Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas atsisuko į senį, ir staiga tas smogė jam į kaklą. Smūgis buvo silpnas, netikslus, tačiau Luisui visai netikėtas. Gerklę nutvilkė paralyžiuojantis skausmas, kuris dar dvi valandas po to trukdė jam ryti seiles. Luiso galva loštelėjo atgal. Jis suklupo ant vieno kelio.

Iš pradžių gėlės, paskui aš, pagalvojo Luisas. Kaip ten dainuoja „Ramonai“? Hei-ho, pirmyn! Jis pabandė nusijuokti, tačiau nieko neišėjo. Iš sužeistos gerklės išsiveržė tik tyli dejonė.

Reičelė vėl suklykė.

Prašiepęs kruvinas lūpas, Irvinas Goldmenas žingtelėjo prie klūpančio žento ir smarkiai spyrė jam į inkstus. Luisui net akys aptemo iš skausmo. Jis atsirėmė rankomis į kiliminį taką, kad nenukristų ant pilvo.

— O tu net senio nepajėgi parversti! — patenkintas suspiegė Goldmenas ir dar sykį spyrė Luisui į inkstus, bet nepataikė. Šįkart juodas senio pusbatis smogė į kairįjį sėdmenį. Luisas suvaitojo ir išsitiesė kniūbsčias ant kilimo, trinktelėdamas smakru į grindis ir prisikąsdamas liežuvį.

— Še tau! — suriko Goldmenas. — Taip aš turėjau įspirti tau į šikną, kai tu, niekše, pirmą kartą atsliūkinai į mano namus. Še tau! — Senis spyrė Luisui į kitą sėdmenį. Jis verkė ir šypsojosi. Luisas tik dabar pastebėjo, kad Goldmenas nesiskutęs — gedulo ženklan. Laidotuvių tvarkytojas skubėjo link jų. Reičelė, ištrūkusi iš misis Goldmen rankų, taip pat šaukdama bėgo link jų.

Luisas nerangiai persirito ant šono ir atsisėdo. Kai uošvis vėl užsimojo spirti, Luisas abiem rankom nutvėrė jį už bato — tvirtai kaip futbolo kamuolį — ir iš visų jėgų pastūmė nuo savęs.

Goldmenas šaukdamas nulėkė atbulas, mostaguodamas ore rankomis, kad išlaikytų pusiausvyrą. Jis nudribo tiesiai ant Geidžo karsto, kuris vadinosi „Amžinasis poilsis“, buvo padarytas Storivilio miestelyje Ohajo valstijoje ir kainavo tikrai nepigiai. Ožaš Didysis ir Baisusis ką tik užvirto ant mano sūnaus karsto, šmėkštelėjo blanki mintis. Karstas bildėdamas nukrito nuo ožių. Iš pradžių nukrito kairysis galas, paskui dešinysis. Užraktas barkštelėjo. Net pro šūksnius ir klyksmus, net pro Goldmeno staugimą — tiesą sakant, senis tik žaidė vaikišką žaidimą „Surask kaltą“ — Luisas išgirdo, kaip barkštelėjo spyna.

Vis dėlto karstas neatsidarė, ir sumaitoto Geidžo kūno likučiai nepabiro ant grindų visų žiūrovų akivaizdoje. Tačiau juos išgelbėjo tik tai, kad karstas nuvirto ne ant šono, o ant dugno. Nuo minties, kad karstas galėjo nukristi ir kitaip, Luisui pasidarė bloga. Per dalį sekundės, kol prasivėręs dangtis vėl užsitrenkė, Luisas spėjo pastebėti pilką medžiagą — eilutę, kurią jie nupirko sukimšti Geidžo kūnui — ir dar kažką rausvą. Galbūt Geidžo ranką.

Sėdėdamas ant grindų, Luisas užsidengė veidą rankomis ir pravirko. Jam neberūpėjo nei jo uošvis, nei raketos MX, nei tirpstančios siūlės, nei amžinosios, nei visatos šiluminė mirtis. Tą akimirką Luisas Kridas geidė tik mirties. Staiga jam prieš akis iškilo stulbinančiai ryškus vaizdas: Geidžas su Peliuko Mikio ausimis juokiasi ir spaudžia ranką Didžiajam Gufiui Centrinėje Disneilendo gatvėje.

Vienas iš karstą laikiusių ožių gulėjo apvirtęs; antrasis lyg girtas rėmėsi į neaukštą pakylą, skirtą dvasininkui. Tarp gėlių išsiskėtęs sėdėjo Goldmenas. Jis taip pat verkė. Iš apverstų vazų bėgo vanduo. Sumaigytos ir sulaužytos gėlės skleidė dar troškesnį kvapą.

Reičelė klykė be perstojo.

Luisas negalėjo jai padėti. Geidžo su Peliuko Mikio ausimis vaizdas pamažu nyko, tačiau Luisas dar spėjo išgirsti skelbimą, kad vakaro programoje numatyti ir fejerverkai. Jis sėdėjo, užsidengęs akis rankomis, slėpdamas savo ašarotą veidą, savo pralaimėjimą, savo kaltę, savo skausmą, savo gėdą, o labiausiai savo bailų troškimą numirti ir pabėgti nuo šitos baisybės.

