Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas prisiminė ir klausimą, kurį jis uždavė Džadui, prisiminė, kaip trūktelėjo Džado ranka, numušdama nuo stalo du tuščius alaus butelius. Vienas iš jų sudužo. Net nekalbėk apie tokius dalykus, Luisai!

Bet Luisas norėjo kalbėti apie juos — ar bent jau galvoti. Naminių Gyvulėlių Kapynės. Tai, kas slypi už Naminių Gyvulėlių Kapynių. Idėja buvo Velniškai patraukli. Ir nepaneigiamai logiška. Čerčas žuvo kelyje; Geidžas žuvo kelyje. Ir štai jums Čerčas, — aišku, pasikeitęs, tam tikra prasme netgi bjaurus, — bet štai jis! Elė, Geidžas ir Reičelė mylėjo jį. Tiesa, Čerčas pjovė paukščius ir išvertė vidurius kelioms pelėms, tačiau katėms būdinga žudyti mažus gyvūnėlius. Be abejo, Čerčas tapo Frankenkatinu. Bet daugeliu atžvilgių jis liko toks, koks buvo anksčiau.

Tu bandai pagražinti tiesą, sušnibždėjo balsas Luiso viduje. Čerčas nėra toks, koks buvo anksčiau. Jis baisus. Varna, Luisai, prisimink varną...

— O Dieve, — garsiai pratarė Luisas ir vos atpažino savo paties drebantį balsą.

Dievas, o taip, puiku, žinoma. Dabar pats tinkamiausias momentas šioje istorijoje apie šmėklas ir vampyrus šauktis Dievo. Apie ką — apie ką Dievo garbei — dabar galvojo Luisas? Jis galvojo apie kraupią šventvagystę, kuria vis dar nedrįso iki galo patikėti. Dar blogiau, jis melavo sau. Ne šiaip bandė pagražinti tiesą, bet atvirai melavo.

O kokia gi ta tiesa? Jeigu jau taip nori tiesos, tai kokia gi toji tiesa?

Visų pirma, Čerčas jau nebebuvo tikras katinas. Jis atrodė kaip katinas, elgėsi kaip katinas, bet iš tiesų buvo tik nevykusi katino imitacija. Žmonės negalėjo to matyti, tačiau jie jautė. Luisas prisiminė vieną vakarą, kai pas juos svečiavosi Čarlton. Kridai tada surengė nedidelį prieškalėdinį pokylį. Po pietų, kai visi sėdėjo svetainėje ir šnekučiavosi, Čerčas užšoko Čarlton ant kelių. Džoana tučtuojau nustūmė katiną žemėn, nejučia perkreipusi lūpas iš pasišlykštėjimo.

Tada niekas neatkreipė į tai dėmesio. Niekas nė žodžio nepasakė. Bet... taip buvo. Čarlton pajuto, kad Čerčas nėra tikras katinas.

Luisas išgėrė alų iki dugno ir nuėjo atsinešti kitos skardinės. Jeigu Geidžas grįžtų taip pasikeitęs, būtų baisu.

Jis atsidarė skardinę ir nugėrė didelį gurkšnį. Dabar Luisas buvo jau kaip reikiant įkaušęs, ir rytoj jo laukė nelengva dienelė. „Kaip aš pagiriotas ėjau į savo sūnaus laidotuves“. Autorius — Luisas Kridas, išgarsėjęs savo veikalu „Kaip aš nepagavau savo sūnaus lemtingą akimirką“ ir kitais kūriniais.

Girtas. Žinoma, girtas. Būtent tam jis ir nusigėrė, kad galėtų blaiviai apgalvoti šį beprotišką sumanymą.

Nepaisant visko, sumanymas buvo velniškai patrauklus, gundantis, kerintis. O taip, būtent kerintis.

Galvoje vėl nuskambėjo Džado balsas:

Tu vedi ten kitus, nes toji vieta neapleidžia tavęs. Vedi ten kitus, nes tos kapinės yra slapta vieta, ir tau norisi pasidalinti paslaptimi... tu išsigalvoji priežastis... iš pažiūros rimtas priežastis... bet iš tiesų darai tai tik todėl, kad to nori. Arba todėl, kad privalai.

Džado balsas, žemas ir jankiškai grebluojantis, Džado balsas, varantis šiurpą, šiaušiantis plaukus ant sprando:

Tai slapti dalykai, Luisai... vyro širdies žemė akmenuota... kaip žemė senosiose mikmakų kapinėse. Vyras augina, ką gali... ir saugo tai.

Luisas pabandė prisiminti viską, ką Džadas pasakojo jam apie mikmakų laidojimo žemę. Jis ėmė lyginti ir rūšiuoti faktus, daryti iš jų išvadas — lygiai taip pat, kaip kadaise darydavo, ruošdamasis svarbiems egzaminams.

Šuva. Spotas.

Aš mačiau vietas, kur buvo įsmigusi viela — ten kailis nežėlė, ir odoje liko duobutės.

