Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Misis Vinton buvo maždaug Džado amžiaus, tik kur kas labiau susenusi. Ji gyveno plytiniame name lauko pakraštyje, bet retai kada išeidavo. Už namo laukas baigėsi ir prasidėjo miškai — tie patys, kurie vedė iš pradžių į Naminių Gyvulėlių Kapynes, o paskui į mikmakų laidojimo žemę.

— Aitvalas sklenda, tėveli! — klyktelėjo Geidžas.

— Taip, žiūrėk, kaip lekia! — visa gerkle sušuko Luisas, juokdamasis iš susijaudinimo. Jis taip greitai išvyniojo virvę, kad toji įkaito ir nudegino jam delną. — Žiūrėk į Grifą, Geidžai! Jis nori ištrūkti!

— Ištlūkti! — pakartojo Geidžas ir nusijuokė — skardžiai ir džiugiai.

Iš už storo pavasarinio debesies išplaukė saulė, ir oro temperatūra tarytum iškart pakilo penkiais laipsniais. Tėvas ir sūnus stovėjo aukštoje sausoje misis Vinton lauko dalyje, mėgaudamiesi nepatikima kovo pabaigos šiluma. Virš jų galvų žydrynėje sklandė Grifas, išskleidęs tvirtus plastikinius sparnus prieš pastovų vėjo srautą. Štai jis pakilo aukščiau, paskui dar aukščiau, ir Luisas visai kaip vaikystėje pasijuto kyląs iš paskos, pats tampąs aitvaru ir matąs pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų — tokį, kokį jį tikriausiai sapnuoja kartografai. Štai misis Vinton laukas, baltas ir sustingęs kaip voratinkliai, pasirodantys nutirpus sniegui; dabar tai jau nebe paprastas laukas, o didžiulis lygiagretainis, iš dviejų pusių ribojamas akmeninių sienų.

O štai juoda kelio siūlė ir upės slėnis — iš tokios aukštybės Grifas viską mato savo išsprogusiomis akimis. Jis mato upę, panašią į šaltą pilką plieninį kaspiną, vis dar plukdančią ledo lytis; jis mato aname krante Hampdeną, Njubergą ir Vinterportą su laivais prieplaukoje; galbūt jis mato Šv. Regio malūną Baksporte, apgaubtą garų debesies; o gal net ir patį Žemės kraštą, kur Atlanto bangos daužo plikas uolas.

— Žiūrėk, kaip lekia, Geidžai! — juokdamasis šaukė Luisas.

Geidžas taip smarkiai atsilošė, kad tik per stebuklą neapvirto. Jo veide švytėjo milžiniška šypsena. Vaikas mojavo aitvarui.

Luisas atvyniojo truputį virvės ir liepė sūnui ištiesti vieną ranką. Mažylis pakluso, net neatsigręždamas. Jis negalėjo atplėšti akių nuo aitvaro, kuris suposi ir šokčiojo vėjyje, varinėdamas per lauką savo šešėlį.

Luisas dukart apvyniojo virvę aplink Geidžo delną, ir dabar mažylis vis tik pažvelgė žemyn, juokingai nustebęs — kas gi čia jį timpčioja.

— Kašia? — šūktelėjo jis.

— Tu leidi aitvarą, — paaiškino Luisas. — Pats leidi, sūneli. Tai tavo aitvaras.

— Geidžas leidžia? — vis dar abejodamas paklausė berniukas ne tiek tėvo, kiek savęs, ir pabandymui patraukė virvę. Aitvaras linktelėjo. Geidžas trūktelėjo stipriau. Aitvaras nėrė žemyn. Tėvas ir sūnus kartu nusijuokė. Mažylis ištiesė laisvąją ranką tėvui, ir Luisas paėmė ją. Taip jie stovėjo vidury lauko, žvelgdami aukštyn į Grifą.

Luisas visam gyvenimui įsiminė šią akimirką. Prieš kelias minutes jis kaip vaikas jautėsi kyląs su aitvaru, o dabar staiga pasijuto persikeliąs į Geidžą, savo sūnų. Luiso kūnas traukėsi, kol sutilpo į mažytį Geidžo kūną-namelį, ir tada jis ėmė matyti pasaulį pro Geidžo akis-langus. Šis pasaulis buvo toks platus, toks ryškus, ir misis Vinton laukas čia buvo beveik Bonevilio druskingųjų plokštumų dydžio, ir aitvaras čia sklandė kelių mylių aukštyje. Vėjas siautė aplinkui, taršydamas plaukus, ir aitvaro virvė kaip gyva spurdėjo kumštyje.

— Aitvalas sklenda! — sušuko Geidžas tėvui.

Luisas apkabino sūnų viena ranka per pečius ir pabučiavo į skruostą, kuriame vėjas pražydino laukinę rožę.

— Aš myliu tave, Geidžai, — pasakė jis. Tai buvo tik tarp juodviejų, ir tai buvo puiku.

O Geidžas, kuriam liko gyventi mažiau kaip du mėnesiai, skardžiai ir džiugiai nusijuokė.

— Aitvalas sklenda! Aitvalas sklenda, tėveli!