Laidotuvių ceremonijos tvarkytojas ir Dora Goldmen išvedė Reičelę. Ji tebeklykė. Vėliau, kitame kambaryje (tikriausiai jis buvo skirtas labiausiai skausmo palaužtiems žmonėms ir tikriausiai vadinosi Isterikų salė), Luisas, vis dar apsvaigęs, bet susitvardęs, pats suleido žmonai raminančiųjų, prieš tai išreikalavęs, kad juos paliktų vienus.

***

Namuose Luisas nuvedė Reičelę į lovą ir dar sykį suleido vaistų. Paskui užklojo ją iki smakro ir įdėmiai pažvelgė į blyškų vaškinį veidą.

— Atleisk man, Reičele. Aš viską atiduočiau, kad tik tai nebūtų įvykę.

— Viskas gerai, — abejingai atsakė Reičelė ir apsivertė ant šono, nusisukdama nuo vyro.

Luisas vos sulaikė pakibusį ant liežuvio galo nuvalkiotą klausimą: „Ar gerai jautiesi?“ Tai buvo netinkamas klausimas. Luisas visai ne tai norėjo sužinoti.

— Tau labai bloga? — galiausiai paklausė jis.

— Labai, — atsakė Reičelė ir nusijuokė — bent jau taip galėjai suprasti iš jos burnos ištrūkusį garsą. — Tiesą sakant, siaubingai bloga.

Reikėjo dar kažką pasakyti ar padaryti, bet Luisas negalėjo. Jis staiga supyko ant savo žmonos, ant Stivo Mastertono, ant Misės Dandridž ir jos vyro su išsišovusiu trikampiu Adomo obuoliu, ant jų visų. Po velnių, kodėl jis, Luisas, turi visus guosti?

Luisas išjungė šviesą ir išėjo. Vargu ar Elei jis galės padėti daugiau negu Reičelei.

Elė sėdėjo patamsyje, ir vieną beprotišką akimirką Luisui pasivaideno, kad tai Geidžas. Šmėkštelėjo mintis, kad visa tai buvo tik kraupūs košmaras, panašus į tą, kuriame Paskou vedėsi jį per mišką. Išsekęs Luiso protas noriai nusitvėrė tos minties. Prietema tik sustiprino iliuziją — kambarį apšvietė tik blausi mirkčiojanti portatyvinio televizoriaus šviesa. Tai Džadas atnešė jį čionai, kad Elei būtų smagiau leisti laiką. Ilgas, ilgas valandas.

Bet, aišku, tai buvo ne Geidžas. Tai buvo Elė, tačiau dabar ji ne tik gniaužė rankoje savo ir brolio nuotrauką, bet dar ir sėdėjo brolio kėdutėje. Mergaitė atsinešė kėdutę iš mažylio kambario. Tai buvo maža sulankstoma kėdė su brezentine sėdyne ir brezentine atkalte. Ant atkaltės buvo pagal trafaretą užrašyta: GEIDŽAS. Reičelė užsakė paštu keturias tokias kėdes: kiekvienas šeimos narys turėjo po kėdę su savo vardu atkaltėje.

Elė buvo per didelė Geidžo kėdei. Ji vos tilpo atsisėsti, ir brezentinis dugnas buvo taip įsitempęs ir išsigaubęs, kad galėjo bet kada plyšti. Mergaitė spaudė prie krūtinės nuotrauką ir žiūrėjo per televizorių kažkokį filmą.

— Laikas miegoti, dukrele, — pareiškė Luisas, išjungdamas televizorių.

Elė išsiropštė iš kėdės ir sulankstė ją. Be jokios abejonės, mergaitė ketino neštis kėdę su savimi į lovą.

Luisas norėjo pasakyti kažką apie kėdę, bet nesiryžo ir galiausiai tik paklausė dukters:

— Ar nori, kad tave paguldyčiau?

— Taip, tėveli.

— Gal tu... gal tu nori šiąnakt miegoti su mama?

— Ne, ačiū.

— Tikrai nenori?

Elė šyptelėjo.

— Ne. Mama vagia antklodes.

Luisas taip pat šyptelėjo.

— Tada eime.

Užuot bandžiusi paguldyti kėdę šalia savęs į lovą, Elė tik išlankstė ją galvūgalyje. Tas vaizdas sukėlė Luisui absurdišką asociaciją — štai mažiausio pasaulyje psichiatro kabinetas.

Mergaitė nusirengė, prieš tai pasidėjusi nuotrauką ant pagalvės, užsivilko pižamą, paėmė nuotrauką ir nuėjo į vonią. Pasistačiusi nuotrauką šalia, nusiprausė, išsivalė dantis, išsiskalavo burną ir išgėrė fluorido tabletę. Tada vėl pasiėmė nuotrauką ir atsigulė su ja į lovą.

Luisas atsisėdo šalia dukters.

— Ele, aš noriu, kad tu žinotum — jeigu mes labai mylėsime vienas kitą, mes ištversime skausmą.