Bulius. Luiso protas užpildė naują grafą:

Lesteris Morganas palaidojo ten savo premijuotąjį bulių, Juodąjį Angusą, vardu Hanratis... Lesteris rogėmis nutempė jį visą kelią... o po dviejų savaičių pats jį nušovė. Bulius grįžo pavojingas, tikrai pavojingas. Bet kiek man teko girdėti, tai buvo vienintelis gyvulys, kuriam taip atsitiko.

Jis grįžo pavojingas.

Vyro širdies žemė akmenuota.

Jis grįžo tikrai pavojingas.

Kiek man teko girdėti, tai vienintelis gyvulys, kuriam taip atsitiko.

Bet iš tiesų tu eini ten todėl, kad, kartą ten apsilankęs, tampi priklausomas nuo tos vietos galios.

Odoje liko duobutės.

Hanratis — argi ne kvailas vardas buliui?

Vyras augina, ką gali... ir saugo tai.

Tai mano žiurkės. Ir mano paukščiai. Aš juos užsitarnavau.

Tai slapta vieta, tu patenki jos galion.

Bulius grįžo pavojingas. Bet, kiek man teko girdėti, tai vienintelis gyvulys, kuriam taip atsitiko.

Ką tu dar nori užsitarnauti, Luisai, nuėjęs ten vėjuotą naktį mėnulio nušviestu taku ? Nori dar sykį užkopti tais laiptais? Kai žmonės žiūri siaubo filmą, jie supranta, kad veikėjas ar veikėja kvailai daro, lipdami tokiais laiptais. Tačiau tikrovėje visi būtent taip ir elgiasi: rūko, nesisega saugos diržų, apsigyvena su šeimomis šalia magistralių, kuriomis dieną naktį dunda didžiuliai sunkvežimiai. Tai ką pasakysi, Luisai? Nori užkopti tais laiptais? Susitaikysi su sūnaus mirtimi, ar eisi žiūrėti, kas yra už Durų Nr. 1, Durų Nr. 2, Durų Nr. 3?

Hei-ho, pirmyn!

Grįžo pavojingas... vienintelis gyvulys... odoje liko... vyras... tavo... jo...

Luisas išpylė alaus likutį į kriauklę, nes jį staiga supykino. Kambarys ėmė siūbuoti.

Kažkas pasibeldė į duris.

Ilgą laiką — Luisui atrodė, kad ilgą — jis manė, kad tai haliucinacija, kad bilda tik jo galvoje. Tačiau atkaklus beldimas nesiliovė. Ir staiga Luisas prisiminė istoriją apie beždžionės leteną. Jį apėmė klaiki baimė. Luisas netgi fiziškai pajuto ją — tarsi kažkokia negyva ranka, ilgai laikyta šaldytuve, būtų netikėtai atgijusi, įšliaužusi po Luiso marškiniais ir suspaudusi jo širdį. Kvailas įvaizdis, perdėtas ir kvailas, tačiau baimė anaiptol neatrodė kvaila. O ne.

Nejausdamas kojų, Luisas nuėjo prie durų ir mediniais pirštais atšovė skląstį. Ir jau stumdamas duris pagalvojo: Tai Paskou atėjo. Kaip sakoma apie Džimį Morisoną — prisikėlė iš mirusiųjų natūralesnis, negu buvo. Paskou su savo sportiniais šortais, natūralaus dydžio ir apipelėjęs kaip mėnesio senumo duona, Paskou su siaubinga sutraiškyta galva. Paskou vėl perspės: „Neik tenai“. Kaip ten dainuoja „Animals“? Prašau, neik tenai, PRAŠAU, neik tenai, žinai, kaip myliu tave, prašau, neik tenai...

Durys atsilapojo. Ant viršutinio laiptelio tamsų vėjuotą vidurnaktį tarp atsisveikinimo su Luiso sūnumi dienos ir jo laidotuvių dienos stovėjo Džadas Krendolas. Jo reti žili plaukai plaikstėsi žvarbiame vėjyje.

Luisas bandė nusijuokti. Sakytum, laikas sugrįžo atgal, ir vėl buvo Padėkos dienos vakaras. Netrukus jie įkiš sutingusį, nenatūraliai sunkų Elės katino Vinstono Čerčilio kūną į plastikinį šiukšlių maišą ir iškeliaus. O, neklauski kur, neklauski. Susiruoškim ir keliaukim.

— Ar galiu įeiti, Luisai? — paklausė Džadas. Jis išsitraukė iš marškinių kišenės pakelį „Česterfild“ ir įsikišo į burną vieną cigaretę.

— Žinote ką, — tarė Luisas. — Jau vėlu, ir aš išgėriau visą kibirą alaus...

— Taigi aš užuodžiu, — atsakė Džadas ir įsižiebė degtuką. Vėjas jį užpūtė. Senis įžiebė kitą degtuką, pridengęs jį delnais, tačiau rankos drebėjo, ir vėjas vėl užgesino liepsnelę. Džadas išsitraukė trečią degtuką ir jau ketino jį įžiebti, bet paskui pažvelgė į tarpdury stovintį Luisą.