demonstruodamas savo grakštumą — iš pradžių atsitrenkė į duris, paskui vos neparvirto.

Geidžas krūptelėjo, kažką sumurmėjo, sujudėjo ir vėl nurimo. Luisą ėmė pykinti. Kaktą išmušė prakaitas.

— Luisai? — iš apačios pašaukė sunerimusi Reičelė. — Ar tai Geidžas iškrito iš lovelės?

— Ne, brangioji. Čerčas apvertė kelis jo žaislus.

— A, tai gerai.

Luisas jautė tokį šleikštulį, tarsi būtų pažvelgęs į sūnų ir išvydęs link jo šliaužiančią gyvatę ar didelę žiurkę, tupinčią ant knygų lentynos virš Geidžo lovelės. Aišku, tai buvo nelogiška. Bet kai Čerčas šitaip sušnypštė iš spintos...

(Zelda tu pamanei kad tai Zelda pamanei kad tai Ožaš Didysis ir Baisusis)

Jis uždarė Geidžo spintos duris, sustumdamas vidun iškritusius žaislus. Spynos liežuvėlis tyliai klanktelėjo. Akimirką padvejojęs, Luisas pasuko užraktą.

Jis grįžo prie Geidžo lovelės. Versdamasis vaikas nusispyrė abi antklodes, ir jos atsidūrė po jo keliais. Luisas ištraukė antklodes ir vėl užklojo mažylį. O paskui dar ilgai stovėjo ir žiūrėjo į jį.

Antra dalis

MIKMAKŲ LAIDOJIMO ŽEMĖ

Atėjęs į Betaniją, Jėzus sužinojo, kad Lozorius jau keturios dienos guli kape. Kai Marta išvydo, kad Jėzus ateina, ji nuskubėjo jo pasitikti.

— Viešpatie, — tarė Marta, — jeigu tu būtum buvęs čia, mano brolis nebūtų numiręs. Bet dabar tu čia, ir aš žinau, kad ko tu bepaprašytum Dievo, Dievas tau duos.

Ir Jėzus atsakė jai:

— Tavo brolis prisikels.

Evangelija pagal Joną

(atpasakojimas)

„Hei-ho, pirmyn!“

(„The Ramones“)

36

Tikriausiai klaidinga manyti, kad žmogaus protas gali suvokti siaubą tik iki tam tikros ribos. Priešingai, atrodo, kad vis labiau tirštėjant tamsai, pradeda atsirasti kažkoks eksponentinis efektas. Kad ir kaip nesinori to pripažinti, tačiau patirtis rodo, kad kai košmaras pasiekia pakankamą siaubo laipsnį, siaubas ima gimdyti siaubą, viena atsitiktinė blogybė ima kurti kitas, dažnai kur kas įmantresnes blogybes, kol galiausiai juoduma užtraukia viską. Ir tada iškyla bauginantis klausimas: kiek siaubo gali ištverti žmogaus protas, neprarasdamas negailestingo aiškumo. Nieko keista, kad kraštutinio siaubo atvejai visada pilni Rūbo Goldbergo absurdo. Tam tikrame taške siaubas ima kelti juoką. Tai taškas, kuriame sveikas protas arba pradeda gelbėtis, arba pasiduoda ir suyra. Tai taškas, kuriame atsigauna žmogaus humoro jausmas.

Tokios mintys galėjo ateiti į galvą Luisui Kridui, jeigu jis būtų pajėgęs blaiviai mąstyti per savo sūnaus, Geidžo Viljamo Krido laidotuves, įvykusias gegužės 17 dieną. Tačiau visas jo sveikas protas — ar bent pastangos blaiviai mąstyti — garuote išgaravo šarvojimo salėje, kur Luisas susimušė su savo uošviu (nejuokais susimušė). Muštynės tapo paskutiniu žiaurios melodramos aktu, galutinai palaužusiu trapią Reičelės savitvardą. Skandalas, kuris kur kas labiau būtų tikęs pigiam sensacingam romaniūkščiui, baigėsi tuo, kad klykiančią Reičelę išvedė iš Brukingso-Smito laidojimo biuro Rytinės salės, kur uždarame karste gulėjo Geidžas, ir fojė Sarendra Hardu suleido Reičelei raminančiųjų.

Ironiškiausia buvo tai, kad Reičelė išvis nebūtų patyrusi to finalinio epizodo, galima sakyti, tos siaubo ekstravagancijos, jei muštynės tarp Luiso Krido ir misterio Irvino Goldmeno iš Deborno būtų kilusios per rytines lankymo valandas (nuo 10.00 iki 11.30), o ne per popietines (nuo 14.00 iki 15.30). Reičelė nedalyvavo rytiniame atsisveikinime; ji paprasčiausiai neturėjo jėgų atvažiuoti. Ji liko namie su Džadu Krendolu ir Stivu Mastertonu. Luisas nežinojo, ką jis būtų daręs pirmas keturiasdešimt aštuonias valandas be Džado ir Stivo.