***

Jie vis dar leido aitvarą, kai Reičelė ir Elė grįžo namo. Jis pakilo labai aukštai, beveik per visą virvės ilgį, ir dabar net nebesimatė, kad tai Grifas. Matėsi tik mažas juodas siluetas danguje.

Luisas apsidžiaugė joms grįžus, ir netvėrė juoku, kai Elė beveik iš karto paleido iš rankų virvę ir nusivijo ją per žolę. Kol mergaitė pagavo šokčiojančią ritę, išsivyniojo beveik visa virvė. Tačiau pasirodžius Elei ir Reičelei, viskas truputį pasikeitė. Todėl Luisas nesipriešindamas nuėjo namo, kai po dvidešimties minučių Reičelė pareiškė, kad Geidžas, jos manymu, jau pakankamai prisilakstė vėjyje. Ji baiminosi, kad vaikas neperšaltų.

Taigi aitvarui teko nusileisti žemėn. Jis kovojo dėl kiekvieno virvės colio, bet galiausiai pasidavė. Luisas pasikišo Grifą — juodus sparnus, išsprogusias akis ir visa kita — po pažastimi ir parėjęs vėl įkalino sandėliuke. Tą vakarą Geidžas sušveitė milžinišką karštų dešrelių ir pupų porciją. Kol Reičelė perrenginėjo mažylį nakčiai, Luisas pasikvietė dukterį į šalį ir rimtai pasikalbėjo dėl visur paliekamų rutuliukų. Panašūs juodviejų pokalbiai neretai pasibaigdavo piktais šauksmais, mat Elė tuoj pasipūsdavo, — o kartais net pradėdavo atsikalbinėti, — jeigu ją kuo nors apkaltindavai. Aišku, tai būdavo tik mergaitės reakcija į kritiką, ir Luisas viską suprasdavo, tačiau vis tiek nesugebėdavo susivaldyti, jei duktė elgdavosi pernelyg atžagariai arba jeigu jis būdavo labai pavargęs. Bet tą vakarą po aitvaro leidimo Luisas buvo gerai nusiteikęs, o ir Elė buvo nusiteikusi paklusti jo reikalavimams. Mergaitė prižadėjo būti atsargesnė ir nulipo žemyn iki pusės devynių pažiūrėti televizoriaus — šeštadieninė išlyga, kurią Elė labai vertino. Puiku, štai ir susitarėme, tarė sau Luisas. Gal tai ir duos šiokios tokios naudos. Tada jis net nenujautė, kad reikia bijoti ne rutuliukų ir ne peršalimų, o didelio „Orinko“ sunkvežimio bei plento... kaip ir perspėjo Džadas Krendolas pačią pirmą dieną.

***

Luisas užlipo į antrą aukštą praėjus penkiolikai minučių po to, kai Geidžas atsigulė. Jis rado sūnų dar nemiegantį — mažylis baigė gerti iš buteliuko pieną ir mąsliai žvelgė į lubas.

Luisas paėmė į delną vieną Geidžo pėdutę, kilstelėjo ją ir pabučiavęs vėl nuleido.

— Labanakt, Geidžai, — tarė jis.

— Aitvalas sklido, tėveli, — sumurmėjo mažylis.

— Tikrai skrido, — patvirtino Luisas ir pajuto, kaip akyse tvenkiasi ašaros — rodos, be jokios priežasties. — Tiesiai į dangų, sūnau.

— Aitvalas sklido, — pakartojo Geidžas. — Į dangų.

Jis apsivertė ant šono, užsimerkė ir užmigo. Iškart.

Luisas jau žengė link koridoriaus, kai grįžtelėjo atgal ir išvydo gelsvai žalias bekūnes akis, spoksančias iš Geidžo spintos. Spintos durys buvo praviros — vos vos. Luiso širdis šoktelėjo krūtinėje, lūpos išsišiepė.

Jis atidarė duris, galvodamas

(Zelda tai Zelda spintoje su ištinusiu juodu liežuviu tarp lūpų)

neaišku ką, bet spintoje, žinoma, tupėjo tik Čerčas. Pamatęs Luisą, jis išrietė nugarą kaip katinas Visų Šventųjų dienos atviruke ir sušnypštė, parodydamas aštrius smulkius dantis.

— Nešdinkis iš čia, — sušvokštė Luisas.

Čerčas vėl sušnypštė, bet nepasijudino iš vietos.

— Nešdinkis, pasakiau. — Luisas pakėlė pirmą pasitaikiusį po ranka daiktą — ryškų plastmasinį Geidžo garvežiuką, kuris patamsyje atrodė raudonai rudas, sukrešėjusio kraujo spalvos. Jis užsimojo žaislu; katinas ne tik kad nekrustelėjo, bet ir vėl sušnypštė.

Ir staiga Luisas net nepagalvojęs sviedė žaislą į Čerčą — ne žaisdamas ir ne juokais grasindamas, bet iš visų jėgų. Jis buvo įsiutęs ir išsigandęs, pasipiktinęs tuo, kad tas padaras slepiasi jo sūnaus kambaryje, tamsioje spintoje, ir atsisako išlįsti, tarsi turėtų teisę ten lindėti.