Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Sekmadienį, kitą dieną po Geidžo žūties, Džadas su Luisu atvažiavo pirkti karsto. Kai jie nulipo laiptais, Luisas, užuot pasukęs į salę, kur buvo išstatyti karstų pavyzdžiai, nuėjo tiesiai koridoriumi link baltų besisukančių durų, kokios būna restoranuose tarp salių ir virtuvių. Džadas ir laidotuvių tvarkytojas vienu metu skubiai ištarė: „Ne ten“, ir Luisas klusniai nusekė paskui juos toliau nuo tų baltų durų. Tačiau Luisas žinojo, kas vyksta už jų. Jo dėdė buvo laidotuvių biuro savininkas.

Rytinėje salėje rikiavosi kelios eilės atlenkiamų kėdžių — brangių kėdžių su pliušinėmis sėdynėmis ir atkaltėmis. Priekyje buvo tam tikra nava. Ten ir stovėjo Geidžo karstas. Luisas išrinko raudonmedžio karstelį, pagamintą „Ameriken Kasket Kompani“ — „Amžinasis poilsis“, taip vadinosi šis modelis. Jis buvo išmuštas rausvu šilku. Laidotuvių biuro savininkas sutiko, kad tai tikrai gražus karstas, ir ėmė atsiprašinėti, kad neturi tokio pat, išmušto žydrai. Luisas atsakė, kad jiedu su žmona niekada nekreipė dėmesio į tokius dalykus. Laidotuvių biuro savininkas linktelėjo ir paklausė Luiso, ar jis jau nusprendė, kaip apmokės sūnaus laidotuvių išlaidas. Jei dar ne, jiedu galėtų nueiti į jo kabinetą ir greitai aptarti tris pačius patogiausius būdus...

Luiso galvoje staiga žvaliai prakalbo kažkoks diktorius: „ Aš be vargo nupirksiu savo vaikui karstą už „Ralio“ kuponus!“

Luisas atsakė, jausdamasis lyg sapne:

— Aš viską apmokėsiu „Master“ kortele.

— Puiku, — sutiko laidotuvių biuro savininkas.

Karstas buvo vos keturių pėdų ilgio — nykštuko karstelis. Tačiau jo kaina viršijo šešis šimtus dolerių. Luisas numanė, kad karstas stovi ant ožių, tačiau juos slėpė gėlės, o jam nesinorėjo eiti artyn. Luisą pykino nuo visų tų gėlių kvapo.

Salės priekyje, tiesiai priešais duris į vestibiulį, ant specialaus stovo gulėjo knyga, o šalia jos — grandinėle prie stovo prirakintas šratinukas. Čia laidotuvių tvarkytojas ir pastatė Luisą, kad jis galėtų „sutikti savo draugus ir artimuosius“.

Draugai ir artimieji turėjo pasirašyti toje knygoje, nurodydami savo pavardes ir adresus. Luisas niekada nesuprato, kam reikalingas šis kvailas paprotys, o dabar nepaklausė. Jis numanė, kad po laidotuvių šią knygą atiduos jiedviem su Reičele. Tai ir buvo kvailiausia. Kažkur namie jis saugojo savąjį vidurinės mokyklos metraštį ir koledžo metraštį. Ten pat gulėjo ir vestuvinis albumas su auksiniu užrašu „MANO VESTUVIŲ DIENA“ dirbtinės odos viršelyje; jis prasidėjo nuo nuotraukos, kur Reičelė su motinos pagalba matuojasi prieš veidrodį nuotakos šydą, o baigėsi nuotrauka, užfiksavusią dvi poras batų prie uždarytų viešbučio kambario durų. Buvo ir vaikiškas Elės albumas; tačiau Kridams greitai pabodo jį pildyti, nes užrašai jame buvo pernelyg jau „mieli“ — pavyzdžiui, toks puslapis, kaip „MANE PIRMĄKART APKIRPO“ („Įklijuokite vaiko plaukų garbaną“) arba „PLUMPT!“ („Įklijuokite nuotrauką, kurioje vaikas krenta ant užpakaliuko“).

Dabar prie jų visų prisidės dar šita knyga. „Kaip mes ją pavadinsime?“ — galvojo Luisas, kol laukė prie stovo ceremonijos pradžios. „MANO MIRTIES KNYGA“? „LAIDOTUVIŲ AUTOGRAFAI“? „DIENA, KAI MES PALAIDOJOME GEIDŽĄ“? O gal kaip nors didingiau, pavyzdžiui, „MIRTIS ŠEIMOJE“?

Jis atvertė knygos viršelį, kuris, kaip ir albumo „MANO VESTUVIŲ DIENA“ viršelis, buvo įrištas dirbtine oda.

Viršelis buvo tuščias.

Kaip ir reikėjo tikėtis, tą rytą pirmoji atvyko Misė Dandridž — geraširdė Misė Dandridž, kuri taip dažnai sutikdavo pabūti su Ele ir Geidžu. Luisas prisiminė, kad būtent Misė išsivežė vaikus tą dieną, kai mirė Viktoras Paskou. Ji išsivežė vaikus, ir jiedu su Reičele visą vakarą mylėjosi — iš pradžių vonioje, paskui lovoje.