Luiso laimei, — visų trijų likusių Kridų šeimos narių laimei, — Stivas atvyko iškart, kai tik sužinojo apie nelaimę. Mat pats Luisas, bent jau iš pradžių, nepajėgė priimti jokio sprendimo, net suleisti savo žmonai vaistų, kurie nors kiek atbukintų jos aštrų skausmą. Luisas net nepastebėjo, kad jo žmona ryte ketino važiuoti į laidojimo biurą su kreivai užsagstytu naminiu chalatu. Reičelės plaukai buvo neplauti ir susivėlę. Akys, tuščios rudos sagos, žvelgė iš giliai įkritusių akiduobių, panašios į gyvos kaukolės akis. Jos veido oda buvo išblyškusi ir sudribusi. Tą rytą per pusryčius Reičelė žiaumojo neužteptą keptos duonos riekelę ir kalbėjo nerišliomis beprasmiškomis frazėmis. Vienu metu ji staiga pratarė: „Tiesa, tas „Vinebago“, kurį tu nori pirkti, Luisai...“ Paskutinį kartą Luisas minėjo apie „Vinebago“ pirkimą 1981 metais.

Luisas tik linktelėjo ir toliau valgė pusryčius — dubenėlį „Koukou Biers“. „Koukou Biers“ buvo mėgstamiausi Geidžo dribsniai, ir tą rytą Luisas norėjo tik jų. Jų skonis buvo baisus, bet Luisas vis tiek norėjo tik jų. Jis vilkėjo savo geriausią eilutę, — ne juodą, jis neturėjo juodos eilutės, — tačiau bent jau tamsiai pilką, medžio anglies spalvos. Luisas buvo nusiprausęs, nusiskutęs ir susišukavęs. Jis atrodė puikiai, nors ir buvo visiškai pritrenktas.

Elė dėvėjo mėlynus džinsus ir geltoną palaidinukę. Ateidama pusryčiauti, ji atsinešė su savimi nuotrauką. Tai buvo išdidinta „Polaroido“ fotografija, kurią Reičelė padarė savo aparatu „SX-70“, Luiso ir vaikų padovanotu jai paskutinio gimtadienio proga. Joje Geidžas šypsojosi iš savo plačios žieminės striukės gilumos, sėdėdamas ant rogių, o Elė roges traukė. Reičelė užfiksavo momentą, kai mergaitė grįžtelėjo atgal ir nusišypsojo broliui. Geidžas taip pat šypsojosi jai.

Elė atsinešė nuotrauką prie stalo, tačiau nepratarė beveik nė žodžio.

Luisas negalėjo matyti nei savo žmonos, nei dukters būklės. Jis valgė pusryčius, o mintyse vis iš naujo ir iš naujo persukinėjo tai, kas įvyko. Tik jo įsivaizduojamame filme pabaiga buvo kitokia. Tame įsivaizduojamame filme Luisas buvo greitesnis, ir pats nemaloniausias įvykis buvo pyla, kurios Geidžas gavo už tai, kad nesustojo, kai tėveliai jį šaukė.

Būtent Stivas pamatė, kas iš tiesų dedasi su Reičele ir Ele. Jis uždraudė Reičelei dalyvauti rytiniame lankyme (tik „lankytojai“ nieko nematė, nes karstas buvo uždarytas; jeigu jis būtų atidarytas, pagalvojo Luisas, visi klykdami išbėgtų iš salės, įskaitant ir jį patį). Elei Stivas visai uždraudė ten važiuoti. Reičelė ėmė prieštarauti, o Elė tik sėdėjo, tyli ir liūdna, su savo ir Geidžo nuotrauka rankoje.

Būtent Stivas suleido Reičelei raminančiųjų ir sugirdė Elei arbatinį šaukštelį bespalvio skysčio. Paprastai Elė verkšlendavo ir atsisakinėdavo bet kokių vaistų, bet šiuos išgėrė be žodžių ir net nesusiraukė. Dešimtą ryto ji jau miegojo (tebelaikydama rankoje savo ir Geidžo nuotrauką), o Reičelė sėdėjo priešais televizorių ir žiūrėjo „Laimės ratą“. Ji labai lėtai atsakinėjo į Stivo klausimus, buvo nejudri, sustingusi. Tačiau akyse jau nebesimatė mąslaus beprotiško žvilgsnio, kuris taip sujaudino — ir išgąsdino — gydytojo padėjėją, kai jis pusę devynių pasirodė Kridų namuose.

Džadas, aišku, pasirūpino laidotuvių reikalais. Jis paskambino į laidojimo biurą ir viską suderino, kalbėdamas taip pat ramiai, kaip ir prieš tris mėnesius, kai mirė jo žmona. Tačiau būtent Stivas Mastertonas pasivedėjo Luisą į šalį prieš jam išvažiuojant į Bangorą.

— Aš pasirūpinsiu, kad Reičelė atvažiuotų po pietų, jeigu matysiu, kad ji pajėgs tai ištverti.