Matėsi, kad Misė verkė, daug verkė. Išvydusi ramų, sustingusį Luiso veidą, ji vėl apsipylė ašaromis ir ištiesė į Luisą rankas, tarsi norėtų jo įsitverti. Luisas apkabino moteriškę nujausdamas, kad būtent taip ir turi elgtis — glėbesčiavimu žmonės išreiškia savo užuojautą, be paliovos vartydami netekties žemę, kapstydami ir trupindami akmenuotą šoko taką savo liūdesio šiluma.

Man taip gaila, kartojo Misė, braukdama šviesiai rusvus plaukus nuo pablyškusio veido. Toks mielas mažylis. Aš taip jį mylėjau, Luisai, man taip gaila, tas siaubingas kelias, aš tikiuosi, kad tą vairuotoją patupdys į kalėjimą iki gyvos galvos, jis labai viršijo greitį, Geidžas buvo toks geras, toks mielas, toks protingas, kodėl Dievas pasiėmė jį, aš nežinau, mes negalime žinoti, bet man taip gaila, taip gaila.

Luisas ramino ją, laikė apkabinęs ir ramino. Jis juto Misės ašaras ant savo apykaklės, juto krūtis, įremtas jam į krūtinę. Misė norėjo žinoti, kur Reičelė, ir Luisas atsakė, kad Reičelė ilsisi. Misė prižadėjo ją aplankyti ir dar prižadėjo, kad pasėdės su Ele, kada tik jiems reikės ir kiek tik reikės. Luisas padėkojo jai.

Misė žingtelėjo link karsto, vis dar šniurkščiodama, jos akys virš juodos nosinaitės buvo raudonesnės negu paprastai. Bet Luisas pašaukė ją grįžti. Laidotuvių ceremonialo tvarkytojas, kurio pavardės Luisas neprisiminė, liepė jam prašyti atėjusiųjų pasirašyti knygoje, ir jis, velniai griebtų, visus privers tai padaryti.

Pasirašyk, paslaptingasis svety, pagalvojo Luisas ir vos nepratrūko isterišku juoku.

Tik liūdnos, sielvartingos Misės akys sulaikė jo juoką.

— Mise, ar nepasirašytumėte knygoje? — paprašė Luisas ir pridūrė, nes reikėjo kažką pridurti: — Dėl Reičelės.

— Žinoma, — sutiko moteris. — Vargšas Luisas ir vargšė Reičelė.

Ir staiga Luisas suprato, ką ji toliau pasakys, ir kažkodėl labai išsigando; tačiau žodžiai jau lėkė, neišvengiami kaip juoda stambaus kalibro kulka, paleista iš žudiko šautuvo; ir ta kulka kaskart iš naujo smigs į jį, Luisą, per šias devyniasdešimt amžinų minučių, o paskui popiet, nors rytinės žaizdos tebetrykš krauju.

— Ačiū Dievui, kad jis nekentėjo, Luisai. Kad mirtis buvo staigi.

Taip, mirtis buvo staigi, galėjo atsakyti Luisas, — ak, kaip persimainytų Misės veidas! — ir vos sutramdė piktdžiugišką norą išrėkti jai į veidą: Be abejo, mirtis buvo staigi, todėl ir karstas uždarytas. Geidžo niekaip neįmanoma buvo pagražinti, net jei mudu su Reičele ir pritartume nuomonei, kad mirusiuosius reikia rengti geriausiais drabužiais kaip parduotuvių manekenus, pudruoti ir dažyti jų veidus. Taip, Geidžas mirė staiga, brangioji mano Misė, — vieną akimirką jis buvo ant plento, o kitą jau gulėjo ten, bet kiek toliau link Rindžerių namo. Sunkvežimis partrenkė Geidžą ir užmušė jį, ir nusitempė jį, ir jūs verčiau manykite, kad jo mirtis buvo staigi. Sunkvežimis nusitempė Geidžą šimtą jardų ar daugiau, per visą futbolo lauko ilgį. O aš bėgau paskui sūnų, Mise, aš šaukiau ir šaukiau jį vardu, tarsi tikėdamasis, kad jis dar gyvas — aš, gydytojas. Aš nubėgau dešimt jardų ir pamačiau jo kepuraitę, nubėgau dvidešimt jardų ir pamačiau vieną jo sportbatį, nubėgau keturiasdešimt jardų, o ten sunkvežimis jau buvo nulėkęs nuo kelio, ir atsikabinusi priekaba stovėjo pievoje už Rindžerių daržinės. Žmonės ėjo iš savo namų, o aš bėgau šaukdamas Geidžą vardu ir už penkiasdešimties jardų pamačiau jo striukę, tik ji buvo išvirkščia, už septyniasdešimties jardų — antrąjį sportbatį, o paskui patį Geidžą.

Staiga pasaulis aptemo. Viskas išnyko. Luisas tik neaiškiai jautė stovo kampą ir knygos kraštą po savo delnu.